„Laikas kaip banga viską nusineša ant savo sparnų!“ — Maironis
Ieva Sigita Naglienė
Iš Maironio „atsiminimų, atsitikimų,/Gyvų kitados“
Visa ko būta šią vasarą. Ir vis tik — saulės daugiausia, o su ja — ir buvusių akimirkų laikas pagyvėjęs, ir patirtam įspūdžiui daugiau erdvių. Išlydėsime vasarą — kaip ir visose palydose bus susikaupę ir liūdesio, ir ilgesio, ir to, ko dar galbūt nepaminėjome, bet geriausia grįžti prie džiaugsmo versmių. Juk kiekvienas turime nesuvaldomų vasaros šypsenų, klajoklių svajų, nuostabių akimirkų ir netikėtų atradimų. Trumpai drūtai tariant — ištisą vasarą! Kilnojasi mintis nuo vieno posmo — prie kito, nuo dabarties poeto — į atmintį. O kaip vasarą palydėti be Maironio eilėraščių? Neišeina. Reikia eilėraščių — reikia atminties — iš Žemės.
„Laikas,— kaip sako poetas,— kaip banga viską nusineša ant savo sparnų!/ Keičiasi žmonės, jų sapnai ir svajonės!../ Kas vakar juokėsi, šiandien drėkina ašara skruostus,/ Ir pasilieka tik, ach, tik prisiminimai!..“ O tuose prisiminimuose — pasaulis regėjimų, širdies, žemiškas ir pajaustas savyje, išdalintas ir vedantis kitur, artinantis ir nutolęs, bet taip diena iš dienos vis tik rūpimas. Iš atminimų kuriame savo gyvenimą — „ar maža pasaulyje ir kiekviename žmoguje mįslių?“ – pasak mūsų Dainiaus.
Maironis visada buvo prisiminimuose, kaip pats sakė, „prisiminė laikas“— „taip mielai praleistas tarp savųjų, draugiškų ir malonių žmonių“. Šios mintys — iš knygos „Literatūra ir kalba. XXI, Maironis“, 1990, vyr. redaktorius J. Lankutis. Sudėlioti iškilmių minėjimai, mokslininkų požiūriai ir palyginimai, naujausios įžvalgos, jubiliejinių renginių epizodai, laiškai, dokumentai ir atsiminimai apie Maironį, jo asmenį, kūrybą ir bendrystę, natūralius poeto išgyvenimus. Palikimas — iš jo šiam kartui — ir vasaros posmų, ir džiaugsmo, ir susimąstymų. Tiesiog, poeto Stasio Santvaro žodžiais tariant, „Maironis nutolsta ir vėl grįžta“, „Maironis anaiptol nėra rūsti, atoki, vėsi ir neprieinama asmenybė. Tai buvo vyras, turintis didžiai spalvingą ir turtingą prigimtį, kurios ir nebandė nuo kitų slėpti“(1982). Beveik kiekviena atmintis kalba, jog Maironis mėgo būti atviroj gamtoj, kalnely, tarp medžių, su žmonėmis.
Pavyzdžiui, artimų žmonių prisiminimuose sakoma: „Nemėgdavo būt kambary. Knygą paims ir ein palaukėm, paupiais. Kur koks krantelis, koks upelis. Ypač mėgo Dubysą. Mokėjo visus darbus, nueis, būdavo, į lankas, kur vyrai pjaun. Pašnekins anus, išvarys kelias pradalges ir nueis toliaus. Kartais pavaduodavo sesers piemenuką: paganys vieną karvę pagrioviais, paganys kitą. Mylėjo viską, kas pasauly yr gyva. Kur Bernotuos, tėvų sodyboj sodo kampe yr eglės, ten Maironis buvo pasisėjęs šiurpių (avižėlių). Ni ten darželis, ni kas. Nueidavo, su tokiu kabliu kebenėku išdraskydavo velėną ir pasėdavo anksti pavasarį. Tam sodo kampe staliuks būdavo. Kai atvažiuodavo, nueidavo pasėdėt. Kai būdavo svečių, nusinešdavo divonus, patiesdavo ant dirvono, ant pievos, susėsdavo visi ir šnekėdavos ar knygas skaitydavo. Gražu būdavo, kai tos šiurpės žydi visu pakraščiu pagal egles. Pušis sodo vidury Maironio sodinta. Gražus, visada žals medis — jam patikdavo pažiūrėt.“
Atminimų tekstuose atgyja poeto tėviškė, jo tėvų Mačiulių gyvenimas, vaikų auklėjimas ir šeimos santykiai su žmonėmis. „Maironio tėvas buvo darbštus, sumanus ir pavyzdingas ūkininkas. Metai iš metų jis vis labiau puoselėjo savo ūkį. Sode daugėjo vaisinių medžių, naujais rinktinių atmainų sodiniais netikusių veislių medžius perskiepydamas, Mačiulis gerino medžių kokybę. Sode buvo laikoma per 20 bičių avilių-kaladžių. Bernotų ūkio plotas — 45 ha.“ „Aleksandras Mačiulis, Maironio tėvas, raginęs nekeisti savo kalbos ir tikėjimo. Surinkęs paauglius vaikus, jis ne vieną kartą yra vežęs slapta į Kauną Sutvirtinimo sakramento, kad ten tikėjimo dorovės dvasia paženklinti jie užaugtų darbštūs, sąžiningi, atkaklūs, garbingi, kad žinotų, kas tėvynės Lietuvos vaikams, artojams ir apšvietos nešėjams, svarbu žinoti ir vykdyti.“
