Ieva Sigita Naglienė
Iš Žemaitės miško balsų
Kiekvienąsyk esame stipriai vasaros veikiami. Podraug su žemės, saulės ar vandens malonumais — ir medžiai, miškai, sodai, vienaip ar kitaip išpuoselėti parkai, išdailintos alėjos judinte išjudina visą žmogaus dvasinę būseną. Per visas kaitras atgaivos šaltinis — pavėsis, slaptis ir kažin ko gilesnio atspindys iš nenusakomo žaliojo ošimo, artybės, kuri apima visą žmogaus vidų. Turint omeny, kad medžių apsupty ir dvasinės, ir fizinės negalios greičiau pasišalina — tai jau, be jokio abejonės, mums iš aukštybių teikiama stiprybė. Žvilgetėjus į kuriančio žmogaus darbus, tikrai įsitikinsime, kad be miško mūsų žmogus niekaip savęs neįsivaizdavo. Juk ir šventu laikytas, ir garbintas, ir žmogaus gyvenimo dalimi tapęs, ir meno kūriniu išdainuotas, išpasakotas, nutapytas ir apraudotas, atmintinas ir saugomas. Mūsų žmogus buvo matantis, girdintis, jaučiantis mišką, imantis iš jo stiprybę. Mūsų tautos raštuose — nuo žemiško iki dangiško miško supratimo galima pasiskaityti kiek tiktai širdis geidžia. Tiesiog smalsu taip po trupinį išsirankiojus iš poetų ar prozininkų minčių į tuos miško esmės įvaizdžius pasižiūrėti. Yra stebėtinų dalykų — kitokį regime žmogų, kitokią išmintį jis atveria.
Tie gamtos stebuklai yra ir pačiam žmogui aukščiau, galingesni už visa kita — tarsi viskas iš jo paties vidaus sujuda, pasimaino. Ir iš esančio miške, stebinčio jo gyvastį tikrai yra ko pasimokyti. Miškas paveikia žmogų iki jo tikrojo nuoširdumo, iki atjautos ar užsimiršimo. Vasara tarsi visus žmogaus giluminius klodus išduoda — ir mes vis tik vienaip ar kitaip pamatome medžius — girias, visą jų žavesį. Kad ir kiek iškirsta, kiek išnaikinta, kad ir kaip pykstame ar blaškomės — medis siekia mūsų gyvenimą, be jokios išimties turime jo atsiprašyti už abejingumą.
Įsimintini yra rašančių žmonių susimąstymai, taip sakant, įspūdžiai iš miško. Pavyzdžiui, iš Žemaitės raštų galima susekti vaizdų nuo emocinės jautrybės — iki primityvių materialinių argumentų. Iš tikrųjų labai stipriai paveikia ne vieno jos kūrinio žodžiai — stebina žmogaus vidinė jėga, kurios judinamas žmogus pasikeičia, pakinta ir visas jo pasaulis: „Toliau už lauko miškas aukštesnėmis ir žemesnėmis viršūnėmis atsimuša prieš saulę, kaip kokie miesto bokštai, bonės, kaminai ir sodnai“, „Aš didelio miesto niekuomet nemačiau… žiūrėsiu dabar į miško viršūnes… kaip čia gerai(…), kaip čia gražu! Visumet teip būčio, būčio…“
Sutikime, jog toks glaudus kitokio pasaulio priartinimas — ir jaukuma, ir regimų dalykų susijungimas. Atvirumas visada iššaukia nuostabą. Toje vienumoje-visumoje žmogus, kad ir mirksnį, bet yra savo išgyvenimų apimtas, yra tikras ir nuostabus. Kaip sako Donatas Sauka, „Jausmų perteklius, aistros plyktelėjimas — anapus darnaus pasaulėvaizdžio. Ties riba, už kurios nebėra žodžių jausmams, išgyvenimams išreikšti — jaudulio akimirka“.
Tokių persmelkiančių artumų esti ir liaudies dainose — išjausta, kitokia žmogaus būsena, kur kas gilesni pastebėjimai, bet tarsi savaime aiškūs, neįžodinami, iki galo nebenusakomi. Tokiame reginyje ir slypi tikrasis bejėgiškumas bei grožio didybė. Miško erdvėje susijungia žmogaus svajonės, pažinimas, vidinė įtampa — prigimties žavesys, imasi su natūralia gamta.
