Užkalbinta eglė būna kitokia

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Ieva Sigita Naglienė

„Paglostyk eglę,/ skarota kokia,/ glotniaskūrė“ — V.Daujotytė
Visom savo grožybėm sužydo žiema — prisikėlė. Retai tokia bebuvusi — itin stebuklinga mūsų akims. Ir toje baltumoje kažin kaip nepakartojamai laikosi eglės — tiesiog jų negali nematyti, o pamatęs — nebenori paleisti. Ir toje įstaboje atsišaukia ne viena posmo eilutė, susispiečia žvilgsniai, keistu pavidalu pareina šiluma. Taip „sninga lėtai, iškilmingai,/ ne žiemai, ne vakarui,/ lyg nežinomam kam“ — toks sustabdytas vyksmas, kaip šiame poetės V.Daujotytės posme. Ir eglė, ilgaamžė mūsų girių žaliaskarė, regis, eite eina vidun, lyg to ir tikėtumeisi — lyg bekeliaudamas.

Mūsų tautos visaip su egle kalbėta ir apie ją išmanyta
Jau pratinamės prie naujo meto, naujų patyrimų, atsisveikinome su puoštomis eglutėmis, o tos, atnaujintu rūbu, tos gyvos užu lango, pakelėse, sustabdančios miške ar iš ekrano — pilnos jaukumo ir slapties. Tautosakos lobyne eglei taip pat skiriama kalnų kalnais visokios išminties — tik žinok ko nori. Graži etiologinė sakmė apie spygliuočių medžių prigimtį — nepadėję kiti medžiai sužeistai kregždutei peržiemoti, o kadagys, pušelė ir eglė pagelbėjo: „Galėsi prie mūs prisiglausti!“ Gailestingi medžiai. „O kiti, kurie nepriglaudė, tai žiemą be lapų, už tai, kad nepriglaudė kregždės“ (1986).
Smulkioji tautosaka taip pat visokių pastebėjimų pilna: lyginama, gretinama, šmaikštaujama, tikrinamas žmogaus pastabumas. Pavyzdžiui, mįslių žaliaskarė gali būti apibūdinama ir taip: „Ožkutė tytyrnagė tokia žiemą, tokia vasarą“ arba „Atvažiavo ponia/ Su baltu sijonu,/ Visi kepures nusiėmė,/ O trise nenusiėmė“ (žiema, eglė, pušis, kadagys), arba „Stovi boba gintaruota, pasiėmus ilgą šluotą: ar sušąla, ar sušyla, rūbas jos nei mainos, nei dyla“.
Juk eglė — ir amžinumo simbolis. Jos įvaizdis ir liaudies dainose, ir pasakose, ir kasdienėje žmogaus veikloje kuriamas, kaip savo vertę turintis medis, kaip iš jo pagamintas daiktas ar atmintinas giminės palikimas. Tarsi su egle būtų susiję namų ar į namus sugrįžtantys įspūdžiai. Apie eglę dainuojama ir dainų, pavyzdžiui, „Augo, augo eglelė vidur girios“, „Oi tu eglele“ ir kitokių. Simono Daukanto „Žemaičių tautosakos“ I tome (1983) užrašyta daina „Anksti rytą kėliau“ — iš jaunimo ir meilės dainų tematikos, kurioje ir eglelė, kaip ir toji mergelė dėl bernelio neištikimybės, dėl to, kad „Skersas paveizėjo“, tarsi išgyvena tą patį: „Stovi eglelė,/ Stovi ir pušelė,/ Stov ir mano mergužėlė,/ Rankas nuleidusi.“ Taigi, kaip sako Ignas Končius, „atsiminimas po atsiminimo iš plačios padangės, bet užtenka čia arti einamojo tako pasitaikiusių įvykių“ (1996).
Eglė — pušinių šeimos visžalių spygliuočių medžių gentis — 50 rūšių. Taip sakoma, „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (2004). Užauganti iki 50 metrų aukščio, šaknys išsidėsčiusios horizontaliai netgi dirvožemio paviršiaus, pakenčia ūksmę, atspari šalčiui, bet sunkiai pakelia sausrą, dūmus. Išgyvena 250 ir daugiau metų. Vadinasi, regėta, perduota iš kartos į kartą — ne veltui tautosakos, pavyzdžiui, „Senovės kalendoriuje“ (1997), surašytos ir eglės godos, eglės patirtys ir jos vaidmuo žmogaus apeigose, jos simbolinė bei mitologinė prasmė. O vasario 3 diena — Eglės diena, tuomet šventindavo eglių šakeles.
Š.Laužadžio užsiminta, kad mitologijoje „Eglė vadinama ąžuolo motina apsaugo nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę“ (2011). Ji žmogaus gyvenimo dalyvė ir viešnia, simbolinis medis, nes eglė naudojama beveik per visas svarbiausias šeimos bei kalendorines šventes: nuo vestuvių vartų — iki eglės šakelių nubarstytų takelių, vainikų per laidotuves. Tiesa, traukiasi senieji papročiai, bet esmė vis dar likusi. Beje, eglė tautosakoje parodoma dvejopa prasme: kaip šventa ir ypač pamėgta velnio — piktasis po ja pasirodydavęs. Taip kalbama sakmėse, mat „žmogui padovanotas velnio rankšluostis pasirodo besąs eglės žievė, skrybėlė — eglės luobas, žmogus, pakviestas į velnio dvarą, vėliau pasijunta besėdįs eglėje. Po egle velnias saugo pinigus“. Ir prie namų eglės, kaip ir kitų spygliuočių, seniau žmonės nesodindavo, nors pas eglę, „prašydami sveikatos, susieidavo nadrūviai ir skalviai, žemaičiai ir lietuviai“ — tokia tiesa užrašyta Pretorijaus 1664 metais (1997). Apie chtoniškojo pasaulio reiškinius kalba ir N.Vėlius, išskirdamas, kad sakmėse „velnias paprastai siejamas ne su visu medžiu (nesvarbu, kokios jis rūšies), o tik su jo kelmu“. „Žemaičiuose velnias kartais net vadinamas kelmu“ (1987).

