Priartėjimai: skaitymas, pasikartojimas — ir rašytojos Žemaitės atmintis

„Pasižmonėk dėl visa ko, pamatysi toliau…“ — Žemaitė

Ieva Sigita Naglienė

Skaitiniai ir grįžtantys vaizdai
Itin laiku pasitaikė Viktorijos Daujotytės skvarbi mintis: „danguje ieškojau dangaus,/ melsvo, rausvais pakraščiukais,/ Žemaitė buvo aprašiusi“. Ieškojimai ir priartėjimai — kasdienis procesas. Regis, nieko nekainuojantis, bet visa apimantis. Ir ne vienas turbūt maloniai nustembame — turtingesni pasikeliame nuo rašytojos Žemaitės raštų. Stipriai jos kalbos paveikti, realybės, santykių — lyg iš tikro kažin kas viduje ir sujudo, ir iki išgyvenimų prasitęsia. Apimti jos dangaus, jos kalbių dialogų, nyrame į jusenų pasaulį. O gal tiesiog besiilgintys šnekėjimo, rašytojos sumanumo, jos išrutulioto žodžio — išsilaikome kitokie? Gal taip kitaip iki šiol tie jos praminti keliai ir mus iki pačių slaptumų, siekių bei svajonių nuveda? Šie ir praėję metai mus vis sutelkia, sugrąžino prie Žemaitės — jubiliejiniai paminėjimai, rašytojos gyvenimo atmintys, asmeninės sukaktys. Kalbėta, rašyta, perskaityta, atrasta, pasikartota.
Gruodžio 7-oji — Žemaitės mirties šimtmečio laikas, tokių kitokių justelėjimų akimirkos. Pamažu paleisime rudens vaizdinius, jų tvarumą ir pakitimus — aiškiai yra Žemaitės tas metas aprašytas, praleisime ne vieną savųjų abejonių mirksnį ir daug ką apmąstysime. Toks yra gyvenimas. Žiema sudėlios savasties taškus. Gabaliukais imame Žemaitės buities-egzistencijos pasakojimų — ir visas žmogaus gyvenimas žemėje. Jos veikėjų kalba, išgyvenimų atspalviai, natūrali žmogaus gyvenimo tikrovė, tam tikros ribos — ir unikali „realistinės išraiškos perspektyva“. Kaip pastebi Donatas Sauka, „Žemaitę skaityti — reiškia grįžti prie ištakų. Unikali galimybė pasitikrinti estetinę pagavą. Duota mums proga pažinti, kaip gimė gruoblėtas, nelygus, bet gyvas žodžio menas; skaitydami Žemaitės prozą, vėl atskleisime sau tą gimimo slėpinį“ (1988).
Suprantama, jog kiekvienas Žemaitę turime savitą, savaip priimame klasikės kūrybą — yra apie ją pasakota ir atsiminimų prirašyta, įvairiausių šaltinių esama, ir vis tik rašoma. Traukia išskirtinė dvasios stiprybė, gyvastis ir permainų siekis, pačios rašytojos asmeninė patirtis, veržlumas, moters gyvenimo tiesa. Yra ką pasirinkti, ties kuo ir ilgiau išbūti — paprasta tikrovė ir dvasinė energija skaitančiajam leidžia daugiau pamatyti ir išgyventi. Dar sykį perskaityta rašytojos Aldonos Ruseckaitės knyga „Žemaitės paslaptis“ — biografinis romanas, 2015 metų, išsyk priminė, juk iš tiesų, „aplinkui kunkuliuoja gyvenimas — ir linksmas, ir visai liūdnas“. Viskas sudėliota knygoje — kaip ir realiame gyvenime — su tikrove, apmąstymais, pasikalbėjimais, prisiminimais ir intarpais… Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė rašytojos A.Ruseckaitės yra parodyta jau turinti patirtį: gyvenimo ir rašytojos, mylinti, aktyvi, apsilankiusi Amerikoje dėl kitų, išgyvenanti, ir sutinkanti paskutines savo gyvenimo dienas Lietuvoje, Marijampolėje. „Iš tikrųjų jai daug duota, tik kitaip paskirta, tačiau štai senatvėje ji dar gali įvykdyti tai, ko nespėjo jaunose dienose, kai vargo kaime, augino vaikus, taikstėsi“. Tokie tie žmonių priartėjimai… Skaitai ir kažin kas pareina — iki dvasios. Gal dėl to, kad nutolsta paties nereikalingi, tokie laiko primesti būgštavimai? Pamažu tarsi nusipurtai savas dvejones, laikinumą. Iš tikro žmogui daug stiprybės duota, daug išminties perskaitai, o po to — ir visai kitaip. Tiesiog Žemaitė — „savaime susidaręs, kaip pastebi rašytojas J.Tumas-Vaižgantas, sieloje subrendęs talentas — pajėga, kuri vėlokai ėmė reikštis ir reiškės, kol išsireiškė visas“ (1921). Taip ir pasilieka, ką perskaitai — atmintyje…
