Telšiškė — labiausiai pagerbtų Lietuvos muziejininkų penketuke

Lietuvos muziejų asociacija apdovanojo Elvyrą Spudytę muziejininko Garbės nario ženklu, kurį yra pelnę tik penketas mūsų šalies geriausių muziejininkų.

Ilgametei Žemaičių „Alkos“ muziejaus darbuotojai, muziejininkei Elvyrai Spudytei spalio mėnesio pabaiga ilgai įsimins, nes jai Lietuvos muziejų asociacija įteikė muziejininko Garbės nario ženklą, kurį yra pelnę tik penketas mūsų šalies geriausių muziejininkų.

Algirdas Dačkevičius

Veikli kuršiška prigimtis
Elvyra Spudytė save kildina iš Janapolės, tačiau čia pat pastebi, jog jos tėvas Jonas kilęs iš Kuršų kaimo, o mama Ona — iš netoliese esančių Baltininkų. „Šiuose vietovardžiuose aiškiai užkoduotas mano identitetas ir kuršiška prigimtis, o tėvukui visuomet buvo svarbi krašto istorija, kultūra ir politika. Gal tai ir man turėjo įtakos, labiausiai sukant į etnokultūros sritį“,— svarstė pašnekovė.
Į tai atkreipė dėmesį ir popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje. Pasak pontifiko, svarbiausia yra pažinti ir išsaugoti savo tautos šaknis: tradicijas, papročius, kalbą, istoriją. Tik giliai tai suvokdami ir saugodami savo tautos kultūrinį palikimą, bendraudami su vyresniais asmenimis ir iš jų įgydami patirties, būsime unikalūs ir gerbiami kitų valstybių.
Tuomečiame Telšių kraštotyros muziejuje E.Spudytė pradėjo dirbti 1975 metais ekskursijų vadove, o vėliau — muziejaus moksline darbuotoja, nes savarankiškai gilinosi į muziejininkystės darbo specifiką ir studijavo specialiąją literatūrą, bendravo ir diskutavo su prityrusiais Respublikos muziejininkais. Vilniaus universitetas ruošė plataus profilio istorikus, bet neruošė specialistų muziejininkų, todėl muziejinių žinių įgyti buvo galima tik per bendravimą su Respublikos muziejų kolegomis.
Tai buvo dar vienas universitetas, kuris vertė pažinti, domėtis, ieškoti, mąstyti, kurti ir įgytas žinias pritaikyti ar patobulinti muziejaus veikloje.
Iš to meto labiausiai jai įstrigo muziejaus vadovo Vito Valatkos profesionalūs patarimai, žavėjo jo asmenybė, tačiau su šviesaus atminimo muziejininku teko dirbti tik dvejetą metų — iki 1977-ųjų. Nuo tų metų ji tapo vyr. fondų saugotoja ir dirbo iki tol, kol 2010 metais pradėjo vadovauti muziejui. Šiose pareigose ji darbavosi iki 2019-ųjų metų.
Žvelgiant į praeitį, jai iki šiol giliai įstrigęs nepriklausomos Lietuvos priešaušris, o po to ir pirmieji mūsų šalies laisvės metai. Tuomet E.Spudytė apie dešimtmetį vadovavo Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavietui. „Buvome veikli grupė ir rinkdavomės po darbo valandų veiklai aptarti vos ne du karus per savaitę. Jai, be manęs, priklausė Vytautas Savickis, Jurgis Bomblauskas, Vitalijus Dacys, Alvydas Ivoncius, Petras Gintalas, Steponas Pikiotas, Irena Bitinienė.
Rinkdavomės muziejuje, todėl natūralu, kad turėjome iš užmaršties prikelti jo įkūrėją Praną Genį. Iš pradžių labiausiai koncentravomės į leidybinę veiklą. Su džiaugsmu prisimenu, kaip vartėme dar dažais kvepiančią poeto trilogiją „Rūpintojėliai“, „Džiugo varpai“, „Atnašavimai“ ir išsamią šviesaus atminimo Vitalijaus Dacio parašytą Prano Genio biografiją bei jo eilėraščių analizę.
Iškalbusis medžio meistras Vytautas Savickis sukūrė ir pastatė stogastulpį menamoje P.Genio tėviškėje, Kalnėnų kaime. Jo rankų darbas — ir stogastulpis Macikuose, menamoje poeto amžino poilsio vietoje. Didžiulis įvykis buvo, kai skulptorius Osvaldas Neniškis sukūrė paminklą Pranui Geniui, kuriuo ir šiandien gėrimės“,— svarbiausius darbus muziejaus įkūrėjui apžvelgė E.Spudytė.
Pasak pašnekovės, jeigu žurnalistas Alvydas Ivoncius daugiausiai prisidėjo prie leidybinės veiklos, tai Jurgis Bomblauskas — prie „Insulos“ ansamblio, kuriam vadovavo Milda Ričkutė, kūrimo ištakų.
„Apie 15 metų šokau ir dainavau šiame ansamblyje. Dainavome tik autentiškas dainas, tautinių drabužių įsigijimas buvo mano ir vadovės „galvos skausmas“. Labai norėjosi, kad rūbai būtų autentiški spalviniu ir sukirpimo bei pasiuvimo atžvilgiu, todėl reikėjo ieškoti modeliuotojų, siuvėjų, kurie išmanytų Lietuvos etninių regionų ypatumus. Labai malonu, kad „Insula“ išaugino tarptautinį folkloro festivalį „Ir pajauga žali leipa“. Didžiulės ansamblio įtakos Žemaitijai ir Lietuvai, propaguojant etnokultūrines tradicijas, neįmanoma būtų ir suminėti“,— šypsodamasi kalbėjo E.Spudytė.
Visa tai jai buvo labai artima, nes etninės kultūros propagavimas — vienas iš svarbiausių ilgametės muziejininkės veiklos barų. Geriausiai tai pailiustruos kitoje šio straipsnio dalyje paminėti E.Spudytės solidūs darbai — leidiniai bei straipsniai, pranešimai konferencijose.

