Daugybę metų rugpjūčio pirmojo šeštadienio popietę esame kviečiami į Karūžiškės dvaro sodybą švęsti Tautos šventės. Į Karūžiškę kiekvienais metais vykstantieji laukia šios šventės, nes žino, kad bus nustebinti kruopščiai parengtomis parodomis, sužinos daug negirdėtų faktų apie Lietuvos, pasipriešinimo, pogrindžio spaudos leidimo istorijas.
Loreta Kalnikaitė
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos ir Šilalės filialo narė
Visi Karūžiškės dvarą valdžiusieji puoselėjo kultūrą, stengėsi šviestis patys ir šia šviesa dalintis su aplinkiniais. Dvare buvo didelė biblioteka, prenumeruojami periodiniai leidiniai. Savininkai nuoširdžiai rūpinosi savo artimųjų ir ištikimai dvare tarnavusiųjų amžino poilsio vieta. Kapinaites, esančias Medvėgalio atšlaitėje, kurios kartu su žeme priklausė Karūžiškės dvarui, dar 1854 m. pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Į šias kapinaites amžinojo poilsio po ilgų klajonių grįžo ir paskutinieji laisvos Lietuvos dvaro savininkai Ona Tallat-Kelpšaitė-Jurskienė ir jos vyras, Lietuvos radijo įkūrėjas, karo radiotechnikas pulkininkas leitenantas Alfonsas Jurskis.
Kaip ir kasmet, rugpjūčio 7 d. Karūžiškės dvaro šventę pradėti buvome pakviesti į Medvėgalio kalno papėdėje prisiglaudusias dvaro kapinaites. Snieguolė Jurskytė ir Dominikas Akstinai visada prašo atvykusių svečių jungtis į bendrą maldą už gyvus bei mirusius gimines, apylinkių žmones, už Lietuvą vadavusius sukilėlius ir Lietuvos partizanus, Lietuvai pasišventusius, ar tuos, kurie nežino, ką daro savo tėvynei. Šiemet šv. Mišias aukojo kun. dr. Paulius Bytautas OFM. Nuoširdi malda kilo į viršų ir lengvo vėjelio, smulkaus lietučio nešama, apgaubė susirinkusiuosius ir senąjį Medvėgalį, primindama mums, kad gyvi esame tol, kol prisimename.
Po šventų Mišių aukos stabtelėjome Bevardžio kalno pašlaitėje. Kun. dr. Paulius Bytautas OFM pašventino Žemaičių apygardos partizanų žeminės-vadavietės pamatus. Prie statomos žeminės apsikabino ir Lietuvos laisvės kovas prisiminė du Žemaičių apygardos pogrindinės spaudos bendradarbiai, Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio ryšininkai ir rėmėjai, Šilalės Garbės piliečiai Teresė Rupšytė-Ūksienė ir prof. Petras Bielskis. Likimas jiems davė užduotį: prisiminti ir priminti, kad Tėvynės laisvę reikia saugoti, už ją kovoti nežiūrint net brangiausio turto — gyvybės. Tėvynės meilės neatgrasė persekiojimai, žiaurūs tardymai ir sunkiai pakeliamos lagerio sąlygos. Grįžo nepasikeitę ir visą gyvenimą dirbo ir dabar tebedirba laisvai Lietuvai.
Teresė Ūksienė ir jos bendražygiai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filiale ir Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungoje nepailstamai stengiasi, kad Lietuvos pasipriešinimo istorija, visi žuvusieji būtų prisiminti, jų veikla įamžinta ir žinoma ateities kartoms. Šiemet sukanka 110 metų nuo Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio gimimo. Siekdama įamžinti ilgiausiai kovojusį partizanų vadą, LLA Sąjunga net dvejus metus ieškojo tinkamos vietos jo atminimui įamžinti. Galiausiai su džiaugsmu priėmė pasiūlymą su šia idėja grįžti į Šilalės rajoną ir partizanų žeminę-vadavietę statyti Karūžiškės dvaro žemėje šalia Medvėgalio kalno.
Laisvės kovų metu Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis susitikimuose su rėmėjais ir ryšininkais stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos apie kolaborantų rankomis niokojamą Tėvynę ir apie tai gyventojams žinias skelbti Žemaičių apygardos štabo leidžiamoje laisvojoje periodinėje spaudoje. Karūžiškės dvaro žemėje statomoje partizanų žeminėje-vadavietėje ketinama akcentuoti būtent partizaninės laisvosios leidybos barą. Snieguolės Jurskytės-Akstinienės ir Dominiko Akstino parengtose parodose visada daug vietos užėmė pogrindžio spaudos temos, leidinių ir leidėjų istorijos. Tos pačios idėjos dabar susitiks dvaro ekspozicijos ir partizanų žeminės-vadavietės jungtinėje erdvėje.
Šventės dalyviai susidomėję klausėsi Antano Ivinskio ir Teresės Ūksienės pasakojimo apie pradėtus partizanų žeminės-vadavietės statymo darbus, ateities planus. Kupini minčių ir ateities darbų idėjų, šventės dalyviai grįžo į Karūžiškės dvarą.Dominikas Akstinas kartu su Jurgita ir Antanu Ivinskiais pristatė naujus dvaro eksponatus.
Didžiulį susidomėjimą sukėlė pogrindžio pamaldumui tarnavęs altorius. Prie jo Šilalės rajono meras Algirdas Meiženis įteikė aukščiausią Šilalės rajono savivaldybės kultūros apdovanojimą — Auksinės gilės ženklą Snieguolei Jurskytei-Akstinienei ir Dominikui Akstinui. Šis apdovanojimas laureatams skirtas už nuoseklų kultūrinį darbą Šilalės savivaldybės ir Lietuvos labui. Snieguolės ir Dominiko Akstinų nuveikti darbai teikia garbę ne tik Šilalės rajonui, kuriame jie atkūrė kultūrinės, istorinės vertės lankomą objektą — Karūžiškės dvarą, bet ir Lietuvai, kurios vardas savo žemę mylinčių ir puoselėjančių žmonių dėka yra minimas pasaulyje.
Po oficialių iškilmių šventės dalyviai pasklido po ekspozicijų sales, kiekvienas rado tokių eksponatų, kurie juos praturtino. Tiksliaisiais mokslais besidominčiuosius nustebino Alfonso Jurskio parašytų, išleistų straipsnių ir mokomųjų matematikos, radiotechnikos knygučių ekspozicija. Istorijos mėgėjai sustojo prie Karūžiškės dvaro dokumentų, dvarą valdžiusių šeimų herbų ekspozicijos. Labai įdomi Snieguolės Jurskytės-Akstinienės veiklos išeivijoje dokumentų ekspozicija, išskirtinai turininga išeivijos ir pogrindžio spaudos kolekcija. Visą išsaugotą kultūros lobį reikia ir verta pamatyti patiems.
Svetingi šeimininkai šventės dalyvius pakvietė vaišintis koše ir kitokiais, talkininkų — Požerės kaimo bendruomenės atstovių — patiektais valgiais. Skambėjo dainos, pasakojimai, prisiminimai, pokalbiai apie ateitį. Išvykome pasisėmę idėjų ir užduočių naujiems darbams. Nuoširdžiai dėkojame Karūžiškės dvaro šventės organizatoriams Snieguolei ir Dominikui Akstinams, Jurgitai ir Antanui Ivinskiams už nuoširdų priėmimą ir Lietuvos kultūros bei istorijos puoselėjimą.