Žiema ir atmintis: praeitis — ir vėl į mūsų dienas su Jaučio minėjimu

Ieva Sigita Naglienė

„Plinijus aiškiai yra paminėjęs ir stumbrą, ir taurą,/ Jaučiais vadindamas juos šiaurės miškingoj šaly“ — Mikalojus Husovianas, vienas žymiausių XVI a. pirmosios pusės poetų, savo poemoje „Giesmė apie stumbrą“ paminėjęs galingą gyvūną ir mūsų žmones, karius ir mūsų valdovus, ir mūsų papročius, garbę, narsą ir medžioklę — mūsų kraštą: „Mūsų tėvynė tokių laikos miškuos papročių:/ Ietim iš tolo nukaut šį žvėrį neleidžia niekam,/ Uždrausta jį ir slapta, kilpas pastačius, pagaut./ Ir garbingai su juom jėga kovodavo vyrai“.
Mainosi laikai, kinta papročiai, bet atmintis — talpi, joje ir girdėti, matyti dalykai ir tiesa iš senų laikų, kaip vaizdinė medžiaga rytdienai. Juk 2021-ieji metai — jau prieinami, jau turintys Jaučio ženklą — ateities užmačias ir lemties brėžius, veikiantys kiekvieną ir skelbiantys naujo pradžią. Suformuotas ar tik formuojamas požiūris į daugelį reiškinių yra savosioms reikmėms naudojamas, todėl norėtųsi, kad daugiau būtų teigiamų veiksmų. Reikėtų, kad susijungtų ir platesnių garsų, kad iš mažų dalykų nebūtų pamirštami didieji — tautos atminties ženklai.
Poetai — numato, nuteikia, pastebimai atrenka tai, kas veda į sėkmę, kas atgaivina giminės stiprybę. Ir tautosaka — savasties atvėrimas, tiesa ausiai ir akiai. Norisi prisipažinti, kad rūpi, kad svarbu, kokie Jaučio vaizdiniai meninėje regimybėje, kaip jis įkalbėtas, kokia mūsų liaudies išmonė, kiek vietos jai skirta, kokių jaučio bruožų suminėta — gal niekaip negalima pamiršti? Juk iš praeities — tautos dvasia, juk ji — ir mūsų dienas jungianti?

