Su lapkričio tyla

Nuo 1928 m. iki 1940 m. Juzefas Perkovskis gyveno Džiuginėnų dvarelyje.

„Po šviesų pašalį, įspūdingai išsiūbuotą per kalvas,
Prikritusį šiaudų, sodybų, gyvenimų — lyg bičių duonos
trupinių…
Mano krašte, tu visas iš tenai…“ — Vytautas Stulpinas

Ieva Sigita Naglienė

Su kažin kokiu tykesiu ir toji atmintis
Gamta tokioje laukimo ramybėje, kad sykiais pats nebegali suprasti, kas vyksta. Kodėl vienu metu taip stipriai kinta laikysena ir nuotaika, vos tik atsiduri lauke ar prie miško, šalia ežero ar stipriai įsrovėjusioje upelio pašonėje, gal dar kurioje nors kitoje lapkričio prietemoje — kažin kuo ir pasidalijama. Nenusakomas jausmas.
Ir Džiuginėnų medžiai jau belapiai. Visai prie pat dvaro tik trys maumedžiai kitokie: persirėdę, rimtai laikosi dangaus. Taip švelniai į rudenį persimaino, lyg žydėtų — sodrus rusvai gelsvas jų lūkuriavimas, ramiai veikiantis. Dailininkui, fotografui Juzefui Perkovskiui lapkričio 23 dieną — 125-eri.
Jis — vienas iš Gorskių, Šaukėnų, Biržuvėnų, Džiuginėnų ir kitų vietų, juk tokia plati ir garsi buvo giminė. Nuo 1928 m. iki 1940 m. J.Perkovskis gyveno Džiuginėnų dvarelyje, kur jau buvo įsikūrusi jo sesuo Jadvyga. Jis ir pasiliko Džiuginėnuose — giminės kapeliai ranka pasiekiami, šiek tiek tolėliau, už geležinkelio, pasukus Alsėdžių link, prie kelio, kairiau į mišką — 1940-aisiais…
Žino, kam tai svarbu — ir žvakelė, ir ne viena, kaip ir dera atminimui, per visų mirusiųjų lankymus žybsėjo… Tolsta, nutolsta daug kas — o juk kažin kas ir įsitveria! Ir ne vienam į atmintį. Teko įsitikinti — pamini jį žmonės, žino. Tiesa, gal tik kai kuriais atvejais belikusios legendos, kaip sakoma, iš lūpų į lūpas, bet kalbama apie Juzefą Perkovskį, ir apie dailininką, fotografą, ir apie gerą jo būdą, ir tokį nežemišką jo paties gyvenimą. Turbūt tai labai daug? Poetas Vytautas Stulpinas ne vieną ir savo eilėraštį yra paskyręs, ir apskritai — Perkovskis — tai jau kažin kas itin didesnis, ir taip sunkiai aprėpiamas jo unikalumas paprasta, „realia“ galva. Žinoma, o vis tik nuostabu, kad mums jo reikia, kad pavartome knygas, kad sklaidome jo darbus-albumus, kurie tokiomis solidžiomis knygomis virtę ir džiaugiamės. Juk turime ką ir kitam parodyti, kas savai gyvasčiai svarbu. Reikia paminėti, pavyzdžiui, kad ir tokias knygas: „Juzefas Perkovskis. Fotografija“, kurią sudarė Elvyra Spudytė, 2012 m. ir „Juzefas Perkovskis. Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika“, 1999 (Įžanginis žodis — dr. Vacio Vaivados) — ir akiai, ir minčiai. Ir įkvėpimas pagauna — ne tik kelionių, ne tik tų minėtų vietų lankymas, juk smalsu sava akimi pamatyti, kas dailininko buvo regėta, ką apims ir kūrybos ilgesys.
Ir apima — tikrieji žmonės savo vidinę šviesumą palieka, regis, vis dar ja dalijasi ir išėję. Suprantama, turbūt ne be tos jėgos, ne be tos paslapties ir eilėraštis ar paveikslas atsiranda. 1998 metais poeto Vytauto Stulpino „Didžiajame kambaryje“ yra „Intermedija“ — tokia gili atminties-įžiūrėjimo būsena, kai toji vaikystės, prisiminimų akimirka sutelkia ir skelbia, įterpia į kitokį laiką, kur „požemių baimė, akių laimės valandos/ Ir trobos — kaminas prie kamino —/ Su nežemiška, šilta dūmų aureole…“ Regis, nenutrūko toji pati tvirčiausia patyrimų gija — „Intermedijos“ reginiai atsikartoja ir šiandien — tik žodelis vienas kitas eilėraštyje galbūt ir kitaip suskamba. Taip ir turi būti — eilėraštis gyvas. Ir išsilaiko tas pats — tik mažumėlę kitaip, bet toji esmė, toji, išimta iš ano meto tikrovės, iš vaiko pašnekesio su tėvu, iš patyrimo ir realiai matytų poeto reginių vaizdo, niekur nedingsta. Ta pati asmeninė patirtis-pažintis, kaip sako poetas, „kelintą kartą/ išblukusius plaukus sklaido lyg puslapius/ Ataušę vakarykščiai vėjai“, ir tas vežimas, tos Telšių miesto ganyklos, tie kryžiai, Dimaičių tvenkiniai, sodai, „Džiuginėnai/ Šalutinis kelias. Pavakarys“ — tas žinojimas-nežinojimas yra esantis ir jau paleistas į kitokią erdvę. Turime eilėraštį apie susitikimą: „keturiasdešimtųjų liepą/ Čia vienatvėje vaikščiojo Juzefas Perkovskis,/ dalydamas epušėms ir kitai medijai prisiminimus/ Apie Varšuvos dailės mokyklą“… Intermedija — reiškinys, pasak Vytauto Stulpino, „intarpas — juk esame įterpti į tikrovę, į gyvenimą“, „tie išgyvenimai iš seniai, seni laikai — gal 1958-1960 metų“. Ir stabteli — žingsnis po žingsnio eiliuotas žodis priveda prie kitokios minties, kurioje realus išgyvenimas, reali istorija ir unikali akistata su tuo, kas jungia žmones, kas vienaip ar kitaip susisiekia dvasiniais keliais.

