Arba — „Žodis — ko negalima apibūdinti žodžiais“,— Viktorija Daujotytė
Ieva Sigita Naglienė
Į atmintį su V.Daujotytės eilėmis, kuomet „būsena tokia aukšta, skaidri“
Turbūt tikrai kažkas pasidarė su laiku — lekia ir lekia! Ypač šiuomet, kai taip iš lėto rangosi pavasaris, kai šiluma vis nuogąstauja, ar jau tikrai jos metas. Laikas laiku, bet spėriai įsiverš gegužė — ir jos šventės, ir Motinos, kaip žemaičiai sako, paminavojimas.
Po truputį, bet sugula žodžiai, susikabina — kiekvienas rasime, kas mamai svarbu, kas jai būtina. Ir vis dėlto — ar tikrai bus tas, vienintelis, iš širdies ir laiku ištartas pasakymas? Ar tai, ko ji norėjo, išgirsta, ar tai, ką mes norėjome, ištarta? Juk gali būti ir taip, kad jau per vėlu?.. Ir taip — žinoma, visaip žmogaus gyvenime nutinka. Regis, itin giliai atliepia V.Daujotytės mintis, jog „Žodis — ko negalima apibūdinti“… O gal kaip tik toks žodis ir yra — mamai skirtasis? Tiesiog kiekvienai savo — iš savųjų, žymintis, laiminantis, nešantis taip arti gyvenimą? Juk visada sunkiausia būti savimi. Ypač su artimiausiu — stebuklingai arti esančiu žmogumi ir žodžiais nusakyti tą žodį, kuris tavo ir tavo motinai yra vienintelis, be galo sudėtinga. Suprantama, poetų mintyse įsitvirtina ne viena akimirka iš buvimo namuose, iš tėviškės, iš motinos artumos — tikrai eilėraštis turi kuo nustebinti, kad džiugintų, kad įtaikytų į prisiminimus ar skleistų meilę. Vis tik į atmintį, artėjant į motinos šiokiadienius, nori ar ne atgyja motinos daiktai, susisiekia emocijos, tarsi varžosi buvęs ir esamas laikas, lyg visa tai nulemtų ir tam tikrus nūdienos dalykus: emocijų, ilgesio, ir ne visada pavyksta ramiai išsilaikyti. Tarp poetės V.Daujotytės eilių — ir motinos pasaulio ženklai, ir jų perduota žinia — iki nuskaidrėjusių gilumų: „paskutinis motinos rožančius, medinis,/ laikau tarp pirštų, trinu, kol sušyla,/ o paširdžiuose skaudžiai sudilgsi“, arba — „bijau žiūrėti į seną motinos veidroduką,/ nešiodavosi senam rankinuke su šukelėm/ be kelių dantų; visi ko nors negalime pakelti“, „pasigesiu tos misinginės/ sagės, sūru bus akims nuo jos/ blausaus, nykstančio žvilgesio“. Esama taip stipriai surikiuotų kasdienybės patyrimų, kad tikrai jokiu kitu žodžiu taikliau nebepasakytum: aiškiai, talpiai ir su visa būtojo laiko realybės gyvastimi: „gyniau motinos silpną gymį,/ vargą, išdidumą bent už du,/ dūma, vakali, vyni dūma“; „motina laistė ir laistė,/ o viskas džiūvo/ iš pačių šaknų“; „mama, tavo sesuo vyriausia ir paskutinė,/ išėjo šįryt, gal jau susitikot, ramiai, viską/ atliko, apsišlavė, bulbes pietums suskuto“; „motinos graudi estetika/ su saldainių sidabru apie Mariją —/ kada ją praradau“… Tai va — taip iš atminties, kaip sako, V.Daujotytė, išsilaikant. Tame atminties rate — ir „babūnėlė — našlė ūkininkė,/ valdžiusi žemę, vargą, vaikus,/ meilę slaptą, esu iš jos palūkanų“, ir „beraštė mano prosenelė su lino/ skraiste, basa palei Pilalę,/ atpažinau iš savo sielos“. Taip sakant, „žydi ir vysta/ trapi gyvybė/ žodžių, jų formų“, bet — „žodžiai seni kaip kraujas,/ tik perteka mumis,/ pasirodžiusiais“; „gyventi lyg nieko, lyg nieko/ dar neįvyko, moteris laisto kapus,/ vaikas krapšto pirštu susirietusį slieką“; „gimti tai ir apsiginti,/ laikas genčiai pradėti iš naujo,/ iš savo per toli nuvingiavusio kraujo“; „pirmiausia dėsniai,/ tik paskui išimtys; ženklus/ skaityki, gentie, žodžio neperženk“. Tokia, tarsi pirmoji, sugrįžimo akimirka į motinų pasaulį — išėjusių, kad atsisuktume, kad stabteltume, kad justume: „įdrėkstos, blunkančios raidės/ vis dar riba laiko akyse,/ lėtai drėkstančiose“ (2014). Tebus prisiminimas, apsilankymas ir tyki akistata su gyvenimu.
