1918 m. Lietuvos Respublikai paskelbus nepriklausomybę, siekiant išsaugoti naujai sukurtų institucijų veiklos dokumentus ir rūpinantis susigrąžinti per karo metų suirutę išblaškytą ir išgrobstytą dokumentinį paveldą, Valstybės archeologijos komisijos pastangomis buvo pradėta nuosekliau rūpintis valstybinių įstaigų sukauptais dokumentais.
Aktualus tapo ir dokumentų saugyklų klausimas. Patalpų prireikė ne tik naujai įsteigtų valstybinių įstaigų dokumentams kaupti, bet ir valstybės dokumentiniam paveldui, kuris buvo sugrąžintas į Lietuvą įgyvendinant 1920 m. liepos 12 d. pasirašytos taikos sutarties su Rusija nuostatas, saugoti.
1921 m. spalio 19 d. tuometis švietimo ministras K.Bizauskas patvirtino Centralinio valstybės archyvo statutą, kuriame numatyta viena iš pagrindinių archyvo funkcijų — laikyti visų buvusių valstybinių ir savivaldybių įstaigų archyvus ir perimti visus einamajam darbui nereikalingus nurodytų įstaigų archyvus. Ši data ir laikoma oficialia Centralinio valstybės archyvo įkūrimo data.
Iki šių dienų valstybės archyvai patyrė nemažai pertvarkų, reorganizacijų, buvo priskiriami tai vienai, tai kitai valstybės valdymo sričiai, tačiau esminė jų funkcija ir pagrindinė paskirtis per šimtą metų nepasikeitė — jie buvo ir tebėra valstybės dokumentinio paveldo saugotojai ir skleidėjai.
Centralinio valstybės archyvo veiklos tęstinumą buvo stengiamasi užtikrinti ir Antrojo pasaulinio karo metais. Apskričių archyvai, 1964-1990 m. veikę kaip Centrinio archyvo filialai, šiuo metu veikia kaip atskiri regioniniai archyvai ar regioninių archyvų filialai.
Atminties institucijų vaidmuo išsaugant ir įprasminant tautos istorinę ir kultūrinę atmintį, skatinant piliečių sąmoningą kultūrinės tapatybės kūrimą, ugdant pagarbą valstybei, jos istorijai, nacionalinei kultūrai yra neginčytinas. Džiugina ir didėjantis valstybės dėmesys archyvams. 2021-ieji paskelbti Archyvų metais, spalio 19 d. minėsime 100 metų nuo pirmojo valstybės archyvo įkūrimo Lietuvos Respublikoje sukaktį. Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. spalio 10 d. nutarimu parodė deramą dėmesį ir pripažinimą ne tik valstybės archyvų profesinei bendruomenei, bet ir visų Lietuvos archyvų darbuotojams.
2021-ieji — neeiliniai metai, kai turime progą plačiau atskleisti šių institucijų, saugančių valstybės dokumentinį paveldą ar kitokius reikšmingus dokumentus, veiklą.
Telšių archyvas — matoma įstaiga, kuri jau daugelį metų Telšių visuomenei pristato įsimintinus ir prasmingus projektus. Į archyvų jubiliejinius metus telšiškiai įžengė su unikaliu projektu — iš privataus kolekcininko Kaune įsigyta (XX a. pr.-1944 m.) originalių nuotraukų, atvirukų, spaudinių kolekcija su Telšių ir apylinkių urbanistiniais fragmentais, panoramomis, gamtos peizažais, portretais, gyventojų šventėmis ir kasdienybe.
Archyvo fondai pasipildys žinomų Telšių fotografų — Chaimo Kaplanskio, Fišelio Boruchovičiaus, S.Braudaitės, G.Lukšio, Stasio Petrausko, Vulfo Šabselbano, įvairių foto salonų, leidėjų ir nenustatytų autorių nuotraukomis, atvirukais. Pažymėtina, kad kolekcijoje ir sovietmečiu žinomo Telšių fotografo Zenono Norvaišo albumėlis „Telšiai“ (1961 m.). Tai svarbus Telšių fotografų sugrįžimas į gimtąją vietą ir mūsų atmintį.