Džiugesiu nušvitę įvykiai
E.Spudytė puikiai prisimena praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigą, kai Kultūros ministerija už gerą fondų tvarkymą, eksponatų priežiūrą, jų apskaitą skyrė trečiąją vietą Lietuvoje. „Tuomet gauta 100 rublių premija man buvo svarbi ne tiek pinigine išraiška, bet tuo, jog aš, paprasta mergelikė, taip aukštai buvau įvertinta — juk šiame konkurse dalyvavo ir žinomi respublikinių muziejų atstovai“,— kalbėjo E.Spudytė.
2005 metais išleistas muziejininkės sudarytas katalogas „Geležinės kryžių viršūnės ir antkapių kryžiai Žemaičių muziejuje „Alka“ irgi buvo džiaugsmingas įvykis. O ką jau bekalbėti apie 2007-uosius metus, kai E.Spudytė sudarė ir išleido knygą-albumą „Žemaičių muziejus „Alka“. Tai, pasak pašnekovės, buvo ilgų muziejininkystės metų darbo vaisius, užgimęs dar sovietmečiu.
Labai derlingi muziejininkei buvo 2008-ieji metai: gegužės mėnesį ji Lietuvos muziejų asociacijos buvo nominuota „Geriausia 2007-ųjų metų muziejininke“ Lietuvoje, o metų pabaigoje pasirodė jos sudarytas ir išleistas leidinys/katalogas ir kalendorius „Tradicinė žemaičių skulptūra“, kurioje pristatytos visos žemaičių dievdirbių sukurtos skulptūros, saugomos „Alkos“ muziejuje, taip pat šių dienų meistrai, kurie tęsia senosios skulptūros drožybos tradicijas. Tai bene pirmas toks solidus leidinys Respublikoje ir muziejų praktikoje.
Daug sumanumo ir darbo pareikalavo Žemaičių kaimo muziejaus 2010-2012 metais vykusi renovacija. Džiugu, kad po jos muziejus liko autentiškas, atspindintis pirminę savo idėją — parodyti XIX a. pabaigos-XX a. pirmos pusės žemaičių pastatus, buitį, aplinką, kad lankytojas jaustų, jog šeimininkai tarsi kažkur išėjo ir tuoj sugrįš. Muziejus nebuvo perkrautas vadinamaisiais naujadarais, buvo stengiamasi išsaugoti jo savastį, o ne kurti kaimo turizmo sodybas, kurios, deja, nekelia žavesio. Prityrusių specialistų nuomone, telšiškių muziejus savo autentiškumu, apstatymu ir priežiūra po renovacijos lenkė net garsiąsias Rumšiškes.
Didelis džiaugsmas, bet ir ne mažesnis rūpestis atėjo su „Alkos“ muziejui respublikinio statuso suteikimu 2014 metais. E.Spudytei įsiminė tų metų birželis, kai atvyko tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis. Tada tarsi pati gamta pasitarnavo savo kruša ir lietumi atskleidusi, kaip į muziejų sunkiasi vanduo. Tai lėmė gauti finansavimą muziejaus kapitaliniam remontui. Po metų atvykusiam ministrui buvo pristatyta naujai įrengta išvaizdi, profesionali, inovatyvi archeologinė ekspozicija, pritaikyta „Alkos“ erdvėms, pateiktas muziejaus tvarkymo techninis projektas ir ekspozicijos vizualizacija. Tai pagreitino įvykius ir galimybę teikti paraiškas bei gauti europinių fondų finansavimą. „Palikau neblogą palikimą dabartinei muziejaus direktorei, nes šiuo metu vyksta renovacijos darbai ne tik Žemaičių muziejuje „Alka“, bet ir Žemaičių vyskupystės muziejuje, kurių, to meto paskaičiavimais, bendra vertė — 7 mln. eurų“,— sakė E.Spudytė.
Žinoma, pats didžiausias džiaugsmas E.Spudytei, kad jos ir šiuo metu nepamiršta Lietuvos muziejų asociacija, ilgametę muziejininkės veiklą įvertindama aukščiausiu apdovanojimu — Garbės nario ženklu. Šiuo metu E.Spudytė prasmingai leidžia laiką, savanoriškai ir labdaringai padėdama tvarkyti Telšių vyskupijos kurijos archyvą.

