„Žemaičių kalbos telšiškių tarmės žodyne“ — žemaitiškosios etnokultūros tapatybės dvasia

Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatytas pedagogės Irenos Radzienės „Žemaičių kalbos telšiškių tarmės žodynas“, išgirsta žymių profesorių įžvalgų apie autorės darbą, savo mokytoją sveikino buvę ugdytiniai bei skambėjo poezija ir dainos žemaitiškai.

Justina Lukošienė

Profesorius, teologijos mokslų daktaras Rimantas Balsys pristatomoje knygoje rašo, kad bene didžiausias tautos turtas — žodynas, kuriame atsispindi žmonijos praeitis, materialinė ir dvasinė jos raida, liaudies buitis, papročiai, ryšiai su kaimynais. Vieni žodžiai pamažu nueina į užmarštį, kiti randasi naujai, todėl labai svarbu šiuos procesus fiksuoti.
Žymus mokslininkas, Šiaulių universiteto studijų prorektorius, docentas, dialektologas, kalbotyrininkas Juozas Pabrėža akcentuoja, kad žemaičių kalba — ne tarmė, o kalba ir mes ją turime itin stiprinti. „Labai tikslus pats žodyno pavadinimas, parodantis, kad yra žemaičių kalba, turinti atskiras tarmes, patarmes, šnektas. Žodyne rasime daugybę žodžių, kurie visai nebevartojami lietuvių bendrinėje kalboje ir iš esmės pažįstami tik žemaičiams. Suprantama, kad dalis žodžių ir šiandien yra aktyviai vartojami, o kai kurie dėl daugelio gyvenimiškų priežasčių po truputį primirštami, nebežinomi jaunajai kartai. Visi jie — ir dažnesni, ir retesni, ir kasdieniai, ir pamiršti žodžiai yra sulasioti į vieną kupetą, ir su gyvais autentiškais sakiniais pateikti vienoje knygoje“,— apie autorės išleistą žodyną dėstė Juozas Pabrėža.
Žodyno pristatymo metu buvo garsiai perskaitytas kraštiečio rašytojo Raimondo Kašausko straipsnis „Sugrąžinti žodžiai“, kuris publikuotas laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“. „Perskaitęs platoką išsamią įžangą, pasakojančią, kaip buvo rengiamas „Žemaičių kalbos telšiškių tarmės žodynas“, verčiu jo puslapius ir kone su penkis dešimtmečius rinktais žodžiais tarsi atsiduriu kitame, seniai prabėgusiame laike, susitinku su savo jaunyste ir vaikyste. Lygu girdėčiau kažin kada nutrūkusią, bet netikėtai atgijusią tėvų, artimųjų, kaimynų šnektą apie tai, kas vyksta savame ir kituose kaimuose: kokie dirbami darbai, kokie rūpesčiai ir kokios bėdos spaudžia“,— savo straipsnyje rašė Raimondas Kašauskas.
Taip pat susirinkusieji galėjo pasiklausyti profesoriaus, istorijos mokslų daktaro Alfredo Bumblausko straipsnio apie žemaičių kalbos istoriją „Kas yra žemaitiškumas?“.

Irena Radzienė pristatė jos iniciatyva išleistą „Žemaičių kalbos telšiškių tarmės žodyną“.

