Pavasaris su M.Martinaičio eilėraščiu: „Kokia laimė/ Visa tai prisimint“

M.Martinaičio palikimas — ne tik eilės, bet ir jo skutinėti velykiniai margučiai.

„Pagaliau
esu labiau žodžiai:
jais toliau ir geriau matomas ir girdimas,
negu mato mane iš tikrųjų“,—
Marcelijus Martinaitis

Ieva Sigita Naglienė

Marcelijaus Martinaičio atliepta
Eiti, matyti, girdėti, judėti — niekaip žmogus negali nustygti pavasarį. Nevalia — šitiek gyvasties! Judesy ir kelionėse, nuolatiniame veiksme ir paieškų margumyne, vidinėje gausoje yra poeto Marcelijaus Martinaičio žmogus — toks jis kiekviename posme. Tarsi būtų skelbiamos pavasarinio džiaugsmo kilimo-kėlimo naujos versijos — iki tarpusavio ryšių. Viena iš giliausių jo eilučių — eilėraščio-dainos „Tu numegzk man, mama, kelią“ yra gyvenimo tiesos, artimumo išsakymas: naivumas ir sentimentai. Tiksliai, taikliai išlaikomas santykis ir buvimo galia. Ir — šiam pavasariui: „Tu numegzk man tai, ką myliu,/ ir pavasarį — kaip tūkstantį malūnų./ Tu numegzk man, mama, tylą/ ir medžius, kokių nebūna (…)/ Tu numegzk man tūkstantį malūnų/ ant pavasario kalvų žalių…“
Balandis — itin išskirtinis poeto Marcelijaus Martinaičio mėnuo: jo gimimo — 1936 m. balandžio 1 d. ir mirimo — 2013 m. balandžio 5 d. ženklai. Šiemet — 85-eri. Regis, ne viename poeto eilėraštyje įvardijami atminties šaltiniai, gimtųjų vietų, buvusio laiko epizodai, išsaugota realybė, pavyzdžiui, „Prisiminimas (Serbenta)“ — iš gimtavaizdžio: „Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj./ Patiesta drobe parėjau į namus,/ susiradau dirbančius tėvą ir motiną,/ į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti —/ nuo pavasario iki pavasario./ Taip ir gyvenom — stati:/ kas su dalgiu, kas su kibiru rankose,/ o vaikai augdavo — bėgiodami./ Kol nesustodavom, nesustodavo ir gyvenimas:/ jį jausdavom tik eidami arba dirbdami./ Nieko daugiau čia nebuvo:/ žinojom — mes patys ir esam gyvenimas“.
Taip ir panašiai, kaip sako Vanda Zaborskaitė, „pravertas pasąmonės pasaulis — atsiminimai apie tėviškę — kartais šviesūs ir lakūs“. Beje, poeto tėvui Izidoriui Martinaičiui, 1911-ųjų metų gimimo, šiemet — 110-ieji. Eilėraštyje „Prisiminimas (tėvas)“ — ir poeto didelė įtaiga: „Kirsiu miške medį,/ išsidrošiu sau tėvą,/ atsupsiu kvėpavimą,/ koplytėlėj šventieji/ išgiedos jam Izidoriaus vardą —/ ir taip išauginsiu jį/ iš mažo medinio Izidoriaus“…
Atmintinos tos datos — iš Paserbenčio buvimo, pasikartojimo istorijų — iki mūsų bendrystės su kūrėjo pasauliu. Mintys ir dvasinė artuma — užrašymai, kas įpareigoja ir turbūt ilgiausiai išsilaiko. Apie pasaulio namus — žemdirbio sodybą, svarbiausius gyvenimo ženklus, kalbą ir tikėjimą eilėraštyje „Kreipimasis į archyvą dėl žemės susigrąžinimo Paserbentyje“. Yra ir atsinaujinimo galios — ir esmingesnių, gilesnių pakartojimų, kas išsaugota: „Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas,/ Žodyną, Maironio eilėraščius, seną verpstę:/ tik tai gali paliudyti mano teisę į žemę“.
Pasak kritikės V.Zaborskaitės, eilėraščio ketvirtame posme ir tvirtinama, ir prašoma, kas neįmanoma: „absurdiškumo ir paradoksalumo pakopa, galutinai iš stiliaus išsprūdusi prasmė, šventumu apgaubianti tėviškės viziją, nuaustą iš dainų“, tokie kulminaciniai motyvai: „Prašau tai patvirtinti ir žemę grąžinti su tuo,/ kas ten buvo: su tėvu, motina, ilgais vakarais…/ Tenai man priklauso mūsų saulė, mėnulis, aušrinė./ Prašau antspaudu patvirtinti Dievą“. Ir turime, pasak V.Zaborskaitės, „pagrindines vertybes, kuriomis remiasi tautos tapatybė“ (2002).