Iš tautosakos pasaulio
Dairaisi, žvalgaisi — ir vis dėlto nieko geriau nerasi, niekas labiau neįtikina, kokie iš tiesų yra Jaučiai, kaip mūsų liaudies pasakojimai, kad ir pasaka „Jaučio trobelė“: visi — ir avinas, ir kiaulė, ir žąsinas, ir gaidys atsakė: „Einu iš žiemos,/ ieškau vasaros“. O „Jautis sugalvojo statyti trobelę“! Deja, jaučiui vienam pačiam teko savo sumanymą įgyvendinti — ir tuos, visus minėtus padarus, jis įsileido — ir „gyvena visi šilimoje“. Taigi — negali Jaučiais netikėti: juk jautis ne tik dėl savęs triūsė — ir kitus priglaudė, ir nuo pavojų apgynė. Tokia pasakos teisybė — ir mūsų liaudies išmintis. Taip be didesnių pasaulinių kontekstų čia pat randi esmę. Toji pamatinė gija — aiški ir smulkiojoje tautosakoje, nes patarlės, priežodžiai ar mįslės taip pat skelbia mūsų žemės tikėjimą, darbo prasmę, ragina neaptingti, užtikrina ilgalaikės sėkmės būdus. Juk liaudies sakoma, kad „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu pargrįžta“; „Šokinėja kaip varlė prieš jautį“; „Jaučiu gimęs jaučiu ir padvės“ ir pan. Savitai jautis apibūdinamas ir mįslėse, pavyzdžiui: „Du bėga, du veja, du spokso, du riogso, du kiokso, vienuoliktasis pliekia“; „Mažas būdamas keturis valdžiau, užaugęs kalnus varčiau, numiręs bažnyčion ėjau“; „Kai jaunas buvau — keturiomis dūdomis dūdavau, kai užaugau — kalnus verčiau, kai pasenau — žmones šokti vedžiau“.
Motiejaus Valančiaus „Patarlėse žemaičių“ (1867 m.) užrašyta: „Gyvatė maža didį užmuša jautį“; „Jautį prarijęs, uodegos nebveikė“; „Kinkąs jautį su veršiu nepaars, vedęs senis jauną nesugyvens“; „Negalėdamas būti jaučiu, būk veršiu“; „Verši, verši, kuomet būsi jaučiu?“; „Nuo vieno jaučio dviejų kailių nediria“; „Veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi“.
Mįslėse jaučio baubimas gretinamas su perkūnija — tokių pavyzdžių yra liaudies sukurta: „Už trijų kalnų bulius baubia“. Jautis gali būti siejamas ir su mėnuliu: „Palšas jautis pro vartus daboja“. Pasak M.Valančiaus, „Kožno krašto žmonės turi savo patarles, kurias minavoja šnekėdami. Iš patarlių gal numanyti prigimimą, papročius ir išmintį gyventojų“.
Liaudies pasaulėvokoje — dvasios nusistatymai. Regis, Jautis — kantrybės, darnių ir stiprių, tvarių santykių pavyzdys, taikaus būdo, ištvermės simbolis. Suvoki, kad viskas eina iš čia pat — tik priimkime tai. Kaip sakoma, burtai burtais, o tai, kas patikrinta — stabilu. Supranti, kad jautis — ir tautosakos, stiprybės alegorija, tvirtybės pavyzdys, drąsiai stovi ant visų keturių kojų.
Tikėkime, kad ir mes gebėsime pakilti — ir vaikščioti, kad Jaučio metai bus dosnūs. Juk Jautis — ir tautos laikomas derliaus dievybės atstovu, ir siejamas su dangumi, su saule, perkūnija, lietumi. Be to, „Krikščioniškuose paveiksluose jautis vaizduojamas kartu su asilu Beatliejaus tvartelyje“ (R.Balsys, 2016). Yra išlikusių rašytinių šaltinių iš XIII-XVII a., kuriuose jautis — auka dievams, mirusiems protėviams. Teigiama, jog jaučius aukojo sudeginant kartu su mirusiuoju.
Pavyzdžiui, N.Vėliaus sudarytuose tekstuose paminėta, jog buvo svarbu, kad miręs visko turėtų aname pasaulyje: „kaip permaldavimo auka buvo skiriama — mirus tėvui — jautis, motinai — karvė“ (2005). Profesoriaus Rimanto Balsio pastebėta, kad jautis — kaip auka buvo aukojamas dėl šių tikslų: sutarties sutvirtinimo, po sėkmingo žygio į priešų žemes, padėka už derlių, saugumą, prašant lietaus, gero oro, kad vėlė duotų ramybę namams. Aukojama buvo ne vienam kuriam nors dievui, bet dievams — tokia bendruomenės išskiriama auka — padėka su visomis apeigomis.
Jaučių dievai mūsų protėviams buvo žinomi įvairiais vardais. Pavyzdžiui, jautis siejamas ir su griausmo dievu, karius globojančia dievybe, o vėliau — su žemdirbių religija. Jautis indoeuropiečių tautose laikomas derliaus dievybės atstovu. Tiesa, XIX a. tautosakos užrašymuose jaučio pavidalu jau regimas ir velnias, pavyzdžiui, žmogui pasirodo bulius trijų bulių didumo. J.Balsio žemdirbystės papročių aprašymuose (1956) paminėta, „kai javų laukai vilnija, tada sakoma, kad per juos eina tam tikros būtybės, dabar dažniausiai sakoma, kad lekia velnias ar aitvaras“.
Vadinasi, tautosakos kloduose jautis turi aiškią vertę, konkretų vaizdinį, yra arti žmogaus, tapęs ir jo gyvenimo — meninio reginio, apmąstymų simboliu. Ir ne tik tautos išmintyje jautis yra svarbus — E.Rimšos „Heraldikos“ knygoje (2004) minima, kad tauras, stumbras ar jautis vaizduoti ir kilmingų giminių herbuose, miestų antspauduose. Pavyzdžiui, Tyzenhauzų giminės herbas, kuriame pavaizduotas juodas buivolas auksiniame lauke. Juk jautis — darbštumo, kantrybės, žemdirbystės išminties simbolis.
Tautos atminties beieškant, svarbu būti budriam, tuomet ir pasirodo žmonių santykiai, sumanymai, papročiai, o iš tikėjimo, gamtos stebėsenos epizodų, galima ir iki savo gyvenimo pokyčių priartėti. Visada atsiras tapatybių — užuominų, papildančių mūsų gyvenimo kaitaliojimus.
Po tokių įžvalgų — ir vėl būtina grįžti į poeto M.Husoviano stumbro šlovinimo scenas — juk ten atmintis. Pasak poeto M.Husoviano, stumbras „kūno stambaus“, bet „jo kūno nariai jautį tuoj primena mums“. Yra M.Husoviano poemoje minčių apie tų gyvūnų bendrystę, apie šeimą, būrį, kaimenę, kur „bandos vedlių nuolat laukia kovos nirtingos“, „troškimas valdyt“, o tampa „bandos vadovu tas, kurs laimėjo kovoj“, o „Kartą pašalinus juos, nebepriima kaimenė jaučių“ — taip įstebėta, išgirsta ir pagarba aplinkai, tautos papročiams, galingo gyvūno jėgai.
Alegorine prasme — ir žmogui, valdovui, jo platiems užmojams, pagarba protui, gėrėjimasis jo rūpesčiu šalia esančiais. Tokia žinia — tiesa iš praeities. Ir ji ne tik apie stumbrą — jautį, ne tik — čia pat žmogus, jo pasaulis, jo jausmai, jo svarstymai apie „sunkiąsias tėvynės nelaimes“ — apie kilnias. Kaip sako poetas, „Kartais žinia maloni nuskaidrinus džiugina protą/ Padeda ji net labiau nei kūnui vaistai geri“. Išmintis — iš toliau, bet joje gili pažintinė prasmė, žmogaus-valdovo paveikslas, tikėjimo, taisyklių laikymasis, visuomeniniai santykiai ir nuopelnai, samprotavimas apie idealus ir gerovę — visuotinę.
Meninė tiesa — o kokia ji artima mūsų laikmečiui, mūsų žmogui, kaip svarbu tai suprasti. Juk negalime nukrypti nuo tiesos — esame vis dar daug kuo abejojantys, dvejojantys dėl kai kurių sprendimų, stabčiojantys. Esame tiesiog žengiantys į Jaučio metus — ir begal jau kitokie. Kaip sako poetas M.Husovianas, „Kad patikėti sunku, jog taip yra iš tiesų!“ Tai va — žodžiai, ištarti XVI amžiaus pirmoje pusėje, o skamba lyg būtų sakyti dabar. Turbūt dėl to, kad poezija — turtinga kalba, tautinė tapatybė išlaikyta, objektyvi tautinio paveldo esmė, vedanti į šviesą. Ir patikėkime jos išmintimi — liaudies ir poetine, juk patirti įspūdžiai stipriai veikia ir mūsų realųjį gyvenimą.