Kiekvienas susitikimas — ir nauja mintis, ir paminėjimas
Be jokios abejonės, žmonės ir sustiprėja vienas prie kito. Juk bendraudami daug ką ir nematytą išvystame, negirdėtą priimame. Nebuvo itin bendraujantis dailininkas Juzefas Perkovskis — gal kaip tik labiau į vienumas? Bet turėjo ir jis su kuo į pašnekesį susieiti, kam savas tiesas apsakyti. Šįsyk norisi paminėti ir jo bičiulystę su dailininku, gyvenusiu visai šalia Džiuginėnų — Siraičių dvarelyje Leopoldu Andrijausku ir su dailininke iš Tytuvėnų dvaro Sofija Dembovskyte-Romeriene.
Apie tuos žmones ir su poetu Vytautu Stulpinu daug kalbėtasi. Juk laikas vis labiau tolina tų įvykių obalsius, kaip kitaip juos sulaikysi, jei ne paminėdamas, jei negrąžindamas? Lapkričio tykuma, regis, tinkamiausia tokiai atminčiai? Įdomu — ir anas laikmetis itin daug iš žmogaus reikalavo, buvo sunku, o bendrystė — ir dvasia pailsėjusi… Yra toks Vytauto Stulpino eilėraštis „Septintoji kalva“ — iš knygos „Tolymės“ (2013) — ir apie dailininkus Juzefą Perkovskį bei Leopoldą Andrijauską, ir šiek tiek platėliau — ir į gilumas: „Tai šmėžavimas ties tvenkiniais./ Tai priebėga po tamsingais medžiais./ Tai gildija žodžių,/ kurie iškeliauja.“ Tame stabtelėjime — ir mes kitokie, tikrai. Verta pabandyti. Taigi „Septintoji kalva“ — gyva atmintis… „Tik mano eilėraštyje,— kaip sako poetas Vytautas,— ne du dailininkai statosi altaną ant savo žemių ribos, o melomanai. Visur man toji muzika pirmiausia, viskas yra muzika: paveikslai, dailė, eilėraščiai ir prozos veikalai, pasaulis, Visata. Dulkės, pelenai — taip pat muzika. Ir vėjas bei energijos persiliejimai kas sekundę. Dar ne taip seniai buvo gyva viena moteris, kuri tiksliai žinojo vietą, kur stovėjo dailininkų Perkovskio ir Andrijausko altana.“ Sako, buvusi jų žemių — Siraičių ir Džiuginėnų pusiaukelė — ir tokia išskirtinė susitikimų-pasikalbėjimų erdvė… „Dairaisi altanos,/ medinės altanos,—/ ant savo žemių ribos/ ją kadais pasistatė/ kaimynai melomanai./ Nei gegnių, nei lotų, nei gontų./ Ką kartais regi/ Ir kas kai kada išnyra.“ Eilėraštis — ir atvira jo atsiradimo-išlikimo istorija. Meninė tiesa pinasi su gyvenimo teisybe. Leopoldas Andrijauskas (1868-1947) — paskutinis Siraičių dvaro savininkas, nuo 1910 m. gyvenęs Siraičių dvare. Lapkričio 26 dieną ir jo gimtadienis — tegul bus abiejų dailininkų, šviesių žmonių atmintis gyva. Tegul — giedras ir gilus jų mylintis žvilgsnis ir mus vienija Žemaičių žemėje.
Įsimintina Juzefo Perkovskio bičiulystė ir su dailininke Sofija Dembovskyte-Romeriene, tapytoja, grafike, peizažų, portretų autore. Nuo 1911 metų ji gyveno Tytuvėnų dvare. 1933 metais Kaune buvo surengta abiejų dailininkų darbų paroda. Tiesiog juos vienijo bendra kūrybos kryptis, grafikos tendencijos. Buvo eksponuoti 24 Juzefo Perkovskio darbai (1983). Sofija Dembovskytė-Romerienė yra nutapiusi ir Perkovskio portretą — jis yra įdėtas į jau minėtą Juzefo Perkovskio knygą, kuri išleista 1999 metais. Tiesa, 1924 metais ji nutapė ir poeto Maironio portretą. Ta proga poetas sukūręs ir eilėraštį: „P.Zofijai Romerienei, mano atvaizdą nupiešusiai!“ „Išliksiu aš gyvas paveiksle tame/ net kuomet kūnas, užbertas žeme,/ Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!..“ Maironis mėgo svečiuotis Tytuvėnų dvare. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą. Visai neseniai Tytuvėnų aikštėje skulptoriaus Gintauto Lukošiaus yra pastatyta skulptūra dailininkės Sofijos Romerienės atminčiai — gražuolės moters siluetas. Beje, apie Perkovskio ir Andrijausko, Perkovskio ir Romerienės — dailininkų kūrybos draugystę, kaip sako Vytautas Stulpinas, buvo girdėjęs ir iš senų žmonių pasakojimų. Jie visi buvę labai jaukūs su žmonėmis, o žmonės tai iš karto pajutę…