Įdomu žvilgtelti ne tik į M.Martinaičio poeziją, bet ir į jo paties užrašus, nors kiek perprasti poeto išgyvenimų realią situaciją. 1971 metais poeto užrašyta: „Ir Dievas žino kas po tūkstančio metų rausdamasis po mūsų dvidešimtojo amžiaus popieriaus skiautes, kokioje duobėje, koks archeologas atkas ir perskaitys mūsų sielos hieroglifus“. „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio 1971-2001“, o 1991-2003 metų patirtys — dialogai, pokalbiai, interviu — sutilpo knygoje „Lietuviškos utopijos“. Kaip yra pats poetas pasakęs, „žmogus, ruošdamasis ką nors veikti, pirmiausia įžengia į tam tikrą laiką, pasitikrina savo vietą jame, jo atkarpoje, gamtoje ieško jo nuorodų, ženklų“. Pavyzdžiui, apie 2003 m. išleistas „Lietuviškas utopijas“ poetas yra užsiminęs: „su šia knyga atsisveikinu su savo rankraščiais, kurie dar atsimena mano kelią į literatūrą, klaidas ir visa, ką esu bandęs išbraukti“, „nauja — šiuolaikinių technologijų transformuota — virtualios dabarties utopija“, „…tačiau ir joje reikia išmokti gyventi, o ne kaip nors išbūti savo laiką.“
Suprantama, jog ir šios knygos ne viena mintis — ir apie tėvų namus, buvimą, savastį, asmens brendimą. „Peržiūrėdamas savo rankraščius, juodraščius,— pasak M.Martinaičio,— pastebėjau, kaip keitėsi namo paties galvojimas, nuostatos, nuotaikos, kalbėjimo būdas, nors rodėsi, jog laikais įsikibęs į kažką pastovaus, ko niekas negalėtų išjudinti.“ Jis yra prisimenantis, gyvenantis: „Esu pilnas žodžių./ Su jais nuolat ką nors veikiu:/ juos jungiu laikais, lytimis, giminėm,/ skaičiais, nutylėjimais:/ juos atmintis varinėja greičiau/ negu kraują širdis“. Pasak poeto, „Man ko nors nereikėjo ieškoti nei folklore, nei kieno nors kūryboje tų „giluminių struktūrų“ ar archetipinių vaizdinių: aš juos atsivežiau iš Paserbenčio kaimo, iš tarmės, iš tėvų“. „Aš esu žemaitis dūnininkas, ir motinos parklupdytas vakaro maldai taip melsdavausi: „Kasdyninės mūsu dūnas dūk mun šiandy…“ Vadinasi, tas pačias sąvokas perkeliame iš vieno semantinio lauko į kitą.“ „Su namu į savo Vanaginės sodą parsivežiau ir tėviškės langus. Juos susidėjau, dabar sėdžiu sau laisvas, žiūriu pro stiklą. Kad ir toks pasaulis, ponai, vis dėlto tebėra labai gražus…“ „Mitologiją reikėtų suvokti ne vien kaip literatūrinius pasakojimus, bet ir kaip ypatingos informacijos perdavimo būdą iš kartos į kartą, šifruotes, tam tikras elgsenas.“
„Pramokęs skaityti, per mūsų žemės alksnynę bėgdavau pas artimiausią kaimyną Rapolą Mažintą, pasirausęs jo namų užkaboriuose, parsinešdavau K.Binkį, B.Sruogą, vertimų tekstus, dar kažką. Maironio eilėraščiai padarė didelį įspūdį. Nuo tada ir pradėjau skaityti poeziją.“ „Poetinis užkratas, kaip gripas, gali būti perduotas per tarpininkus“: „…nes užsikrėčiau atmintinai kaldamas eilėraščius./ Iš mažens buvau neatsparus Maironiui, Binkiui, Kossu,/ įvairiems poetiniams uždegimams./ Ištikdavo netikėti priepuoliai rašant ar skaitant,/ lyg ir išnykdavau.“
Įdomiai įstebėtas M.Martinaičio „Kukučio baladžių“ „Kvailas pavasaris“: „Jau nuo žiemos vargų štai atleisti ropoja/ žemaičių rupūžės, dievai ir pelės“. Pavasaris — ir vis kitoks reginys, naujas įspūdis — kiekvienas eilėraštis vis kitaip kalbantis-iškalbantis naują pavasarį. Tiesiog — tai svarbu, kad „paukštis ankstyvas pakiltų,/ džiaugsmingai suklikęs gyvenimą“…
Žodžiai, pavasario žymės ir M.Martinaičio pamąstymai: „Žvilgsnis —/ lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.“
Viename iš 1991 metų interviu poetas M.Martinaitis yra sakęs: „Sakau rimtai — mano tėviškėje neliko medžių. Nemaniau, kad tai labai mane paveiks. Dabar iš ten, kur atsirado poezijos temos ir jos veikėjai, esu išprašytas, kad net nenoriu ten užsukti, matyti nusiaubtą žemę.“ „Nėra medžio — tai ir žmonių man atrodytų, neliko. Iš ten viskas kilo. O dabar ir aš jau esu tremtinys iki gyvenimo galo.“ „Dabar žemė jau nekalba žmogui, jam neatsiliepia, nes su ja prarastas informacinis ryšys, kuris buvo transliuojamas per šeimą, paveldą.“ Čia pat norisi pacituoti „Fragmentą“ — eilėraštį iš poeto knygos „Sutarinės“ — ir gyvybė, ir pavasaris: „Poezija/ lygiai taip pat yra —/ ir žvėrims,/ ir saulėgrąžoms,/ ir peteliškėms,/ ir ankstyvai,/ garsiai/ paukščių liaudžiai“.