Su Jaučiu galbūt kai ką ir atnaujinti įmanoma, ir savitarpio ryšys sustiprėtų?
Visokių pamąstymų ateina. Tokia stebinanti žiema. Seniai bematytą sniegą regėjom, jo malonumų patyrėm — metai bus kiti. Ir mes to norim ar ne — pasikeisim. Kad ir nežymiai, bet bus visokių patyrimų. Viename iš poeto M.Martinaičio eilėraščių pasakyta: „Kaip jautis nieko nejauti!“ — regis, sykiu ir vertinimas, ir šmaikštumas? Kaip ir visas gyvenimas — pilnas kontrastų ir aiškių teigiamų bei neigiamų savybių. Ir — „toj tyloj ir man yra kažkas,/ kažkas iš to, ką žemėn kas“, pasak poeto M. Martinaičio, „kam žodžių nėr,/ kas vien tiktai klausa —/ negirdima, mano slapta dvasia“ (2019). Su Jaučiu galbūt kai ką ir atnaujinti įmanoma?
Stebuklingas dabar metas — tokia įkvėptis, pasaulio persimainymai, dinamiškas — ir pristabdytas kasdienybės judesys, visąlaik esame pagauti vienokio ar kitokio jausmo. Ir giminė — lyg pasiekiama, bet nebe taip, ne kaip įprasta. Ar dar nepasimetę? Dar laukime ir su viskuo, ar pajutę, kas ir kitame žmoguje vyksta? Ar su viskuo, kas jam yra?
Ir šiai minčiai iškilo reginys — iš poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraščio „Giminė“ — simbolinė jaučio prasmė, taip stipriai pasakyta, tokia gaili: „Galybę metų/ mano giminė, veda jautį/ iš miško —/ vien ragai/ tekyšo.“ Tokia unikali atmintis ir kitame poeto Algirdo eilėraštyje, kuriame situacija — ne žiemos scena, bet įtaigi, negali nepaminėti — tiesiog tikėjimo — įtikėjimo ir džiaugsmo pliūpsnis „per šventą Jurgį“. Juk per metus to sulauksime — ir šiltesnio meto, ir Jaučio metais — tegul širdyje pasiliks poeto įžvalgos — į ateitį: „Avinėliams ir jauteliams laigant/ atsiveria ganykloje bažnyčia —/ be durų, be klauptų —/ vieversiai vargonuos.“
Prisiminimai — ir laukimas, tokia reali ateitis — įtikinama, apmąstymų pauzė, žvilgsnis į kitokį laikmetį, su augančia vidine nuostaba iš gamtinės patirties. Ir jungtis su jusenų erdve — turime išsilaikyti. Nuoširdus dėkojimas poetui — atspirtis, juk visai nesunku patikėti, kaip viskas laikina, kaip pasimainys — svarbu tą įtikėjimą imti, užlaikyti dėl savęs. „Baltyn ir baltyn“ — kad taip ir širdyje, ir akyse — tokia šviesa, švarutėlė emocijų buveinė, kad taip palengvėtų iš tikro.
Tegul Jautis — ir mūsų stiprybė. Kad ir mes šiais metais pasijustume, kaip tie „Jaučio trobelės“ — pasakos veikėjai, linksmai gyvendami, nes „Nebegąsdino daugiau jų niekas.“

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.