Interviu su Kristina Sutkiene, laisvalaikiu Žemaitės dramos teatro sceną pamilusia daugiau kaip dešimtmetį.
Algirdas Dačkevičius
— Prisiminkite mokyklinius metus. Ką Jums tuomet reiškė raiškusis žodis?
— Mokyklos laikais su klasės draugais dalyvaudavau tik naujamečiuose pasirodymuose. Dažnai man bičiuliai sakydavo, kad turiu puikių aktorinių sugebėjimų — gebėdavau juos pralinksminti, suvaidinti pagal situaciją, bet niekada nesusimąsčiau lankyti dramos būrelio.
Mane labiausiai domino sportas. Nuo 6 klasės lankiau orientavimosi sporto treniruotes. O pradinėse klasėse pradėjau lankyti muzikos mokyklą, fortepijono specialybę. 11 klasėje baigiau šią mokyklą. Tuometėje Telšių 6-ojoje vidurinėje mokykloje įgijusi brandos atestatą, įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą.
— Ar tarp Jūsų artimųjų yra pamėgusių sceninį žodį, o gal ir aktorių?
— Tarp mano šeimos narių nėra aktorių, tačiau artimieji ir giminaičiai neretai mane tapatina su tėveliu, nes abu turime puikų humoro jausmą ir giminių susibūrimuose mėgstame pajuokauti. Dažnai tokiose šventėse, talkinant giminaičiams ar draugei Aistei, surengiu linksmą programą.
— Kokios aplinkybės Jus atvedė į Žemaitės dramos teatrą?
— Prieš daugiau nei 11 metų laikraštyje pamačiau skelbimą, kad kviečiami Telšių miesto gyventojai į aktorių atranką. Hmm… Pamaniau, kaip įdomu būtų išbandyti savo aktorinius sugebėjimus teatro scenoje, bet nepaleido rūpestis, kaip reikės tą atranką įveikti, kad net bijau ant scenos užlipti. Nusprendžiau visgi nueiti ir pažiūrėti, kaip vyksta atranka. Pasirodo, norinčių vaidinti buvo tik 6 žmonės. Režisierė Giedrė mūsų visų paprašė padainuoti ar eilėraštį padeklamuoti, suvaidinti kokį etiudą.
Nebuvo kur dingti. Iškart kilo mintis suvaidinti juokingą įvykį iš vaikystės. Ant scenos išdrįsau užlipti tik paskutinioji. Pirmiausia prisistačiau, truputį papasakojau apie save, kodėl noriu vaidinti ir panašiai. Tada režisierė padėkojo, o aš nustebau, kad vaidinti nebereikia. Ji sako, ačiū, aš jau matau, ir pradėjo juoktis. Vadinasi, užteko pabendrauti nuo scenos ir ji pastebėjo mano vaidybinius sugebėjimus.
— Ką Jums reiškia scena ir sceninis žodis. Jūsų pirmasis vaidmuo?
— Scenoje jaučiu didžiulę atsakomybę žiūrovams, kolegoms aktoriams ir, žinoma, režisieriui. Stengiuosi kuo aiškiau, suprantamiau perteikti personažą, kiek įmanoma įsijausti į vaidmenį. Noriu vaidinti taip, kad džiaugtųsi žiūrovas, kolega aktorius ir spektaklio režisierius.
Mano pirmasis vaidmuo buvo B.Dauguviečio spektaklyje „Žaldokynė“, režisierius J.Buziliauskas. Jame vaidinau Rūtienę. Šis spektaklis ypač labai įsiminė tada, kai jame vaidinau šeštą mėnesį besilaukdama dukrelės Paulinos.
— Kiek metų scenoje ir kuris vaidmuo Jums įsimintiniausias? Kiek iš viso sukūrėte vaidmenų? Kokios rolės Jums artimiausios?
— Šiais metais bus 12 metų, kai vaidinu teatre, dažnai lankausi spektakliuose ir stebiu kitų aktorių darbą. Jau sukūriau 8 ar 9 vaidmenis. Geriausiai jaučiuosi įsikūnydama į humoristinius personažus.
Kadangi kasdieniame gyvenime nevengiu pajuokauti, tai ir vaidmenys arčiausiai „dūšios“ yra komedijiniai. Įsimintiniausi personažai iš Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“, rež. J.Buziliauskas, Janikės vaidmuo, Žemaitės spektaklyje „Trys mylimos“, rež. J.Buziliauskas, Petronėlės vaidmuo ir spektaklyje „Šventųjų gyvenimas“, pagal P.Cvirkos romaną „Frank Kruk“, rež. D.Žilinskas, žurnalistės Kleopatros vaidmuo.
— Ar niekuomet nenusivylėte savo sprendimu įžengti į sceną?
— Oi, ne! Vis dar tebesidžiaugiu, kad galiu pasirodyti scenoje, džiuginti susirinkusius žiūrovus. Nieko nėra geriau už spektaklio pabaigoje atsistojusius žmones ir garsiai mums plojančius. Taip pat esu be galo laiminga teatre sutikusi daug talentingų ir gabių žmonių, su kuriais smagu kartu dirbti, iš jų mokytis, semtis patirties, kartu juoktis, nuoširdžiai džiaugtis po kiekvieno suvaidinto spektaklio, prisiminti akimirkas iš gastrolių ir tiesiog gyventi teatru.
— Ar Jūsų vaidinti personažai nevalingai nesiveržia į Jūsų gyvenimą, tarsi siūlydami pakartoti jų poelgius, istorijas, kurias išgyvenote scenoje?
— Ne. Scenoje esu aktorė, o realiame gyvenime — savimi, reikli sau ir kitiems, bet tuo pačiu draugiška, dėmesinga, linksma, apsupta artimųjų ir galybės draugų.
— Kokie kolegos savo vaidmenimis Jus labiausiai žavi?
— Visų pirma išskirčiau mūsų veteranus aktorius, kurie daugybę metų vaidina Žemaitės dramos teatre. Tai Liuda Lėverienė, Antanas Nekrašius, Vaclovas Bartkus, Vaclovas Butkus, Julija Kneitienė, Alvydas Jaramavičius, mano geriausia draugė Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulienė ir Remigijus Macas.
— Kaip sekasi suderinti atsakingą darbą didžiausioje Žemaitijos sostinės įmonėje „Žemaitijos piene“ ir scenoje. O gal sceninė patirtis Jums pasitarnauja, rengiant įmonėje įvairius kultūrinius masinius renginius?
— Repeticijos vyksta po darbo, tad po jo su malonumu skubu į teatrą. Greitai bus aštuoneri metai, kaip dirbu „Žemaitijos piene“ ir visa širdimi džiaugiuosi, kad galiu šioje įmonėje realizuoti save, savo ir kitų kolegų idėjas, organizuojant renginius, kurie skirti darbuotojams ir jų šeimų nariams. Didžiausia laimė — matyti besišypsančius žmones ir dovanoti jiems savo šypseną.
— Dėkoju už pokalbį.