Ir — kelionė į Motinos pasaulio gylę
Į tokių, esmingų dalykų, jutimą veda ne viena ir šios pavasarinės realybės akimirka. Galima sakyti, jog Janinos Zvonkuvienės užfiksuota mintis, pasak jos pačios, „gyventam gyvenimui savo“, sukelia įvairiausių apmąstymų. Itin paveikė gerbiamos Janinos pasisakymas taip visiems gerai pažįstamame spaudinyje „Stilius“ — visai šviežiai pasirodžiusiame, kad niekaip negali atsispirti: taip tikra, taip atvira ir be jokių „mandrysčių“ kalbėta sava kalba!
Ir būtina čiupti tą mintį — būti savimi. Dieve, kaip tai nustebina — ne sykį apie paminėtą leidinį ir pačių vertintojų, tų, iš literatūrinių apmąstymų, išsitarta, jog ten, tuose „Žmonėse“ ar „Stiliuose“, niekas nei serga, nei sensta, „tarsi paralelinės visatos gyventojai“… Kaip tame J.Biliūno kūrinyje, „Kiek ponų… kokie gražūs…“ Ir tokios šviežios, iš pačios gilumos Janinos Zvonkuvienės mintys — apie Motinos dieną: „Ši diena nauja — visuomenės gyvenimo žaismui paįvairinti. Esu pagyvenusi moteris, daug prisimenu. Užaugau pas itin religingą senelę. Ji minėdavo tik Dievo Motinos vardą. Ir buvo stiprus paprotys giedoti gegužines giesmes Marijai. Paprotys neblogai išlaikytas. Kažkur motinos diena gal ir buvo, bet pas mus, aiškiame visuomenės gyvenime, tai vienas naujesnių žiniasklaidos „produktų“, nes yra idėjų, vienijančių visuomenę, badas.“ Į tokius jos pamąstymus įtrauktas pareigos ir rūpesčio akcentas — to, kaip Janina sako, neišleisti iš dėmesio. „Tik nebūtinai tas dėmesys turi būti išreiškiamas garsiai. Juo labiau labai garsiai“. Yra jausmas, yra tąsa, yra harmonija. Juk „jausmas, jausmingumas, pasak Šatrijos Raganos, yra pirminiai būties dalykai“… Beje, jausmai, lytėjimai — ir Antikos laikais buvo pastebėti iraptarti. Pavyzdžiui, Demokritas Abderietis, 460 m. pr. m. e., filosofas, lytėjimo pojūčius laikė kitų pojūčių pramote. Ir — jo mintys-sentencijos tiesiogiai primena buvimo svarbą: „Būti ištikimam namams nelaimėje — didis dalykas“, „Tam, kuriam teko geras žentas, įsigijo sūnų, o kuriam blogas, neteko ir dukters“, „Gamta ir auklėjimas panašūs. Auklėjimas perdaro žmogų ir sukuria jam antrąją prigimtį“. Ir vis dėlto Demokrito pastebėta, kad pažinimas prasideda nuo juslinio suvokimo, tačiau tikrovę galima pažinti tik protu (2019).