Žemaitės kūrinių žmogus yra stipriai veikiamas kasdienybės, buities, šeimos santykių, jo meilė taip pat yra arti viso tokio gyvenimo — „Ir kartu — kaip šviesiausia, žmogaus prigimtį taurinanti galia, kurios neužčiuopiant, nepripažįstant kokia gali būti kalba ir apskritai apie liaudies dvasinę kultūrą!“. Šitokios mintys iš Donato Saukos knygos „Žemaitės stebuklas“, šitaip pasakyta apie rašytojos Žemaitės moterų pasaulį. Pasak D.Saukos, „Jaunos moters naivus dvasinis tyrumas yra toks teigiamas potencialas, kuris pasaulėjautoje turi didesnį svorį ir ją išbalansuoja tolygiau nei ji pati protu suvokia.“ Iki jos dvasinės pusiausvyros, jos brandos istorijos reikia kito — šalia esančio, kuris būtų su ja, ją suprastų. Randame tokių pavyzdžių Žemaitės prozoje, pavyzdžiui, „Sutkai“, „Sučiuptas velnias“ — kur „aiškus moteriškas susižavėjimas vyro sodiečio idealiu pavyzdžiu“(D.Sauka, 1988). Išties Žemaitės kūryboje yra visko — marga: tiek gamtos, tiek žmogaus gyvenimo tėkmė veržiasi nesulaikoma galia.
Savaip miško pasaulį, jo turtus regi Žemaitės Petras Kurmelis, sprendžiantis savo gyvenimo problemas, supamas gamtos, įsigyvenantis į „miško bylą“(D. Sauka): „Norint kartais būtų tylus oras ir be jokio vėjo, miške visados girdėti kažin koks ūžesys, kaip kokia nepermatoma kalba arba nepaprasta daina. Kitam ji linksma, kitam skurdi ir graudinga, bet kiekviena, siekianti ligi giliausių širdies jausmų.“ Regis, apsakymo pradžioje meistro mintys yra kitokios — jis mišką mato kitokiu užsidegimu — matė medžiagą: „įsižiūrėjęs į stiebą medžio“, „Priėjęs prie ąžuoliuko, apkabinęs plaštaka, bandė papurtinti; užsivertęs žiūrėjo į aukštą, akimis mieravo ilgumą stiebo. — Vot, sveikas, varžlus kaip geležis!..“ Deja, gyvenimo nesėkmės palaužia žmogų — ir jo sąžinės byla rašytojos meistriškai yra nukeliama į miško erdvę. Turbūt šioji scena ne vieno atmintyje yra išlikusi — miške, kaip sako Žemaitė, paukščiai visu būriu atvėrė žmogaus jausmų pasaulį: čiauškėjo aiškiai, tvirtino, miške spigino… Taip vyko sąžinės teismas. Ir taip jautriai bei gyvai ne viename Žemaitės kūrinyje yra parodomas miškas. Miške ir žmogus kitoks, ir visokių gyvių pilna, miškas — gyvastis, patirtys ir gražumas, gyvenimas — ir išgyvenimai.
Šiemet minime šimtąsias metines nuo rašytojos Žemaitės mirties — o jos kūriniai patirties požiūriu, realybės pagrindu ne sykį ryškino ir mūsų gyvenimo kasdienybę. Įspūdingas, gyvas pasaulis, išjaustas, kupinas skausmo ir tikrojo grožio. Skaitai ir stabteli — kažin kaip stipriau suima tas prigimtines, artimiausias žmogaus pasaulio jėgas ir nebepaleidžia, tikrumas žavi.
Su mišku — iš poetų prisipažinimų
Turbūt kiekvieno poeto kūryboje rastume, jei ne miško reginių, tai medžių — visokių visokiausių. Vasaros miškas, be jokios abejonės, yra kūrybos paskata. Negali mūsų medžių nematyti, negali šalia jų gyvenančių žmonių neatminti, kurie, kaip sako poetas Mačernis, „Gražiose lygumose, kurios kalvelėmis marguoja ir miškais keičiasi“ gyveno ir išgyveno. Ne viename Vytauto Mačernio laiške gyva gimtųjų vietų dvasia. Ir iš Telšių rašytuose 1939 metų laiškuose dominuoja dvasios gyvenimas, gamta, nes „gyvent gamtoj be galo gera“, „gyvųjų žmonių karalystė, kai į piliakalnį nueini, jauti žemę verdant ir skaistų gyvenimą iš po žemės tvieskiantį“. Iš vasaros kelionės — atmintis, šviesūs vaizdai, pamatymai, nuojautos. Viskas nusidriekia galvojant — esi su dangaus platybe, krašto medžiais, vandenimis, „džiaugsmą padidina ir kuria“. Įsimintini jo eilėraščiuose miško vaizdai, pilni vasaros: „Miško gilumoj srauniam šaltiny/ Maudos nimfos, išsipynę plaukus./ Mėnesienoj kūnai jų auksiniai/ Lūždami vandens paviršium plaukia./ Kai jos šoka, žaidžia ir dainuoja,/ Nuo dainų pabunda visas miškas“. Ir — Šarnelėje 1943 metų rašytų posmų: „Aš, vaiduoklis vienišas ir senas,/ Gyvenu didžiulės girios tankumyne./ Miško dvasios su manim kartu gyvena/ Kaip tarnaitės mano rūmų antikinių.