„Įgydamas daugiau šviesos, žmogus iš lengvo iškyla iš siauro, menko esimo“,— Vydūnas
Ieva Sigita Naglienė
Kai šviesėja, mintys aiškesnės
Taip ir priimame mintis, taip ir sutinkame žmones, taip ir žvelgiame į tolius skleisdami šviesą, kuri taip į mus pačius sueina ir dera. Daugiaprasmė žinojimo, pasižinimo, kaip sako Vydūnas, apsišvietimo reikšmė, keičia ir mūsų gyvenimą. „Šviesesnį išmanymą įgijus, randasi ir geresnis teisybės pajautimas“,— anot mąstytojo. Taigi — vasaris jau ir realiai nušviesino rytus bei vakarus — spėjo išjudinti ir mus su diena, kurioje daugiau giedros ir saulės, šilčiau. Šviesėjanti erdvė — kažką ir įžvelgti, kur nors nueiti, kažkam ir ilgėlesnį laiką paskirti leidžia. Judanti ir besikeičianti šviesos gyvybė, ir mūsų mintis, ir mūsų veiklas išgrynina iki susitikimų, švenčių, iki prisiminimų.
Tinka ir po knygas, po rašto darbus pasirausti, juk beveik visada viena kita įprasta detalė, lyg nieko neišskirianti, persimaino nuo tinkamo apšvietimo. Žmogus tai pagauna. O kai akys šviesėja, pasak mūsų liaudies išmonės, gerėja ir savijauta. Vienos maldaknygės prakalboje esama ir tokių pastebėjimų: „Kniga yra tai geriausiu mokitoju ir tikriausiu wadowu kelionėje szio gyvenimo. Kniga dwasiszka peni duszią, apszwiečia protą, gimda ir platina iszmintį.“ „Gera kniga yra Apasztalas namuose, yra taj dangiszka žwakė, apszwietanti tamsibes.“ Visa, tokia šio parašymo tiesa, liudija ne tik išmintį, ne tik mūsų tautos praeitį, knygos, apskritai mūsų rašto kelią, bet ir tas žmogaus pastangas į savo kalbą, į savo žmogaus protą, kad stiprėtų savastis. Išsaugota knyga — ir aiškių aiškiausiai pasirodžiusi mūsų praeities — spaudos draudimo laikmečio liudininkė. Tokį pavidalą, kokį ji dabar išlaikiusi, kaip sako kolekcininkas Gediminas Petrulis, kurį ji dėl tam tikrų priežasčių įgavo, yra įgavusi kiek vėliau. Maldaknygė — kietu odiniu viršeliu, o iš tikrųjų pirminio savo rūbo ji nebeturi: išplėšyti ir pirmieji jos lapai, ir leidimo duomenys, ir jos gyvenimo metai užslaptinti, sutrumpėjusios ir kai kurios teksto vietos. Ir tai padaryta sąmoningai. Žodžiu, ji buvo pasaugota nuo akių, kurios daug ko neturėjo žinoti. Šita knyga, ėjusi per rankų rankas, teikusi šviesą ir pati spėjusi įgauti tam tikrą istorijos, kultūros, žmogaus vertės šviesumą. Akys matė tada, jos imlios ir dabar. Netgi mokslas atskleidė tai, ką išsaugojusi mūsų liaudis — per matančios ir šviečiančios akies simbolius, kas per gilesnį ryšį su visu šviesos pasauliu, su jo ženklais į tikrąjį gyvenimą buvo perkeliama (2006). Akis ir saulė — šviesa ir išmintis sujungiama vienu glaudžiu junginiu. Taigi — ir viena knyga gali tapti paieškų šviesuliu. Ir tokia yra ši, viena, vieną vasario popietę, paimta knyga. Lyg ir niekuo neišsiskirianti, praeities tiesa kalbanti maldaknygė, bet tvieskia, ir tam tikrus atminties šviesračius išlaiko, tuos šviesos ženklus primena. Yra jau tapusi spinduliu iš ten, kas sykiais ir visai pasimiršta. Ir mes, regis, taip netikėtai juntame, kaip tos šviesos didėja — turime ką atminti, galime apie tai kalbėti! Kas vengia šviesos, nesupras tiesos, — byloja mūsų patarlė.