Gan greit lapkritis ir visai į juodumas įeis, supte apsups tykesiu, įtrauks į apmąstymų vienumas. Tikrai tokiu metu reikia šviesos, tos vidinės, menamos ir išgyventos. Juzefo Perkovskio darbai — iš mūsų aplinkos, iš netoliese, kur jis ir gyveno, ir padėjo žmogui, ir žavėjosi Žemaitijos grožiu. „Jis buvo giliai pamilęs Žemaitijos senovę, gamtą, liaudies meną. Minėtieji interesai atsispindėjo ir Perkovskio grafikoje“, „daug realijų iš dailininką supusios aplinkos: Žemaitijos kraštovaizdis, medinė liaudies architektūra, kaimo žmonės, įdomios panoraminės kompozicijos“ (1983). Atskira knyga išleista Vilniaus dailės akademijos leidyklos knyga (1999) — apie 1931 metus J.Perkovskio parašyta ir papildyta „Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika“ — tai studija, kurioje žemaičių liaudies meno raida, savitumas, puošyba, iliustracinė medžiaga ir komentarai, išlikusi praeitis. Jo nuotraukose — neeilinės asmenybės, menininko žvilgsnis į savo kraštą, į žmones, į paprastą aplinką ir pasaulį. Visa tai reikia pamatyti — tai jau istorija.
2020 metais Juzefo Perkovskio atminimui prie įvažiavimo į Džiuginėnų dvarą pastatyta skulptoriaus Stepono Kamino ir kalvio Evaldo Rimkūno Šv. Roko koplytėlė. O prie Siraičių — Šv. Martyno koplytėlė šviesiam Andrijauskų giminės minėjimui, jos autoriai: medžio meistras Rimantas Laima ir kalvis Rimvydas Kazlauskas. Yra atminimo ženklai — gimsta kūrybos eilės, sukaupta knygose medžiaga pasidalijama per skaitymus, ruošiamos parodos, susitinkama ir gyvuose pokalbiuose. Visa tai — tiesa, kuri išsklaido skubesį, svetimėjimą, atskirumą. Nė nepajunti, kaip lapkričio tamsa pasikeičia — tarsi savaime, pilna savito grožio, lūkuriuojanti kiekvieno dėmesio.
Ir kitokia jėga „Vėjas/ šlavinėja balkšvą keliūkštį/ ir pamažu nurimsta“,— sako poetas Vytautas Stulpinas. Juk svarbu žinoti, svarbu justi, svarbu leistis į apmąstymus. Džiuginėnai — ir pėstute pasiekiami, ir būsime prisiminę dailininką Juzefą Perkovskį, ir pajutę, kaip jis stipriai veikia tikriesiems išgyvenimams imlų žmogų.

2 Komentarai

  1. Malonu buvo pabūti tame istoriniame-kultūriniame tarpsnyje su J.Perkovskiu. Pagarba tiems žmonėms ,kurie savo kūryba žadina atminimą ,tų asmenybių,kurios žemaičių istoriją ir kultūrą puoselėjo ir plėtojo.

  2. O man teko garbė mokytis Džiuginėnų dvarelio pradinėje mokykloje. Tais laikais I-ą ir III-ą klasę mokė mokytoja Vitkauskienė, o II-ą ir IV-ą klasę mokė mokytoja Jankauskaitė. Aš mokiausi tik vienus metus, IV-oje klasėje. Žiemą pati mokytoja Jankauskaitė užkurdavo koklinį pečių, išvirdavo arbatos, net parūpindavo šiltų kojinių. Antrame aukšte buvo rašytojos Julijos Žemaitės muziejus. Tai buvo patys gražiausi mano vaikystės metai, (1955m).
    Buvusi mokinė Lyda Adomkutė ( dabar Lyda Gudonienė)

Komentarai nepriimami.