Po profesorių įžvalgų pasisakė ir pati žodyno autorė Irena Radzienė. Kalbėdama apie žodyno ištakas, ji teigė, kad viskas prasidėjo nuo universiteto dėstytojo, profesoriaus Adolfo Sprindžio klausimo, kas yra tiems telšiškiams mokytojams, lituanistams, kad neparuošia nė vieno mokinio į filologų konkursą. „Kai tapau mokytoja, reikėjo susigalvoti, kaip įsprūsti į tą konkursą, kad matytume, kas ten darosi. Pirmiausia pakliuvom su tuometės 5-osios vidurinės (dabar — „Džiugo“ gimnazija) mokinukės rašinėliu. Išgirdau labai vertinamą vienos mokinės darbą apie senelių kalbą, tad pagalvojau, kad reikia rašyti apie šeimos kalbą. Atradau mokinę, kuri nutarė patyrinėti savo šeimos kalbą. Pamenu, kad tąkart mus labai išgyrė už tą darbą“,— pasakojo Irena Radzienė.
Didelę pedagoginę patirtį turinti lituanistė savo mokiniams įkvėpė domėjimąsi ir meilę gimtajam žemaitiškam žodžiui, pajaučiant jo skambesį ir grožį. Jaunieji filologai kalbino savo tėvus, senelius, rinko ir kaupė žemaitiškus žodžius, rašė originalius darbus, kurie skynė laurus respublikiniuose konkursuose. Jų darbais ėmė domėtis, teikti patarimus žymūs kalbininkai Zigmas Zinkevičius, Vytautas Vitkauskas, Elena Bukelienė. Irenai Radzienei į kalbos puoselėjimo darbus pavyko įtraukti ne tik savo mokinius, bet ir šeimos narius, gimines, Trečiojo amžiaus universiteto klausytojus.
Viena iš buvusių Irenos Radzienės mokinių — fotografė Alina Čapienė savo mokytojai atsiųstame laiške rašė, kad šis veikalas yra labai savalaikis. Visgi fotografė prisipažino, kad kai prieš pusšimtį metų kartu su kitais klasiokais pradėjo rinkti telšiškių tarmės žodžius, ji į tai labai skeptiškai žvelgė. „Man tada atrodė, kad tai yra nereikalingos užmačios, nes dažniausiai lapeliuose žodžiai kartodavosi, o jų buvo, patikėkit, ne du ir ne trys šimtai. Vis galvodavau, kas ir kada juos peržiūrės, atrinks ir suredaguos. Laikas vis ėjo, vartydamas metus kalendoriuje, bet žodynui, kad ir paruoštam, nebuvo lėšų išspausdinti. Atrodė, kad, išskyrus auklėtoją, jo niekam daugiau ir nereikia. Gerbiu jos atkaklumą, nes tai yra didžiulis lobis žmonėms, ne tik gyvenantiems mūsų mieste, Žemaitijoje, bet ypatingai brangus tiems, kurie išsivažinėję po pasaulį. Sutikit, juk pasišnekėti žmoniškai galima tik savo gimtąja kalba“,— tikino Alina Čapienė.
Kita buvusi pedagogės mokinė, o dabar Telšių „Kranto“ progimnazijos direktorė Irena Daubarienė sakė, kad labai reikšminga, jog šis žodynas pasirodė šiuo metu, kuomet žemaičių kalba išgyvena savo renesansą. Švietimo įstaigos vadovė prisiminė, kaip, pasiėmusi magnetofoną, išvažiavo pas savo babytę rinkti lauksodiškių šnektos pavyzdžių, bei prasitarė, kad labai didžiuodavosi, kai tekdavo važiuoti į filologų konkursus. „Mes, 5-osios vidurinės dešimtokai, vienuoliktokai, sėdėjome salėse ir galėjome šnekėtis su profesoriumi V.Vitkausku, diskutuoti su kalbininku Z.Zinkevičiumi, tada pirmą kartą pamačiau profesorę E.Bukelienę“,— kalbėjo Irena Daubarienė ir padėkojo savo mokytojai, skirdama eilėraštį „Kalba gimtuoji“.
Po nuskambėjusių posmų savo žodį tarė Darius Stulpinas — vienas iš šio žodyno sudarymo pagalbininkų, labiausiai atsakingas už skaitmeninę šio unikalaus leidinio versiją, dėkodamas savo mokytojai už suteiktą galimybę prisiliesti prie telšiškių tarmės paslapčių lobyno bei jį panagrinėti. „Taip pat dėkoju už tas 50-ies metų pastangas kiekvieną žodį, esantį žodyne, ir dar ne visus papuolusius į jį, pagaunant, iššifruojant ir užfiksuojant, ir už tą nepalaužiamą tikėjimą žodžio galia bei už to tikėjimo įskiepijimą aplinkiniams“,— dėkojo Darius Stulpinas.
Padėkos žodžius žodyno autorei skyrė ir Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Mantas Serva, sakydamas, kad tai yra didelis ir reikšmingas darbas ne tik mums, bet ir ateities kartoms.
Savo apsilankymu renginį pagerbė kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Anot dvasininko, jis yra grynas žemaitis dūnininkas, tačiau didesnę gyvenimo dalį praleidęs su dounininkais, taip pat jam teko darbuotis ir krašte, kur kalbama donininkų tarme. „Visas tas tarmes pažįstu iš vidaus, jos turi ir panašumų, ir skirtumų. Pastebėjau, kad mes daugiau maivomės negu šnekame žemaitiškai. Šis žodynas yra paminklas, kad nebūtų užmiršti svarbūs dalykai — žodžio prasmė ir vertė“,— konstatavo kanauninkas.
Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius pabrėžė, jog tai, kad „Žemaičių kalbos telšiškių tarmės žodynas“ išvydo dienos šviesą, didelė šventė visiems, mat tokie dalykai negimsta paprastai. „Reikia surinkti, pajusti, įsigyventi į visą tą darbą, mylėti gimtąją kalbą ir joje pamatyti grožį bei stengtis, kad tai su laiku nepranyktų“,— visų žemaičių vardu žodyno autorei padėkojo Stasys Kasparavičius ir įteikė savo knygą „Žemaitē īr“.
Telšių Trečiojo amžiaus universiteto direktorė Regina Chmieliauskienė pasidžiaugė, kad Irena Radzienė, kuri yra Saviraiškos fakulteto dekanė, pasiekė savo viršūnę — išleido žodyną ir palinkėjo ties tuo nesustoti bei įteikė vitaminų kupiną dovaną, surinktą Telšių trečiojo amžiaus universiteto studentų.
Renginio metu muzikinių kūrinių dovanojo atlikėjas Juventas Radzys, Telšių Trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinis ansamblis „Alegorija“, o eiles žemaitiškai deklamavo Žemaitės dramos teatro aktorė Liuda Lėverienė.

1 Komentaras

  1. teisingai sako kanauninkas. maivosi. nepatikdavo, kad per Mišias maldavimus skaitydavo žemaitiškai, nenatūraliai labai

Komentarai nepriimami.