Žvilgsnis į eglę — su „Eglės Žalčių karalienės“ įspūdžiu
Toji pasaka — stebuklų, ne tik dėl to, kad priklauso mūsų geriausių pasakų lobynui, bet ir dėl to, kad kiekvienąsyk tarsi atsiduriame dvasinėje bendrystėje su kažin kuo labai artimu, pažiniu — esi supamas keistos jėgos. Tokia visuotinė stiprybė pareina — išjausta, perduotinė, natūrali, nepaleidžianti. Ir V.Daujotytės eilėraščio eilutė — „tūn egli padaubie da rēkto aplunkīti“ (2015) — įgyja daug gilesnių reginių…
Liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“ ir K.Praniauskaitės „Žalčio motė“ (versta iš I.Kraševskio „Vytuolio raudos“), ir Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ — visi šie unikalūs kūriniai, apima išskirtinę moters dalią — ir parodo pašauktosios gyvenimo sunkumus. Kaip pastebėta V.Daujotytės, ji, Eglė, „Pasirinkta iš kitų, iš trijų seserų. Kas yra pasirinkta, neturi pasirinkimo.“ Juk visada „šviesus, meilės sukurtas pasaulis neišvengiamai susiduria su tamsos ir pykčio pasauliu“. „Paskutinė „Eglės žalčių karalienės“ dalis,— tokios V.Daujotytės mintys apie Salomėjos Nėries eiliuotos pasakos finalą,— sukaupia stiprią dvasinę energiją, kuri iš pasakos — mito pereina į XX a. vidurio žmogaus likimą, į žmogaus be namų situaciją“ (1998).
Čia būtina paminėti ir poetės, išeivės Liūnės Sutemos eilėraštį „Kraujas“ — tokia stipri jungtis su liaudies pasauliu, su tautos išgyvenimais: „Žilvino nebėra./ Tenebūna daugiau žodžių,/ Užrašytų krauju,/ Savuoju ar svetimu —/ Žilvino nebėra.“ „Argi begalima rašyti krauju,/ kai auga kiekviename Drebulė,/ išdavusi Žilviną —/ ir jo nebėra“ (1992). Tokia „Tragiškoji, kaip sako V.Daujotytė, lietuvių liaudies pasaka“. „Eglė yra pasaulio kūrėja, galimybių išbandytoja, įveikėja. Ir — didi pralaimėtoja, kitai būčiai prikelianti iš savo kančios, išdavystės, praradimų. Pasivertimas egle ir vaikų pavertimas medžiais yra tragiškos kūrybos aktas“ (1998). „Ir vienodai tamsi/ Vasarėlė žiema —/ Mėlynam liūdesy/ Rymosiu laukdama“,— tai pačios Eglės žodžiai paskutinėje Salomėjos Nėries pasakos scenoje…
Beje, ši pasaka, pasak V.Daujotytės, „yra archajinio lietuvių pasaulėvaizdžio centras. Kartu ji netelpa į tradicinių pasakų rėmus“. O poetės Salomėjos Nėries kūrinį „Eglė žalčių karalienė“ iliustravo Paulius Augius-Augustinavičius (1909-1960), kilimo iš Žemaičių Kalvarijos, Gėčaičių. Jo šeimos gyventa ir Sedoje, ir Telšiuose. Telšiuose Paulius Augius-Augustinavičius lankė gimnaziją. Vėliau jo gyventa ir mokytasi kitose Lietuvos vietose, o po to — dailininkas išvyko į JAV. Paulius Augius-Augustinavičius yra iliustravęs ir Žemaitės „Petrą Kurmelį“, V.Mačernio „Poeziją“, išleistą 1961 metais Čikagoje. Jis sukūrė 100 iliustracijų (medžio raižinio technika ir tušu) Salomėjos Nėries pasakai „Eglė žalčių karalienė“.
Taigi — Eglė — ir likimas, dalia, ir „Eglė pasitinka likimą-dalią, skirtą jai vienai“, „Ir žaltys, ir eglė jungiami žalumo, išreiškiančio gyvybinių jėgų simboliką“ (V.Daujotytė). „Ir Eglė tarp vaikų drauge/ Ing juodą žemę įaugo:/ Kur buvo baltos rankelės,/ Nulinko žalios šakelės./ Vyresnis augo ąžuolėliu,/ Mažesnis kietu uoseliu,/ Tvirti, nesibijo vėjo“,— taip Karolinos Praniauskaitės „Žalčio motėje“, taip 1856 metais jos užrašyta… Ir tiek nedaug reikia, kad eglė kalbėtų — tik mes dėl savęs užkalbinkime ją. Jos gyvenimas — ir poetų eilėraščiuose, ir ji gyva, ir girdi, ir žino, kaip „Spaudž` skausmas rūstingas“, kaip kažkada yra poeto K.Nezabitauskio-Zabičio pasakyta.

