Audimo raštai į stakles ritasi Žemaitijos kalvynais

Kaip nuo gimimo žvėrys žino guolius savo, paukščiai, skraidantys ore, žino lizdus, žuvys, plaukiojančios jūrose ir upėse, jaučia sietuves savo, bitės ir panašūs gyviai gina avilius savo,— taip žmonės vietai, kur gimė ir užaugo, didelę meilę jaučia. Pranciškus Skorina (XVI a.)

Kas nežino poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščio, virtusio daina, „Tu nemegzk man, mama, kelią“. O viešvėniškė tautodailininkė Virginija Dirvonskienė ir jos gentainiai ne vieną šimtmetį audė ir tebeaudžia kelius bei kelelius gimtajam kraštui — Žemaitijai.

Algirdas Dačkevičius

Iš audėjų kilties
Dargvainių kaimas Viešvėnų seniūnijoje, kur įsikūrę Virginija ir Liudas Dirvonskiai — tarsi mažoji kalvotoji Žemaitija: čia kalvelės kyla ir leidžiasi, o sodyba — bene aukščiausioje vietoje. Taigi ir žiemą, ir vasarą dairykis iki valiai, kaip tais kalvynais ritasi įstabiausi motulės gamtos audžiami raštai.
Virginija gimė Viešvėnų seniūnijos Gečių kaime, tačiau, būdama šešerių, drauge su tėvais išvyko į Plungės rajoną. Nors ir ta pati Žemaitija, bet gimtinės trauka nugalėjo: sukūrusi šeimą, parvyko į Viešvėnų kraštą.1985 metais su vyru Liudu Dargvainių kaime nusipirko senutėlę sodybą, kurios kai kurie pastatai iki šiol tebetarnauja. Prie pačio seniausio prigulęs akmuo, ant kurio iškalti 1843 metai.
Žvelgiant į Virginijos audėjų kiltį, ji siekia tolimus laikus. Pašnekovė pasakojo, jog jos mama Adelė Surblytė-Valickienė, gimusi Luokės valsčiaus Skliausčių kaime, austi pradėjo būdama maža. Pirmieji darbai buvo skirti kasdienėms reikmėms — paklodės, rankšluosčiai. Šio kaimo moterims svarbaus amato ji išmoko iš savo mamos, o ši — iš savo… ir taip gilyn į praeitį. Kiek siekia atmintis, audėja buvo ir Virginijos prosenelė, o už jos, ko gero, irgi nenutrūksta nytys. „Iš mano tėvelio pusės audėja buvo babūnėlė Liudvika“,— pratęsė giminės audėjų sąrašą Virginija.
Iš savo mamos austi išmoko ne tik Virginija, bet ir jos sesuo Elena. Jaunėlė Dirvonskių dukra Marija kurį laiką Viešvėnų mokykloje lankė audimo būrelį. Ji savarankiškai mokėjo apmesti audeklą, įtaisyti jį staklėse ir austi. Yra išaudusi staltiesėlių, rankšluostukų. Vyresnioji dukra Kristina austi pradėjo močiutės staklėse. Vėliau audimo paslapčių ji mokėsi Vilkijos Dalios ir Zigmo Kalesinskų mokykloje, o savo diplominiam darbui buvo pasirinkusi temą „Žemaičių lovos audiniai“. Mama ir šiandien saugo kai kuriuos dukrų darbus.