„Pasaulis,— kaip sako poetas,— padirbtas dviem rankom. Kam tada Dievas kūrė po du: į galvą įdėjo kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius, šalia vyro pastatė moterį, lizde sutupdė du paukščius, o į tai nusižiūrėjęs žmogus bažnyčias statė su dviem bokštais, suprasdamas, kad tokia yra Aukščiausiojo didžioji mintis. Juk peržegnoti taip pat reikia dešiniąją ir kairiąją puses. Panašiai veikia ir tautos protas.“ „O juk pati gamta sukūrė tobuliausią demokratijos modelį, kuriuo mes gyventume: pagalvojam kaire smegenų puse — imam dešiniąja ranka, nutariam dešine — atiduodam kairiąja…“ „Saulė žiemą suvarė į pašalius,/ Į pavėsius./ Laukuose ir pievose — pavasarinė netvarka…/ Vienatvės kevalus jau pumpurai suplėšė, lyg vabaliukais/ Apkibo jais obels šaka./ Nors būtum grotas ant langų uždėjęs,—/ Pavasaris įeis,/ Tave suras…“ Kaip sako V.Zaborskaitė, „turime prieš akis minties poeziją.“
1991 metais M.Martinaitis, atsakydamas į V.Kukulo klausimus, akcentavo kūrybos svarbą: „Poezija jaučia ir suvokia žmoguje užslėptas nuodėmes, apie kurių buvimą net nuodėmklausiai neįtaria, ji turi galios suteikti išrišimą. Kūryba įpučia ugnį, kuri sulydo vyrą ir moterį, vagį ir karalių, panaikina ribas tarp žmonių, tarp partijų ir tautų. O ir tauta kartais yra tai, kas žmoguje ima klykti, kai jį žudo. Suklykia net ir tie, kurių balso niekas nelaukė. Juos ir išgirsta poezija.“
Kiekviename M.Martinaičio ištartame žodyje — gyvenimas, patirtis, žemė, atmintis, žmogus ir jo dėmesys. Pasak, V.Daujotytės, „Prigimtinė kultūra laikoma svarbiausiu asmens visumos kontekstu, pirmine prigimties ir patirties medžiaga, aptinkama visose gyvenamojo pasaulio ląstelėse“ (2013). Marcelijus Teodoras Martinaitis — prisiminimuose poeto užrašyta: „Marcelijus — šis vardas man suteiktas senelės Marcelės garbei, o Teodoras — šventas vardas, kurį man suteikė kunigas“,— tokia atmintis — mums, likusi iš poeto interviu 2011 metų. Ir graži atmintis: „Mažose kaimo mokyklose mes būdavome lyg viena šeima, mokytojos viską apie mus žinodavo, jei kokia bėda ar nelaimė, visada sulaukdavai paguodos, pagalbos.“ „Kažkodėl pirmas mano ankstyvos vaikystės, o gal ir kūdikystės įspūdis — langas, visas raudonas, apšviestas liepsnos. Daugiau nieko neprisimenu, nieko reikšmingo…“ Juk galėtų būti ir tos poeto eilutės iš kažin kur toli-arti, tiesiog dar vienos iš prisiminimų ženklų: „Tuo tarpu sutemo — lyg atmintį staigiai prarandant,/ viršum Vanaginės kraujavo saulėlydžio randas…“ Arba — „Vaikystė“: „Ir tėvas/ ėmė statyt trobą/ su močiute,/ stovinčia asloj,/ su senelio kosėjimu seklyčioj,/ ir dirbti visokius darbus —/ vis su mano akim“, „Dieve duok,/ kad atsimerkę žiedai/ vėl mus matytų visus,/ gražiai skubančius,/ kad mūsų užtektų/ kiekvienam/ sugrįžusiam paukščiui.“
Kaip V.Daujotytės įstebėta, „Buvimo būdas pasirodė tinkama forma suimti tai, kas M.Martinaičiui būdinga kaip būnančiam; forma, kuri priminė ir Simoną Daukantą, būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, Maironio rimą — pamatinį: būdą-grūdą“ (2013). „Kaip nieko aš daugiau nesupratau, tėvyne,/ kaip nieko be tavęs karščiau nepamilau:/ kaip čia vaiku užaugau, taip ir mirt norėčiau —/ su uždėta ant kaktos man ranka“,— M.Martinaitis, ieškojęs, skelbęs, žadinęs, buvęs-esantis, keliantis į aukštumas… Taigi — išgyvenimai-atmintys, likimas sykiu su poetu M.Martinaičiu — ir „Kokia laimė/ Visa tai prisimint“… Ir dar keletas minčių — paties Poeto: „O poeziją skaito visaip ir visaip ją supranta, ir tai yra gerai, jeigu gerai skaitančiajam.“

1 komentaras

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.