Po tokių gyvenimo patikrintų tiesų — nors trupinys ir iš mūsų tautosakos atminties: kad ir tokie frazeologiniai junginiai: „kaip ant motinos kelių“ — be rūpesčių; „nuo motinos sijono atitrūkti“ — pasidaryti savarankiškam ir panašiai. Sinonimų žodyne (2002) motina vadinama mama, mamyte, močia, mote (ypač tarmėse) motule, motinėle, motuže, motinike, mamele, mamuže. Panašių motinos apibūdinimų esama ir Simono Daukanto „Žemaičių tautosakoje“ (1983), jo išsaugotose liaudies dainose, kurių rinkimu rūpinosi visą gyvenimą. Nes tai, kaip pastebi M.Lukšienė, „jo vaikystės ir jaunystės kultūrinės aplinkos dalis“ (1955), pavyzdžiui: „Augin augin mane motinėlė“, „matule, matuše,/ matute, matušėle,/ matulyte, motinyte/ Mano Mieloji“, „Siuntė mane matutė“ arba tiesiog — Matute mano“. Beje, pastaroji daina užrašyta 3 variantais iš Nevarėnų. Dainoje „Oi, liūdna liūdna“ — matušėlės ilgesys: „Dirvos kūluotos,/ Pievos kęsuotos,/ Nekaip mano matušėlės“. Žemaičiai savo mamas savaip pavadindavo, pavyzdžiui, mamale, ypač vyresnio amžiaus moteris… Kaip sakoma vienoje iš S.Daukanto išsaugotoje dainoje, „potam randas daug paukštelių,/ kožnas sau gieda balseliu“…
Tiesa, į Motinos pasaulį veda ir mokslininkės Marijos Gimbutienės mintys — iš Senosios Europos kultūros, iš mūsų tikėjimo, mitologijos, tradicinių papročių. Jos teigiama, kad „Senosios Europos religija buvo labai žemiška. Didžioji Deivė buvo pati gamta, generuojanti gyvybę, auganti, vystanti, mirštanti ir vėl iš naujo atgimstanti“. Žemyna — ne vien Žemės motė, ne vien gyvųjų, bet ir mirusiųjų. Ji — ir Visatos pramotė, deivė Laima. Kaip sako M.Gimbutienė, „Mokėję stebėti gamtą, mūsų protėviai realiai matė gyvybės laikinumą. Tačiau jie jautė nenutrūkstantį gyvybės siūlą tarp praeities ir ateities ir intymų žmogaus ir gamtos ryšį,— jiems buvo lengviau gyventi“. „Žemė Motina — pavasarį vėl atgimsta“. „Senoji poezija, kaip ir menas, buvo intymiai suaugę su religija“. Pasak Marijos Gimbutienės, „Marijos kultas, kuriame susiliejo Dievo Motinos ir Žemės Motinos, Laimos bei Aušrinės kultai, klesti iki šiolei“. „Ta lietuviška religine išraiška šiandien džiaugiamės ir ja didžiuojamės, nes ji yra tautos kūrybinio potencialo ir senosios pasaulėjautos tęsinys, iš senų šaknų naujų gėlių pražydėjimas. Tai normalus kultūrų kryžiavimosi procesas“ (2002).
Prisimename, jog ir poetės Karolinos Praniauskaitės (beje, 1859 m. gegužės mėnesį mirusios 31 metų) „Žalčio motė“, iš J.I.Kraševskio „Vitolio raudos“ — ne tik apie žalčio žmoną-pačią, bet ir apie Eglę — kaip vaikų motiną. Poeto A.Baranausko „Anykščių šilelyje“, 1858 m., sakoma: „Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo (nuosprendžio)/ Į medį iš skausmo virto — pati egle tapo,/ Jaunučius aptaisė vaikus rūbais lapo“. Motinos pasauliui, jos meilei ir slaptoms viltims daug vietos skiriama ir šiuolaikinių poetų eilėraščiuose. Ir ne vienas gyvenimo prieštaravimas iš pačios gilumos sujudina širdį. Kad ir tokios, poetės Enrikos Striogaitės, 2020 metų Poezijos penketuko laureatės, eilutės iš knygos „Žmonės“ — apie motiną-žmogų Angelutę: „išprievartavo ją kažkoks atėjūnas/ pagimdė/ sūnų:/ praeitą savaitę mirusios/ jis neguldė į karstą/ iki duobės/ atnešė ant rankų“… O Tomo S.Butkaus, taip pat Poezijos penketuko dalyvio, „Ežero žemė“ knyga, kurioje — „Mirtis yra motina, paskutinis vietoraštis/ visų kvailysčių viltis, pasitinkanti mus/ dar nespėjus jos pasiilgti“.
Kad ir kokiose vietose begyventume, kokia kalba besikalbėtume su mama, svarbu, kad ją matytume, girdėtume, išklausytume, kalbintume ir atmintume. Kiekvienas gyvenimas — pasakojimas, daugiau ar mažiau jame istorijų — tai mūsų judesio, patyrimų ir atradimų visumos. Tegul apie žmogų, mūsų brangiausiąjį, ir tyla daug pasako. Tegul išgyventos su ja akimirkos — ėjimo pirmyn laimė ir atsivėrusios paslaptys.