Iš „Virginijos klėtelės“ — audiniai po pasaulį
Pasak Telšių rajono tautodailininkų vadovės Sigitos Dacienės, Virginija yra labai aktyvi ir kūrybinga moteris. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriuje ji — nuo 2001-ųjų metų. 2002-aisiais metais ji parašė ir pradėjo įgyvendinti projektą „Lino kelias“, kuris gyvastingas jau 20 metų. Projektu buvo įamžintos moterys, mokančios austi. Tuomet jų Viešvėnų seniūnijoje buvo 15, o dabar beliko Virginija su savo mama ir dukromis. Bet svarbiausias projekto tikslas — parodyti jaunimui, koks ilgas ir sudėtingas yra lino kelias, kol šis mėlynžiedis augalas virsta įstabiausiais audeklais.
„Audimo entuziastas Zigmas Kalesinskas „pakusė“ įrengti Mergų kamarą, kuriai šiemet sukaks pilnametystė — 18 metų“,— šypsodamasi aprodė jaukią senove alsuojančią patalpą Virginija.
O svečių nuoširdūs padėkos žodžiai jau netelpa į vieną sąsiuvinį. Ko tik juose nerasi — ne tik iš visos Lietuvos ir jos kaimyninių šalių, bet ir Vokietijos, JAV ir net Australijos. Štai keletas jų: „Ačiū už namų kvapą, šilumą, staltiesių raštus, duoną skanią. Džiugu pamatyti lietuvišką, autentišką mūsų senolių palikimo puoselėjimą.“ „Ačiū Jums labai už nuoširdumą, įdomų pasakojimą! Daug daug stiprybės ir noro puoselėjant mūsų protėvių praeitį.“ „Šiame lino pasaulyje pajutome tikrąjį lietuvišką svetingumą ir nuoširdumą. Nuostabu, kad Lietuva turi tokias vertybes. Šeimininkės dovanos iš lino pasieks tolimąją Australiją.“

Projektai — mūsų identitetui ir istorinei atminčiai puoselėti
Pirmąjį projektą „Lietuvių liaudies senųjų amatų atgaivinimas“ Virginija Dirvonskienė įgyvendino 2001 metais, paskui buvo projektai „Viešvėnai — kryžių žemė“, „Mamos ir dukros savaitgalis“, „Nuo Šv. Agotos iki Šv. Onos — duonos ponios“. O šiuo metu įgyvendinamas projektas „Pasidalintas džiaugsmas — dvigubas džiaugsmas“.
Pastarąjį projektą remia Lietuvos Kolpingo draugijos Telšių Šv. Antano Paduviečio Kolpingo šeima. Projektas vykdomas drauge su Vincento Borisevičiaus gimnazija ir Viešvėnų pagrindine mokykla. Tądien, kai kalbinome V.Dirvonskienę, ji buvo grįžusi iš minėtos gimnazijos, kur su trečiokais ruošė maišelius, į kuriuos bus dedama Šv. Agotos duonelė. Ne atsitiktinis toks užsiėmimas — juk Šv. Agotos — saugotojos nuo gaisrų, bėdų ir kitokio blogio diena čia pat, vasario 5-ąją.
Virginija prasitarė, kad jai labai džiugu visuomet jausti pagalbininkių viešvėniškių Irminos Dargevičienės, Birutės Pocienės, Ritos Sadauskienės, Jovitos Sudintaitės, Dalios Apūkienės ir kitų petį.
Veikli moteris priklauso ir asociacijai „Telšių turizmo klasteris“. Jo internetinėje paskyroje kviečiama: „Norite sužinoti, kaip iš mažos sėklelės išgaunamas margaspalvis raštuotas audeklas? Ne tik pamatyti senuosius lino apdirbimo įrankius, bet ir patys juos išbandyti? Apžiūrėti senovinę žemaičių buitį ir įsigyti nuostabių lino audinių? Rezervuokite datą ir turėsite turiningą pažintį su linu bei senąja žemaitiška kultūra! Čia galėsite įsigyti sau arba parvežti namo lauktuvių ar dovanų draugams audėjos austų ir dailiai supakuotų lininių rankšluosčių, audinių, austinių takelių grindims, kitų gaminių iš lino.“

Persipynė menas ir religija
Dirvonskių šeimos aplinkoje buvo ugdomas vaikų dvasingumas. Neveltui vienas iš sūnų Viktoras tapo dvasininku, dukra Kristina magistrantūroje pasirinko religijos sociologijos ir antropologijos studijas, o mama Virginija Viešvėnų pagrindinėje mokykloje dėsto tikybą. Ji ir pirmutinė pagalbininkė klebonui Renatui Liuberskiui, organizuojant renginius parapijoje.
Matyt, meno ir religijos samplaika ir yra ta varomoji jėga, kuri nešte neša Žemaitijos kalvynais Virginiją kuo turiningiau gyventi ir savo darbais džiuginti kitus.