Fotografijos entuziastės Alinos Čapienės keliai ir takeliai…

Fotoklubo „Žybt“ parodos „Žemaičio kodas“ LR Seime atidarymo metu prie savo fotodrobių.

„Nors mėgstu ir teatrą, ir kiną, ir knygas, ir keliones, ir šiaip malonų bendravimą, bet fotografija mane valdo. Juk ne veltui sakoma: „savęs ieškokim tik savyje, nes niekur kitur ir nerasim…“

Aistė Gauryliūtė

Naujosios technologijos atvėrė vartus į kitokią fotografiją
Fotografija Alinai Čapienei yra labai rimtas, didžiulį malonumą teikiantis darbas, nors ji ir nelaiko savęs profesionalia fotografe. Potraukis maloniam pomėgiui atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, kai teko stebėti, kaip užtamsintoj patalpoj, degant raudonai šviesai, tėvai, o po to ir brolis, darydavo nuotraukas, kada pamažu išryškėdavo daugiausia pažįstamų žmonių veidai, jų bruožai bei puikiai pažįstamos vietovės. Visa tai jai, mažai mergaitei, prilygo stebuklui ir labai žavėjo. Mokykloje Alina lankė fotografijos būrelį, bet, kaip pati sako, kantrybės užteko neilgam. „Visos „paslaptys“ prasidėdavo nuo sausų techninių parametrų, įvairiausių taisyklių bei kompozicijos, kuri tuo metu visai nedomino. Taigi fotografija buvo išbraukta storu brūkšniu iš mano ateities planų“,— pasakojo moteris. Tik atsiradus skaitmeninei fotografijai, ji vėlei atsigręžė į ją. Kitaip tikriausiai ir negalėjo nutikti, nes per visą gyvenimą matydama daug grožio, kuris mus Lietuvoje, Žemaitijoje supa, labai apgailestavo, kad nesugeba jo išsaugoti ir parodyti kitiems.
Po mokyklos baigimo, kaip dažnai nutinka gyvenime, Alina nuolat susitikdavo jaukiems, moteriškiems pašnekesiams su savo auklėtoja — Irena Radziene — kuri visada pokalbį pabaigdavo dviem žodžiais: „Ieškok savęs…“.
Pašnekovė sako visuomet paklausdavusi, ko ir kur turėtų ieškoti, bet vis išgirsdavo vieną ir tą patį nuoširdų atsakymą — „aš nežinau, bet gerai žinau, kad tu gali daug daugiau…“ Moteris atvirauja: „Kad ir kaip absurdiškai man nuskambėdavo tas raginimas, bet mintys vis grįždavo prie jo“. Daug valandų praleido apmąstymuose, tarsi ieškodama kažko, kas kasdienybei suteiktų daugiau šviesos, nors gyvenime lyg ir nieko netrūko, viskas buvo normalu, kaip ir pas visus žmones.
Alina turėjo nemažai pomėgių. Ji daug skaitė, mėgo rūpintis gėlėmis, megzti, siuvinėti kryželiu, gaminti darbelius iš popieriaus, bet atėjus metui, kai užauginti vaikai išėjo gyventi savo gyvenimus, o prižiūrimi tėvai ir tetulytės atgulė amžino poilsio, nusistovėjo vienoda dienų tėkmė — darbas-namai-darbas. „Niekas nesikeitė, jaučiausi taip, tarsi sukčiausi kaip voverė užburtam rate. Laikas nelaukė, nenumaldomai ėjo pirmyn ir tai mane erzino“,— prisiminimais dalijosi moteris.
„Vieną rudens dieną, kada atvažiavusi dukra įnešė į kambarį kompiuterį, pyktelėjusi pasakiau: „ne man!“. Tačiau ji nenusileido, pasakė, kad labai gerai mane pažįsta ir žino, kad „langas į pasaulį“ yra kaip tik tai, ko man labiausiai šiuo metu reikia“,— prisimena pašnekovė. Kaip pati sako, bambėdama baigė kompiuterinio raštingumo pradmenų kursus ir tik po pusmečio namuose įsivedė internetą. Pradėjus juo naudotis, nebegalėjo sustoti — visko buvo tiek daug įdomaus… Tuo pačiu metu jau buvo pasirodę mobilieji telefonai su fotografavimo galimybe, tad Alinai neprireikė nei daug laiko, nei pastangų, kad sujungtų vieną malonumą su kitu. Nuo tada jos ramus gyvenimas apsisuko visu 360 laipsnių kampu, o dienos įgavo prasmę ir didžiulį pagreitį. „Tikriausiai tada ir atsidarė mano „antrasis kvėpavimas“,— juokiasi pašnekovė.
Daug, daug mažų žingsnelių reikėjo išmokti iki rezultatų
Įkvėpimą fotografavimui jai suteikia patys žmonės, jų nuostabos, šilti komentarai, patarimai, įvertinimai. „Nežinau, kieno dėka, bet mano gyvenimo kelyje pasitaiko tik geri ir labai geri žmonės, kurie visada palaiko mano idėjas ir skatina nesustojant, nesigręžiojant nei atgal, nei į šonus, eiti į priekį ir minti tik savo pėdas“,— džiaugiasi Alina. Ji prisimena, kokia banali buvo pati pradžia, kai susikūrus Facebook paskyrą, dalinosi vaizdais ir paveikslėliais iš interneto. Tada ir sulaukė draugės Danutės Kasparavičienės (beje, irgi mėgėjos fotografuoti) piktokų priekaištų, kad nerodo savų kadrų, kurių turi nė kiek neprastesnių ir tikrai įdomių. Tai privertė susimąstyti ir paskatino išdrįsti dalintis savo užfiksuotomis akimirkomis. Ji sulaukė didelio draugų palaikymo, ir jau nuo tada iki pat dabar retai kada įkelia ne savo pačios darytų nuotraukų.
Pašnekovė sako, kad iš pradžių jos nuotraukos buvo „žalios“, iki kol atvažiavusi draugė Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė išmokė dirbti su pačia paprasčiausia nuotraukų redagavimo programa, tad palaipsniui įamžintos akimirkos tapo kokybiškesnės, patrauklesnės. Vėliau Alinai kilo klausimas — kaip išlaikyti žmogaus dėmesį ties viena ar kita užfiksuota akimirka, nes vien retušuojant nuotraukas ir išlaikant natūralumą to nepakako, nors gerai suprato, kad niekada nereikia persistengti su redagavimu — netikrumą žmonės labai greitai atpažįsta. „Neišleidžiu nė vienos savo nuotraukos į pasaulį, kol ji neišmoksta „kalbėti“, kol neneša jokios minties ar jausmo, kad pajudinčiau žiūrovo „vidinius vandenis“, kad priversčiau jį mąstyti“,— mintimis dalijasi Alina. Būtent tokia nuotraukų pateikimo forma patinka jos darbų žiūrovams, o pačiai autorei nėra kada nuobodžiauti, nes tai reikalauja ne tik viso laisvalaikio, bet ir labai daug pastangų. Ir tai jau tęsiasi nei daug, nei mažai — beveik penkerius metus.