Lietuvos fotografijos istorijoje Telšiams tenka gana svarbus vaidmuo. Žemaitijos sostinėje Telšiuose 1860 m. buvo įkurta antroji Lietuvoje (po Vilniaus) nuolat veikianti foto ateljė. Po šio įvykio pradėta fiksuoti Telšių fotografijos istorija. XIX a. pabaigoje, ypač XX a. pradžioje, vis dažniau imta fotografuoti kraštovaizdžius, fotografams atsirado dar viena veiklos sritis — buvo pradėti leisti provincijos miesto vaizdų atvirukai. Ilgą laiką didelė dalis periferijoje gyvenusių ir dirbusių fotografų buvo ignoruojami, priskiriant juos amatininkų produkcijai, neturinčiai didelės išliekamosios vertės.
Tačiau plėtojantis vizualiosios kultūros bei istorijos tyrimams, provincijos fotografų paveldas įgijo kitą prasmę ir atitinkamai — vertę. Epocha, kai provincijos fotografija buvo vertinama vien kaip sentimentalią vertę turintis šeimos palikimas, praėjo. Šiandien įdomi visokia fotografija, nes tai yra vienintelis būdas išsaugoti reikšmingą šalies kultūros paveldą, sudėtingą Lietuvos istoriją. Laikas, kuris suteikė istorinėms fotografijoms vertę, padidino ir jų kainą,— išlikusios foto kolekcijos regionų archyvams sunkiai įperkamos. Lėšos šiam projektui gautos teikiant paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Ši įsigyta kolekcija Telšiams itin reikšminga, praturtinsianti archyve saugomą dokumentinį paveldą ir archyvo rengiamas edukacines veiklas.
Žemaičių kultūros draugijai paraginus ir Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėjos Almos Jankauskienės iniciatyvos dėka, šią dokumentų kolekciją pavyko įsigyti iš privataus kolekcininko ir sugrąžinti į Telšius. Iki šiol archyvas savo fonduose neturėjo nė vienos originalios fotografijos ar atviruko.
1968-1973 m. iš tuomečio Telšių archyvo į Vilniaus archyvus buvo išvežti patys vertingiausi fondai (rašytiniai ir foto dokumentai) iki 1940 m. Archyvui bei visai istorija besidominčiai visuomenei ši kolekcija taps neįkainojama dokumentacija, kurią bus galima naudoti edukacinėms veikloms, rengti parodas, leisti albumus ir pan.
Tikimasi, kad ši kolekcija neabejotinai suteiks žinių, praplės akiratį, paskatins daugiau iniciatyvų gilintis į savo krašto fotografijos istoriją, suteiks galimybę Telšių miesto, kuris yra gerokai nutolęs nuo sostinės, sukaupusios visas istorines, kultūros paveldo vertybes, moksleiviams, mokytojams susipažinti su reikšmingiausiais ir išliekamąją vertę turinčiais dokumentais bei įžiebs gyvų diskusijų.
Visa kolekcija labai įdomi, nemaža dalis atvirukų ir nuotraukų yra su tekstais, sentencijomis, užrašais, antspaudais antrosiose pusėse, 6 vnt. perėję per paštą, t.y. su originaliais to meto pašto antspaudais, datomis, užrašais. Fotografijose esama telšiškiams žinomų žmonių, pasižymėjusių įvairiose veiklose.
Planuojama fotografijas viešinti žiniasklaidoje ir kreipiantis į visuomenę, tikimasi iš jos sulaukti atgarsio, t.y. pagalbos identifikuojant žmones, pastatus ir pan. Tikimasi, kad įsigyta kolekcija bus tam tikra pagalbinė priemonė, skatinanti tyrinėti Telšių fotografų veiklą ir kūrybą, sužadins visuomenės susidomėjimą, padės suvokti, jog praeities atmintį reikia saugoti sau ir ateinančioms kartoms. „Kalvotoji Žemaitija“ istorines nuotraukas numato spausdinti artimiausiuose laikraščio numeriuose su rubrika „Istoriniai Telšiai“.
Kolekcijoje — 22 vnt. spaudinių, Žemaičių vyskupijos 1920-1922 m. kronikos, mokytojo J.Mačernio knygelės „Tėvų ir jaunimo dabartiniai rūpesniai“ (1927 m.) ir „Ispanijos įvykiai, išpranašauti prieš 100 metų“ (1937 m.), Skruzdės „Braižynėliai“ (išleista JAV 1915 m.), M.Andziulytės Ruginienės „Žemaičių christianizacijos pradžia (1937 m.), kunigo Tomo Žilinsko „Pamokslai visiems metams (1933 m.), Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko „Tikybos pamokos praktikoje“ (1934 m.) ir kiti. („KŽ“ inf.)