1994 metais Dalia Noreikaitė-Kučėnas išleido knygą „Žemaitė Amerikoje“, Chicago, Illinois — tai „Žemaitės lankymasis šiapus Atlanto“, kur ji buvo išvykusi rinkti lėšų dėl karo nukentėjusių žmonių. Skelbiami surasti 1916-1921 metų laikotarpio periodiniai straipsniai, pranešimai, polemika, pačios rašytojos raštai, kitų darbai, paskirti jai. Kaip teigia knygos autorė, „prasišviečia nauji Žemaitės sąmoningumo poslinkiai, kurie vargu ar būtų išryškėję, jei ji nebūtų atvykusi į Ameriką, pvz.: tėvynės ilgesys, feminizmas, politiškumas ir autentiškas necenzūruotas, neperredaguotas kūrybinis palikimas.“ Daug knygoje atminų — iš buvimo sykiu ir atsisveikinimo, iš ilgesio ir sugrįžimų. Yra įdėtas Salio Šemerio eilėraštis „Milžiningos šermens“, tuoj pat parašytas po Žemaitės mirties: „Sako/ Žemaitę/ Mirus/ Karsto užčiauptą/ Žemės prarytą./ Girdim ir jus/ Žemai te/ Liejant liūdesio lataką/ Ir gedint karčiau tą/ Kur/ Nuplėšus žūties šydą/ Gyvavaizdžiavo mus visur./ Būk palaiminta/ Vienintele Moterie!/ Mūs lauktasai lygumo!/ Tavo realybėm lai minta/ Vis, kurie/ Prie/ Gyvatos rato/ Pripratę/ Suktis su juo.“ Tokie subtilūs įvaizdžiai — nemirtingumo aidas. „Poetas išaukštino Žemaitę kaip vienintelę moterį, ieškančią tiesos ir teisybės — ir gyvenime, ir anapus.“ Apskritai Dalia Noreikaitė-Kučėnas savo knygoje yra paskelbusi itin įdomių detalių, ryškių prisiminimų iš Žemaitės nuostabų, autobiografinių istorijų, iš jos dėmesio ir galų gale — iš pačių lietuvių pastebėjimų apie Žemaitę, iš to, kokią jie pamatė ją Amerikos pasaulyje. Juk tuomet Žemaitė, kaip sakoma, buvo vieša, viešnia — kitokioje erdvėje, atliko misiją… Yra vietos paskirta ir Žemaitės laiškams: asmeniški, aprėpiantys, išprotauti, „iš rupesčiu skausmu… visuomet ta pati“ — tiesiog tokia skelbianti, mylinti, atvira, kas ant širdies. Arba — džiuginanti „savi vilčia jog gal netrukus“ pasimatysim, „visako gero“ palinkinti.

Stabtelėjimai — ir žvilgsnis į Žemaitės kalbantį žmogų
Ach, tos „žmonių kalbos kalbelės“,— kaip sako Žemaitė, jų šnekos ir apšnekėjimai. Jai visada rūpėjo vidiniai, širdies gelmių dalykai, žmogiškumas, žmogaus poreikiai ir požiūris, interesai. Kiekvienąsyk stabtelint — ypač minint rašytojos gyvenimo svarbią datą, norisi kuo daugiau cituoti iš jos kūrinių. Ryškiai atsiskleidžia žmogaus polinkiai tam tikrose erdvės ir laiko sąlygose — gyvi Žemaitės žmonės, raiškus jos žodis, sutelktas ir įspėjantis.
Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, artimai bendravusi su Žemaite, yra palikusi daug įsimintinų pasakymų. Pavyzdžiui, Žemaitės raštai — „Visiems trokštantiems savo prigimtos kalbos nuodugniai išmokti, tie raštai gali todėlei atstoti kalbos rankvedžius, gali pripratinti pavyzdingai prigimta kalba išsireikšti, nes pasiūlo tiesiog neišsemiamą puikių išsireiškimų, žodžių ir kalbos formų versmę.“ Beje, ir apie pačios Žemaitės išprusimą, apsiskaitymą, jos dėmesį ir atidumą, gyvenimo pažinimą taip pat G.Petkevičaitės-Bitės yra užsiminta: „ir apskritai ne mažiau apsišvietusi buvo, kaip dauguma jos vienmečių dvarų dvarelių ponų ir panelių“ (1913). Apie Žemaitės gyvastingumą, teisybės ir šviesos paieškas, šeimynines problemas kalba ne vienas kritikas. Juk rašytojos dėmesio centre — „Laimė nutekėjimo“. Toje kasdienėje laimėje-nelaimėje — ir visa gyvenimo išmintis, ir kalbėjimai, išsikalbėjimai ir patvirtinimas, ką žmogus pajėgia, kokia jo moralė, kokia iš tikrųjų atsvara, o kas negailestingai griauna vidų. Šeimyninė problematika — ir iš arčiau, ir, kaip sakoma, žodis žodin „pranešama“ yra viena iš svarbiausių rašytojos kūryboje. Veikėjų