Norint tobulėti, dabar yra visos galimybės
A.Čapienė teigia, kad žiūrovui patrauklioms fotografijoms išgauti reikia daug užsispyrimo ir valios, juk neretai tenka keltis rytais dar gerokai iki saulės patekėjimo. Taip pat labai svarbu — didžiulė atsakomybė. „Dabar visi save laiko didžiais fotografais, tad nebandyk patarti, pamokyti, pasidalinti žiniomis. O aš sakiau ir sakysiu — man dar mokytis ir mokytis fotografijos, nes vos ne kasdien žmogus padarai klaidų arba randi kažką naujo, dar nežinomo“,— pasakoja Alina.
Paskatinta draugų, prieš keletą metų, pašnekovė užsiregistravo viename lietuviškos fotografijos tinklapyje „efoto“, kuriame, tarsi sandėliuke, dabar jau guli apie 1000 moters darbų. Alina sulaukdavo ne tik patarimų, bet ir kritikos, dėl kurios kartais net norėdavosi verkti. Bet ji džiaugiasi galėjusi tobulėti, sako, kad visa tai tapo tarsi labai rimta mokykla, kurioje įgijo naujų žinių ir patarimų, ką ir kaip fotografuoti, kad nuotraukos būtų vis geresnės.
Moteris mėgsta lankytis fotografijų parodose, skaito su tuo susijusią literatūrą, varto kitų fotografų nuotraukų albumus bei valandų valandas praleidžia žiūrėdama video pamokas internete, kol pamažu susipažįsta su naujomis technikomis, o po to belieka visa tai išbandyti praktikoje. „Fotografija irgi turi savas taisykles, kurių privalu laikytis, jei nori, kad vaizdas suteiktų ne tik vieną ar kitą informaciją, bet ir estetinį pasigėrėjimą. Nepaliaudama kasdien mokytis, aš vis tiek žinau, kad mano nuotraukos yra intuityvios, nes fotografuoju dažniausiai tai, ką regi širdis.“
Alina sako, kad ją žavi kiekviena maža smulkmena, jos pačios žodžiais tariant — kiekviena gyvenimo pėda — tad ji nuolat džiaugiasi gamtos sukurtais stebuklais, kelionėse atrastais peizažais, kuriuos su malonumu dovanoja visiems stebintiems jos fotodarbus. Tuo pačiu jaučia didelį malonumą galėdama pagelbėti draugams jų šventiniuose renginiuose.

Išgyventi bet kokiomis sąlygomis — būtina
Pasak Alinos, jos šeimos gyvenimas eina taip, kaip ir anksčiau — kol kas karantinas nepadarė jokios įtakos, abudu su vyru eina į darbus, ji vis dar fotografuoja, bet pripažįsta, kad dėl susiklosčiusios situacijos planus nuolat tenka pakoreguoti. Pašnekovė sako labiausiai pasiilgstanti bendraminčių iš fotoklubų „Žybt“ ir „Lokys“, šiltų jaukių susitikimų, kelionių. Tačiau džiaugsmą teikia parodos ir mini konkursėliai, kurie persikėlė į virtualią erdvę. „Kažkaip reikia planuoti savo gyvenimą toliau, išmokti prisitaikyti prie esamų sąlygų, nes tai gali užtrukti ne vienerius metus. Liūdėti dėl esamos situacijos tikrai neturiu kada — laukia daug nesusistemintų, neparodytų nuotraukų, be to, esu numačiusi ne vieną projektą ateičiai“,— planais dalijasi Alina bei atskleidžia, kad per šį laikotarpį norėtų labiau pasigilinti į žmogaus fotografiją ir paslaptingą macro pasaulį, nes tam vaikai sudaro visas galimybes, suteikdami visą reikalingą fototechniką.
Moteris sako turinti puikius mokytojus, Lietuvoje žinomus fotografus — Rimantą Petriką, Joną Ramošką, Kostą Slivskį, o kur dar nemažai fotografuojantys draugai, turintys didesnę nei jos fotografavimo patirtį. Pašnekovė sako, kad visų svarbiausia šiuo metu — visiems išlikti sveikiems, o užsiėmimų niekada netrūko ir netrūks.
Štai toks jaukus pasivaikščiojimas su Alina po jos mažą fotografijos pasaulį, o kam įdomu — laukite tęsinio apie fotoklubus, keliones, parodas ir t.t.

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 2 (10314)

 

1 komentaras

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.