Geriausi muziejininkės vertintojai — nuveikti darbai
Be jau anksčiau straipsnyje minėtų leidinių, E.Spudytės muziejininkystės kelias pažymėtas turininga veikla, parodų organizavimu ir jų pristatymu, parašytais straipsniais į leidinius: „Prieverpsčių ornamentai Telšių apskrityje“ leidinyje „Mažeikiai: praeitis, dabartis ir perspektyvos“, 1996 m.; „Medžio drožybos tradicijų tąsa telšiškių medžio drožėjų darbuose“ leidinyje „Žemaičių praeitis“, t.8, 1998 m.; „Žemaičių „Alkos“ muziejuje 2000-2002 m. įsigytų etnografinių eksponatų apžvalga“ leidinyje „Etnografija“ Nr.11, 2001 m.; „Šv. Jonų Nepomukų kolekcija Žemaičių „Alkos“ muziejuje“ leidinyje „Liaudies kultūra“ Nr.2, 2004 m.; „Svarbu pasijuokti iš savęs ir neužgauti kitų“ (apie medžio meistrą Adomą Kvasą) „Liaudies kultūra“ Nr.3, 2005 m.
2009 m. įgyvendintas naujas projektas „Amžių vertybės“, įamžinant tradicinio liaudies meno kūrėjus,— margučių meistrę Jadvygą Bulauskienę, pynėją iš šiaudų Juliją Gumuliauskienę, medžio drožėjus Kazimierą Striaupą, Vytą Jaugėlą, Praną Dužinską. Jų pasakojimai apie savo kūrybą ir parodant bei pristatant kūrinio gimimo subtilybes, įamžinti 5 DVD vaizdo plokštelėse. Tai buvo to meto pažangių technologijų panaudojimo naujovė. 2012 m. sudarytos ir išleistos knygos „Juzefas Perkovskis. Fotografija“, „Vadovas po „Alkos“ muziejų“. 2016 m. sudarytas kartu su muziejininke Vida Rimkuviene katalogas „Prieverpstės ir rankšluostinės“. 2017 m. pasirodė leidinys „Telšių vyskupija“. 2018 m. pakartotinai išleista J.Staugaičio knyga „Tiesiu keliu“. Sudaryti ir išleisti 2013, 2014, 2015, 2016, 2017 metų Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui skirti kalendoriai. 2019 m. išleista knyga „Atmintis prabyla“, 2020 m. — „Telšių kunigų seminarija“.
Solidžios ir E.Spudytės pranešimų temos: „Prieverpsčių ornamentai Telšių apskrityje“, 1996 m. Mažeikiuose ir Klaipėdoje; „Užgavėnės Žemaitijoje“ 1998 m. tarptautiniame festivalyje JAV, Vašingtono mieste; „Etnografinių rinkinių formavimas „Alkos“ muziejuje“ 1999 m. Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje; „Juzefo Perkovskio palikimas ir įnašas į kryždirbystės tyrinėjimus. Kryždirbystės paveldas „Alkos“ muziejuje“ 2004 m. Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje.
Parašytos tezės pranešimui „Medinė liaudies skulptūra „Alkos“ muziejuje“,— tarptautinei konferencijai Kaune ir skaitytas pranešimas; 2006 m. paruoštos tezės ir skaitytas pranešimas konferencijoje Rumšiškėse „Etninis paveldas“; 2008 m. Šiauliuose skaitytas pranešimas „Kultūros paveldo saugos problemos provincijoje“; 2011 m. — pranešimas mokslinėje konferencijoje Kaune „Mano gyvenimas — saulėti erškėčiai“; 2013 m. — pranešimas muziejininkų konferencijoje „Žemaičių medžio meistrai“, 2016 m; pranešimas konferencijoje Biržuose „Alkos“ muziejaus pradžia ir pirmasis direktorius P.Genys“; 2017 m. pranešimas etnografinėje konferencijoje Vilniuje „Pirmieji eksponatų rinkiniai „Alkoje“ ir Juzefo Perkovskio palikimas“.
Be to, E.Spudytė skaitė pranešimus parodų atidarymo metu ir renginiuose, skirtuose įvairioms istorinėms datoms paminėti, vedė edukacinius užsiėmimus, prasidėjus projektinei veiklai, kasmet į įvairius Lietuvos fondus rašė projektus, prašant lėšų eksponatams restauruoti, jiems įsigyti, leidybinei veiklai ir juos įgyvendino, nuolat domėjosi etninės kultūros propagavimu, kultūros aktualijomis ir to laikmečio kultūros naujienomis.

1 komentaras

  1. Miela Elvyra, sveikiname ir džiaugiamės, kad Tavo ilgametis nuoširdus darbas „Alkos“ muziejuje buvo įvertintas Lietuvos muziejų asociacijos, įteikiant muziejininko Garbės nario ženklą. Linkime ąžuolinės sveikatos,tegul Tavo gyvenime netrūksta dienų pilnų prasmės, nepamirštamų akimirkų ir amžinų draugų!

Daugiau nekomentuojama.