“ „Mylimosios aukštumos lapuočių miškas/ Antikinio vakaro fone“. Ir 1944 metų vasaros Šarnelėje — saviti poeto reginiai: „Sapnuojančio medžio pavėsy/ Tylėdami žaidžia vaikai:/ Galvutės papurusios, šviesios/ Krūvon susiglaudę taikiai.“ „Matau, giria jau šviečiasi spalva indigo,/ Ir vėjas budina apsnūdusias kalvas;/ Jau kuždasi beržai, ten slėniuose sumigę,/ Laukuose jau švilpauja gaivias melodijas kažkas.“ „Ramus ir saulėtas sekmadienis miške…/ Ties ežeru beržai į vandenį palinkę./ Viršūnės nušviestos šviesa gelsvi blyškia;/ Ir saulėj virpa skaidrios tolumos aplinkui./ Tu ateini taku lyg šokdama, lengvai…/ Viršum galvos linguoja medžių šakos:/ Ir iš toli matyt, kaip išpinti plaukai/ Srovėm auksinėm ant pečių lieknųjų teka.“ Ir visas žmogaus išgyvenimų pasaulis… Tiesiog, kaip pastebi poetas, „Naujam nubudusiam rate/ Visur jauna gyvybė supulsuos“. „Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj/ Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,/ Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,/ Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.“ Yra širdį gaivinančių Vytauto Mačernio posmų su visa gamtos artybe — miškų slaptimi, džiaugsmu ir „su liūdesiu širdy“, „O girios melsvuma lengva, skaidri“. Tokia atmintis — „vis gilyn ir gilyn“ — gerai, kad turime, ką atminti, o atminę — ir apie savus prisiminti.
Iš poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių — taip pat prisiminimai: „mėlyni miškai/ mylimi laukai“ ir savi žmonės, mylima žemė. „Vanagas aukštai,/ kiek tik užmatai — / mėlyni miškai,/ mylimi laukai./ Per upes balti/ lieptai išlenkti,/ kelias ir dangus,/ dulkė ir žmogus.“ Tuose poeto išsisakymuose-prisipažinimuose — ir visa mūsų gyvenimo filosofija. Eilėraščiai skelbia, džiugina, veda ir primena: „Būsiu elgeta ar kalvis,/ ar žalių miškų sėjėjas,—/ teisingumo nieks kaip arklo/ man iš rankų neišmuš.“ Tiesiog — „Reikia mintims žalumos,/ kad tylą girdėtum,/ kad jaustum lyg dovaną/ krentančius žemėn lapus.“ Martinaičio lyrikoje — ėjimas, matymas ir supratimas: „Reikia šičia gyventi,/ kur šlama pritildytos šnekos,/ kur plakasi lapas į langą/ lyg peteliškė sparnais,/ kur tartum apdegusios rankos/ gluosnių pajuodusios šakos,—/ išnykdami kada nors/ liksime čia amžinai.“ Pasak Marcelijaus Martinaičio, „Šermukšnių uogos — gegučių raudos“. O šiemet — šitiek šermukšnių! Ir ko taip raudota — imi ir susimąstai…
Beje, Martinaičio vasaros-miško posmuose — įdomių įstebėjimų apie tai, kas visai čia pat, ko ir mes pilni: „Medžių lapuos sausas žiogų čirškimas,/ lyg fosforiniai žmogiukai dalgius kaltų —/ vasarą kirs rytoj.“ „Medžiais tikėk,/ savim, vandeny atspindėta, tikėk.“ Visi poeto posmai imti iš jo knygų 2016, 2019 metų. Taip augame, taip ir išaugame — ir vasara augina mus, medžiai augina, miškai — gundo, tiesiog tenai visko tiek daug, kad kaskart vis kitokie sugrįžtume. Verta pabandyti.
Esame jau kaskart vis labiau išlydintys rugpjūtį. Dar turime jo trupinį — ir visą pasaulį, poetų suaustą, raiškų ir įsimintiną. Tęskime jų išgyvenimus — būkime su jais. Medžiai ir miškai — mums jie. Teisi Žemaitė, „ligi giliausių širdies jausmų“. Ligi kitokių pajautų, pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, „išnykdami kada nors/ liksime čia amžinai“ — „Medžiais tikėk, savim.“