Ema Zenauskytė: „Reikia dirbti tai, kas tau patinka, ir tuo mėgautis“

Ne paslaptis, kad kiekvienam mirtingajam labai svarbu gyvenime atrasti nišą, kurioje jis jaustųsi komfortiškai, išnaudodamas savo potencialą ir gebėjimus. Šiais laikais retas galėtų pasigirti, kad dirba mėgstamą darbą, tačiau telšiškė Ema Zenauskytė yra pavyzdys, kad į darbą galima eiti kaip į šventę. Dvejus metus traukinio palydove dirbusi mergina šiandien dirba technike „Lietuvos geležinkelių“ krovinių vežimo bendrovės „LG Cargo“ Operatyvinio valdymo departamento Traukinių valdymo skyriuje. Kaip ji teigia, traukiniai visada traukė kaip magnetas. Interviu metu entuziazmu ir pozityvumu trykštanti telšiškė papasakojo apie savo neblėstančią meilę traukiniams, atvedusią ją į „Lietuvos geležinkelius“, bei pasidalino savo ateities planais, kuriuose taip pat svarbią vietą užima aktorystė.

Justina Lukošienė

— Kaip susidomėjai traukiniais? Galbūt vaikystėje buvo koks įvykis, nulėmęs tokį Tavo pomėgį?
— Vaikystėje gyvenau netoli geležinkelio stoties, tad vakarais, prieš miegą, būdavo labai malonu girdėti pravažiuojančius traukinius, taip pat su drauge užsukdavome į geležinkelio stoties peroną ar užlipdavome ant pėsčiųjų tilto stebėti traukinių. Gyvenant mažame mieste, pramogų ne itin daug, todėl mėgau stebėti traukinius, įamžinti gražiausias akimirkas geležinkelio stotyje fotoaparatu ar išmaniuoju telefonu.
Ir dabar, kai grįžtu į gimtuosius Telšius, kaskart užsuku į peroną, pasigrožiu vaizdu, kuris atsiveria nuo naujojo pėsčiųjų tilto. Man visada patiko kelionės, žavėjausi stiuardesių darbu, nemažai turiu draugų, kurie iki šiol skraido. Besižavėdama jų darbu, visada pagalvodavau, kodėl traukiniuose tarp palydovų mažai jaunimo, todėl sumąsčiau žengti žingsnį ir parodyti, kad ne tik stiuardesės gali džiaugtis savo darbu, skraidydamos padebesiais, bet ir traukinių palydovai, keliaudami žeme.
Dar nedirbdama „Lietuvos geležinkeliuose“, žinojau, kad pirmoji traukinio mašinistė Lietuvoje yra Agnė Krikštaponytė, kuria labai žaviuosi. Ji — mano įkvėpimas ir, kaip pati Agnė teigė, dėl svajonės nereikia nuleisti rankų ir galbūt vieną dieną tapsime kolegėmis. Kiek žinau, Lietuvoje yra dvi traukinių mašinistės moterys.
— Kaip atsidūrei „Lietuvos geležinkeliuose“?
— Tesiog tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje. Vieną vasaros dieną pamačiau skelbimą, kviečiantį dalyvauti konkurse ir nutariau, kad atėjo laikas pildyti vieną savo pirmųjų svajonių. Sudalyvavusi jame, gavau atsakymą, kad patekau į jaunesniąsias konduktores-kontrolieres, kitaip sakant, palydoves. Tąkart laimė buvo begalinė, iškart puoliau šia žinia pasidalinti su mama. Ji žinojo, kaip man tai svarbu, o jos pasakymą lig šiol pamenu: „Gali džiaugtis, kad patekai į prestižinę įmonę, apie kurią kažkada svajojai, tik dabar ugdyk ir tobulink save.“
— Papasakok apie savo darbo kasdienybę. Kas joje Tau teikia laimę? Su kokiais iššūkiais susiduri savo darbe?
— Kalbant apie konduktorių-kontrolierių darbą, patikdavo, kad kiekviena diena būdavo skirtinga — kaip iššūkis, nes negalėdavai žinoti, kokioje situacijoje atsidursi. Rutinos tokiame darbe nėra, mat nuolat keliauji skirtingais reisais, tave supa įvairūs žmonės.
