Broliukai ir sesikės, sakykit, kur ritasi margas svietas? Skursta ne tik žmogeliai, bet ir gimtoji kalba. Kiek seniau būta žodžių tam pačiam veiksmui ar daiktui pavadinti. O suvis kalbą niokoja, dar labiau, kaip ir žmogelius, skurdina, rūmininkai. Nebepasakys anie netgi „dirbu tą ir aną“. Dabar pasipučia it kalakutai ir rėžia: „Atlieku tokias ir anokias darbines funkcijas“.
Bet ne apie kalbos puošnumą ir skurdą šioji pasakaitė. Dar prisimenat Pelenę Zaksaitę, Žandaro dienų patieką ir akių šviesą? Pelenės kainuoja. Ir kartais baisiai daug. O Žandaras neįpratęs iš savų kam nors mokėti. Net pelenėms.
Tapęs Telšių kunigaikštijos rūmų maršalka, Žandaras griežė dantimis, nagais stalą skaptavo, neišmanydamas, kaip tą Pelenę išlaikyti prie savęs. Įkėblino kartą Žandaro menėn toks rūmininkas ir ėmė skiesti: nespėja, bo jam per daug darbinių funkcijų užkrauta. Kaip įpratęs, aprėkė, išdėjo į šuns dienas rūmininką Žandaras ir toliau sau nagais skaptuoja stalą. Funkcijos, funkcijos… prisigalvoja, biesai neraliuoti visko, nervus graužia. Išskuodė Žandaras miestan šviežiu oru galvos prapūsti. Žiū: jaunavedžiai į zaksą žengia. Ir tarsi žaibas trenkė Žandaro galvon, visais smegenų vingiais sukibirkščiavo: funkcijos, darbinės funkcijos! Nuskuodė pas vyriausiąjį valdoviuką. Rado aną, kaip visuomet, tarp dviejų pušų pasiklydusį. Skiedžia Husarui: zakse, griūk, mirk, atsikelk, reikia dar vieno etato. Bo dvi rūmininkės nespėja santuokų, ištuokų, naujagimių ir nabašnykų į pergamentus surašyti. „A bėr kam tuoktis? O kas begimdys? Negi babytės? A, nu, nabašnykų gal ir padaugėjo“,— stebisi Husaras.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 3 (10315)