dialogai, monologai, jų vidinė kalba ar atsidūksėjimai, kūno kalbėjimas, veria atskiro žmogaus gyvenimo ištakas. Arba, kaip pastebi V.Daujotytė, „įkvepiant-iškvepiant, atsidūstant“ — ir visa tai yra iš „stebuklingo Žemaitės kalbėjimo“ versmių, yra iš savitos jos gyvenimo gramatikos. Juk „išskirtinis kalbumas-iškalbumas: prasmė atsiskleidžia kaip kalbos teikiama — leidžiama“ (2019). Esti ir daugiau V.Daujotytės apie tai priminta, pavyzdžiui, knygoje „Parašyta moterų“, išleistoje 2001 m., skelbiama, jog Žemaitės vaizdų pasaulyje — moteris, su savo prigimtimi, motinyste, su gyvenimu, kuriame visas jos šeimos reginys, jos aplinka, realybė, sąstingis ir pokyčių siekiai. Taigi leiskimės, bendraukime su veikėjais, būkime su jais — rašytojos jutiminis takas mums yra atviras. „Nėra skausmo, kurio mano širdis nebūtų kentusi“,— pačios Žemaitės pasakyta. O vis tik — „Juoką reikia gaudyti ir laikytis jo,— rašė viename iš savo laiškų Žemaitė,— skausmas ir neprašomas ateina.“
Tiesa, apie Žemaitės kalbėjimą užsimena ir Donatas Sauka: juk Žemaitės „Kūrinys, su didele energija kuriamas kaip tikro gyvenimo, vadinasi, ir tikros („taip žmonės kalba“) kalbos atitikmuo. Suprantama, tad, kad dialogui (gyvenimiškam pokalbiui) tenka didžiausias teksto organizacijos krūvis.“ Tegul bus žvilgsnis į „Marčios“ veikėjus — su Vingiais ir Katre, su jų kalba, „gyvenimo nevaržoma stichija“,— pasak D.Saukos (1988). Taip pasakyta — tokie stebėjimai ir žvilgsnis krypsta į kalbantį „Marčios“ žmogų: „Ką čia man ginčiji, lygu aš nežinau“, „ką tu čia pliauški?“, „niekas dar čia negirdėjo tavo gerklės!“. „Dveigys treigį užėjo, a, ta, ta!“ „Laidykit gerkles…“, „Šauk, šauk susimildamas! Lygu nematai, kas destis?“ „Parikiuok dar, dar lygu mes nežinome“ — ir panašiai. Regis, ne šneka, o pykstasi, riejasi, toks šiurkštus laidomas žodis. Iš „Petro Kurmelio“ kalbėjimosi — ir kitaip, ir „Garbė ir nuopuolis“, kaip pastebi D.Sauka. Pavyzdžiui: „Nuo dievo valios neišbėgsi“, „be perstojo šnibždėjo girdamas gerą kąsnį“. „Bet kai įsimušė į turtus nebesigiminiaujame“. Žodis po žodžio — ir visi ketinimai, ir visa konkretaus žmogaus esmė. „Topylis“ — itin skirtingų žmonių kalbos susidūrimas: nuo nesuvaržomo Topylio kalbėjimo iki tikro nuoširdumo kitų veikėjų. Smigte sminga „tinkamas, taiklus žodis“,— anot D.Saukos. „Žinos nabagė, jog aš ne jai lygus“, „Perspėliojo, teisybė, mane ponia ir šeimininkė, kad neišsitikėčiau nė kokiu vaikiu“, „liežuviu pritraukei ją“ ir panašiai. Tokie pasižmonėjimai — iš pačios rašytojos gyvenimų svetimose žemėse, iš savo erdvės matymų, įstebėjimų, nugirdimų, iš patirties ir realybės. Įkalbėjimas — ir palikimas.
Toks šiuo metu tebus Žemaitės paminėjimas. Bėga laikas — žiema tiesiog griūte užgriuvo savo metu. Atminkime Žemaitę, rasime savo sielai skaitinį iš jos parašymų. Verta pasižmonėti, būtina. Juk, kaip sako poetė Judita Vaičiūnaitė eilėraštyje „Žemaitė“, „Žiūrėk, ir po (…) žvaigždėm sužibs lyg nimbas žibalinė lempa, kaimyno vaiko atnešta — ir nebeskęs troba tokioj tamsoj…“
Norisi priminti, kad Miesto bibliotekoje veikia paroda, skirta Žemaitės atminčiai — net 30 skirtingų knygų, pačios rašytojos raštų ir kitų autorių darbų. Yra unikalių leidinių — 1914, 1925, 1927, 1929 metų Žemaitės Raštų, išleistų A.Bulotos bei J. ir P.Leonų, vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninėje bibliotekoje saugomų knygų. Belieka susipažinti ir iš širdies nustebti. Gal ir taip pat, kaip sakoma Žemaitės šnekėjimuose — vieno iš jos veikėjų kalbos: „Kaip džiaugiuosi, labai džiaugiuosi. Kaip — nemoku pasakyti, bet labai džiaugiuosi…“ Ir taip — iš tų pasižmonėjimų, ir tų — iš toliau, gal tikrai kažkas mumyse pakinta?