Vieni traukinio keleiviai šypsodavosi ir dėkodavo už kelionę, iš kitų tekdavo išgirsti replikų, tačiau stengdavausi tą nepatenkintą žmogų išklausyti, ir kelionės pabaigoje vis tiek priversdavau jį nusišypsoti. Darbo diena prasidėdavo nuo atvykimo į vietą, kur apsirengdavau uniformą, susitvarkydavau, patikrindavau dienos naujienas, kurias prieš kelionę turėčiau žinoti, nes keleiviams privalai suteikti kokybišką aptarnavimą. Po to eidavau pas operatorių-techniką pasiimti darbo priemonių, jas patikrindavome, ar viskas sklandžiai veikia, ir keliaudavau prie traukinio, stovinčio perone. Tada reikėdavo nueiti pas pilotą-mašinistą pasisveikinti, prisistatyti, kad žinotų, kokia tos dienos traukinio įgula, mat per garsiakalbį pranešdavo keleiviams, kokiu traukiniu ir kryptimi jie keliaus, kokia konduktorė aptarnaus. Taip pat kelionės metu kartas nuo karto reikėdavo užeiti į traukinio piloto-mašinisto kabiną pranešti, kokia situacija vagone.
Sunku pasakyti, kokią laimę man tai teikia, bet šiandien į darbą einu kaip į šventę ir be kelionių bei bendravimo su žmonėmis savęs nebeįsivaizduoju. Aišku, pakeičiau darbe pareigas ir skyrių, kaip sakau, užaugau per tuos dvejus metus. Esu tos nuomonės, kad reikia dirbti tai, kas tau patinka, ir tuo mėgautis, o jei nepatinka, keisti, bet savęs nekankinti.
— Minėjai, kad norėtum išmėginti mašinisto profesiją. Ar nemanai, kad tai vyriška profesija? Kuo ji Tau atrodo patraukli?
— Praėjusiais metais „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojams buvo paskelbę akciją, į kurią kvietė visus norinčius „pasimatuoti“ kolegos darbo vietą. Ko gero, net nereikia sakyti, kokią sritį norėjau pabandyti… Be abejo, kad mašinisto, bet tąkart turėjau galimybę išbandyti save prie elektrinio traukinio. Dirbant tokį darbą, mašinistas turi pasižymėti racionalumu, šaltu mąstymu, greita reakcija, taip pat turi nebijoti prisiimti atsakomybę, o tokias savybes gali turėti ir vyras, ir moteris. Be to, traukinio mašinistams nebėra tokio didelio fizinio krūvio kaip anksčiau, todėl šis darbas laikomas vyrišku tik dėl įsišaknijusių stereotipų, kuriuos reikia laužyti.
Aš niekada šio darbo nelaikiau vyriška specialybe. Galbūt norėčiau tapti mašiniste, bet šiuo metu laiko pritrūksta, mat kitą mano gyvenimo dalį užima veiklos su kino industrija ir teatru. Niekada negali žinoti, kaip bus toliau… Manau, kad stereotipai yra laužomi ir juos laužo ne kas kitas, o stiprios, charizmatiškos ir tvirtos moterys.
— Kodėl renkiesi keliavimą traukiniais? Kur toliausiai esi nuvykusi?
— Traukiniais keliauti labai patogu, jie modernėja, baigėsi „medinukų“ laikai, nors mielai norėčiau dar kartą ir tokiu pavažiuoti. Tuo metu, kai keliauji, traukinyje gali rasti visko: maisto ir gėrimų, belaidį (Wi-Fi) interneto ryšį, patogias sėdimas vietas, tave aptarnauja puikus personalas. Traukinyje galima susikurti tai dienai ofisą ir dirbti. Aišku, yra tokių reisų, kuriuos reikėtų patobulinti, bet viskas savo laiku. Toliausiai esu nuvažiavusi, ko gero, iki Daugpilio (Latvija), kai dirbau palydove. Nors turėjome reisą ir į Minską ar net į Balstogę, bet važiuoti ten neteko. Be abejo, norėčiau, kaip keleivė, pakeliauti traukiniais kitoje šalyje. Galbūt pavyks, kai baigsis ši COVID-19 pandemija.
— Kokie Tavo ateities planai? Apie ką šiuo metu svajoji?
— Didelių ateities planų neturiu, bet artimiausi — pabaigti vaidybos studijas, nes, kaip žinia, be traukinių, turiu kitą svajonę, susijusią su teatru. Stengsiuosi toliau augti, save ugdyti „Lietuvos geležinkeliuose“ bei tikiuosi kada nors išleisti knygą, susijusią su keliavimu traukiniais.
— Dėkoju už pokalbį.