Kaip poetas sako, „Ramios, malonios vasaros naktys;/ Medžio užmigęs nejuda lapas;/ Viskas nutilo, viskas nurimo“,— atmintis grąžina išgyvenimus, užmojus, prisiminimuose žmonės, giminės, — bendraminčiai, susitikimai ir jų atsisveikinimai. „Maironis buvo kietas realistas“,— užsimenama Atsiminimų puslapiuose. — „Jo nuomone, dėl neturto dažniausiai kalti patys žmonės. Žinoma, esą ir išimčių. Nagrinėjant neturto priežastis, reikia žiūrėti, ar tai ne tinginystės, girtuokliavimo, barnių, nesantaikos ir kitokios netvarkos rezultatas. Todėl Maironis savo seserėnams tik tada ėmė skirti daugiau laiko ir dėmesio, kai jie suaugo ir savo gyvenimo vertę įrodė gerais darbais. Galbūt jis laikėsi per daug kietos, bet pagrįstai protingos taisyklės: auklėjant vaikus (šiuo atveju seserėnus) materialių dalykų reikia duoti tiek, kad truputį trūktų. Gyvenime randame daug pavyzdžių: davė vaikams per daug pinigų, laisvės ir išaugo žemesnės kategorijos ar visai minusinės asmenybės. Tik prisiminkime Maironio eilėraščio žodžius: „Nebijokit „nevargo kieto, nes be jo galiūnai pūva…“ Taigi tik nuolatinis prasmingas darbas, kūrybingi, realūs mostai, taupumas sucementuoja žmogų ir įgalina sukaupti nemažus dvasinius ir vertingus medžiaginius turtus“,— tokie artimų žmonių prisiminimai.
Pasak Maironio, ką bedarytum,— „Klausykis širdies“. Ir jis pats juto ne tik savo — ir kitų širdies skausmus, kiekvienas galėjo jam atskleisti savo išgyvenimus. Poetas labai jautrus gamtos grožiui, susikaupęs, susimąstęs. „Vasaros naktys, ramios, malonios,/ Atilsiu liūdną širdį viliojat!/ Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!../ Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.“ „Noris apimti visą pasaulį;/ Noris mylėti Dievą aukščiausį; / Noris pasiekti amžiną grožį!..“ Taip, kaip sakoma minėtos knygos „Atsiminimų“ tekstuose, juk ne vienas ir šiemet pajutome kažkokią romantiką“, ne vienam tokie „Maironiškos „Vasaros nakties“ posmai tyliai aidėjo sodo šešėliuose, „negęstančios dangaus akys“ maloniai į mus žvelgė.“
Stovime prie pat vasaros pabaigos – tegul lieka patys gražiausi jos žiedai, patys jautriausi jos posmai. O atminčiai — ir „Neužmirštuolė gėlė“ — poeto Maironio eilėraštis — dovana. Juk Maironis, poetas, pasak ir pačių artimiausiųjų žmonių, žmogus, kuris „Nepaprastai mylėjo Tėvynę, nepagailėjo triūso, paliko savo tautai didelius lobius“… „Tas žiedas blaivus kaip balandžio akis;/ Nekaltas kaip tyras dangus;/ Ir žydi per ištisą vasarą jis,/ Ir linksmina žmones visus./ Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių/ Iš margo gėlių sutvėrimo;/ O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų —/ Jo vardas: gėlė atminimo!“ „Kiek atminimų, atsitikimų,/ Gyvų kitados,/ Vienas už kito brėško ir švito/ Anapus ribos!“
Ir dar — iš vasaros posmų ir atminų — Žemininkų pasaulis
Atsisveikinat su vasara — ją išlydint norisi būti kuo arčiau gamtos, žemės, būti ir regėti, imti ir turėti, kas taip giliai sukrenta ir užsibūna ilgesnį laiką. „Žemė“ — tokio pavadinimo knyga pasirodė 1951 metais Los Angeles, ją išleido „Lietuvių dienos“, o 1991 metais ji pasirodė ir mūsų žemėje — „Naujosios lietuvių poezijos antologija, redagavo Kazys Bradūnas, įvadą parašė Juozas Girnius“,— pakartota 1951 metų poezijos knyga. Viešumon palydėti autoriai Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir Vytautas Mačernis. Poetai, kaip skelbiama Juozo Girniaus įvade, atėjo su „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. Iš jos — ir šiai vasarai, jos palydoms taip reikalingi žodžiai.