Ir vis dėlto — „Koks medis be lapų žaliuoja?“…
Išmoninga mūsų liaudis — medis, paprastoji eglė. O juk gaminami iš eglės medienos ir baldai, ir instrumentai, žievėje — rauginių medžiagų, spygliai — vitaminas C. Pasak E.Šimkūnaitės (1991), ir visokių tepalų iš sakų padaroma. Nagingos moterys ir audžia, juk eglėtis — tai naminis, eglute austas audeklas, ir eglute siuvinėja, mezga — vis eglės pavidalo raštai. Netgi sportininkai, kopdami į kalnus, sako eglute kopia — tokiu būdu ir į kalną, ir pirmąkart (2000). Ir eglynas — medelynas, ir džiugu, kad tokius dar turime, kad sodiname. O prie Kretingos — Ėgliškių kaimas yra — ir Ėgliškių pilkapis (2004). Vis dar kai kur išlikę ir senieji — su egle susiję pavadinimai, pavyzdžiui, ežerai Eglinis ar Egležeris ir žmonių pavardės, pavyzdžiui, Eglinskas. Dar turime ir Eglės, Eglutės vardų (1997) — tokių iš gilumos, natūraliai pareinančių. Daugiaprasmiai eglės pasauliai — iki mūsų, dar vis pasikartojantys išgyvenimai. Tai va — tegul kiekvienam kas nors pasiliks, galbūt ir taip: „lyg gyvoj žievėj įdrėksta,/ laiškai iš ano šimtmečio,/ susilieję, sudrėkę“,— kaip poetės V.Daujotytės pasakyta. O gal — dar vis tebestebint aiškiai matomą eglę, dailiai nubalusią, pusnų lankytąją, kuomet ir rimastis, ir gerumas, ir taip į save traukiantys žvilgsniai susivaldys, būsime ir save patį, ir kitokį radę?

1 komentaras

Daugiau nekomentuojama.