Sykiu ir Žemę aprėpsime, ir poetus žemininkus pasikartosime, ir būsime su paminėtų poetų vasara, turėsime atmintį ir realybę. Kaip sako, Juozas Girnius, „tikras kūrėjas visada savo žodžiu nori pasiekti gyvus žmones — dabartį“. Ir gamta — ir ji visur iškils ne tik kaip „asmeninės nuotaikos momentas“, bet ir „kaip objektyvaus grožio nešėja“. Pasak J. Girniaus, pakanka atsiversti Mačernio „Vizijas“, ir matai, kaip prieš akis atsiskleidžia visiškai kitas pasaulis. Sakysime, Penktoji vizija: „Laukiuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų/ pavėsiuose./ Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios./ Balti keliai, tarsi svajonės vienišos, per lygumas beribėn tiesėsi,/ Ir aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos./ Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, pasklidusias laukų/ platybėse,/ Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis./ Pribrendę buvo jau laukai ir viršum jų tarsi lėna, rami dvasia,/ Pleveno didelė pjūties rimtis…“ — išėjimas iš savęs į objektyvinę tikrovę (ta prasme, kuria šis žodis dera ir tam pasauliui, kuris iškyla poeto kūrybinėse vizijose). (…) Tik giliau įsiskaičius, nejučiomis pasijunti iš kasdieninės tikrovės perkeltas į tą pasaulį, kuris kasdieninę tikrovę išblankina tik į šešėlines apybrėžtis. Bet šisai tikrasai pasaulis yra nebe mano, skaitytojo, ar jo, poeto, o mūsų visų bendras pasaulis. Visų bendras pasaulis, nes pati objektyvi tiesa.“
Dar „Dainuoja Saulė“,— mums primena ir poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, išgiedama meilė žemei, o laisvė yra tiesos sinonimas. Poeto Henriko Nagio vasara — ir iš jo „Vasaros naktų“ nepaleidžianti, ir „Mano žemės paveikslais“ stebinanti: „Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo,/ galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje./ Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs,/ nustebintas keistų žiedų tvenkinyje,/ ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo/ ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo/ kur nors juodam šakų šešėlyje/ ir verkė mirusios dienos.“ „Į debesis artėjančios audros/ nuklysta mano žvilgsnis, pridengtas dulkėtos rankos:/ kaip supasi javai, javai! Javų auksinės bangos —/ kaip vilnija jos nuo kalvos anta kalvos!“
Taigi — Žemė, žemininkai — poetai, kurių poezija nebėra asmeninė — tapusi mūsų, idėjinė poezija, kaip sako J.Girnius, „Kaip asmeninių nuotaikų poezija savaime jau yra subjektyvi, taip idėjinė poezija lygiai savaime yra objektyvi“, yra mūsų skaitoma. „Ir suprantama: gimtoji žemė yra pati visų tautinių bei patriotinių jausmų versmė“, o poezija — „visuomeninė, pačiu savo gimtosios žemės palikimo skausmo išdainavimu daugiau mums pasako, negu galėtų pasakyti ir oficialieji patriotizmo dainiai.“ Turime tais filosofinio gilumo poetais pasidalinti.
Ypač greit persimainė vasaros šiluma — jau vėsiau ir diena trumpyn, rūkai ir rasa, paukščiai atsisveikina, debesys pilkėja, vėjas aršyn, lyja. Su vasara visi atsisveikiname, bet yra sakoma, kad visos vasaros patirtys sugula į rudens kūrybą — tokių posmų esą daugiausia! Juk dažnai mintis kuo nors pavirsta — savaime ar ne, bet poetai mus veda ten, kur rasime gilumų peno, kad kiltume. Kad ir kokie gyvenimo lūžiai būtų, ir tose lūžtinėse epochose, kaip sako Juozas Girnius, yra didelių žmonių, kurie „ieško ateičiai naujų kelių“. Tiek Maironis, tiek mūsų tautos Žemininkai — poetai, kurie tai liudija, skelbia ypatingas jėgas, yra mūsų grožis, tiesa, yra mūsų mintys, mūsų žodis, yra tai, kas primirštama, bet neužmiršta.