Atradimai, didesni ar mažesni, jeigu savomis pastangomis priartinti, visada šviesti. Mums įprasta, kad saulė šviečia, kad šviesą skleidžia ugnis, žvakė, lempa, žibintas, elektra — šviesą pats žmogus susikuria. Bet šviesos aiškuma atsiveria ir kitokia samprata: pripažįstame mokslo šviesą, dalijamės gyvenimo šviesa, atidengiame išgyvenimų šviesumas, esame sugundyti tų, kurie apsišvietę, šviesuoliai ir panašiai. Tiesiog, kaip sako Vydūnas, ir mes patys „keliamės šviesyje“ (1994).
Simbolinė yra būties šviesa. Juk, pasak mąstytojo, „šviesa leidžia visokeriopai pažinti ir patirti.“ „Žmogaus sąmonė yra daug reikšmingesnė šviesa negu pojūčiais patiriama šviesa“; „vidinis matymas bei pažinimas visada yra nevienodo aiškumo“,— priklauso nuo to, ko žmogus trokšta, apie ką mąsto, ką daro. „Jeigu jau Saulės šviesa žadina žmogaus sąmonę veikti, tai dar daugiau ją veikia dieviškoji šviesa.“ Tokios yra Vydūno įžvalgos. Ir jose — žmoniškumo spindulėlis, kuris šviečia, ir kūrėjo žodis, ir žmogaus išmintis. Išmanymas — ir suvokimas, kad „kiekvienas darbas, taip pat ir stambusis kūniškasis, dera žmogaus apšvietimui“ (1990). Vydūno raštuose šviesa spėja pereiti pačiomis aštriausiomis briaunomis — iki suvokimo, jog „išmanymo nei gyvenimas, nei mokslas negali į žmogų įdėti. Jis kyla iš paties žmogaus. Išmintis yra žmogaus tikroji šviesa.“ „Šviesa teužteka visai palengva. Žaibai neduoda naudingos šviesos. Todėl reikia rūpintis užtekančia diena.“ Be to, „šviesesnį išmanymą įgijus, randasi ir geresnis teisybės pajautimas.“
Po savo šviesa, po savo žemės — kaip kam geriau, regis, tokia mūsų tautos frazeologijos išmone, arba su savo šviesos matymais — tai yra savais pasimokymais, daug ką ir kitaip įžiūrime. Ir šviesos akis turėdami — su darbais, dėl kurių negėda, ir pasaulio šviesa bus kitokia, ir žodis kitaip ištariamas. Vasaris — ir meilės ženklai išdalinti, ir Tėvynės būsena, įžvelgiama ir slaptinga, ir žmogaus šviesa patirta. Jau visa tai — išgyvenimų matais pamatuota. Stiprinkime ir stiprėkime. Anot rašytojos Šatrijos Raganos, „Jei norime, kad žmonės rastų džiaugsmų tame gyvenime, tai turime grūdinti jų būdą, žadinti norą aukotis, mokytis tvarkytis ir save apgalėti“ (2010). Tikėkime, kai aplink šviesėja, ir mintys aiškesnės.
Be abejo, „kurio esmė tampa šviesesnė, pastebi virš savęs dar aukštesnę šviesą ir gyvybę“,— tai mums priminta Vydūno. Tuomet žmogus yra daugiau teikiantis nei imantis. Ne veltui tautosakoje bylojama apie šviesos pergalę prieš blogį, apie „blogas akis ir kitokį blogį nukreipianti ugnis, žarijos ir dūmai“. Juk „buvo tikima kad blogas akis, ligas nukreipianti ugnis“, išvaduojanti žmogų. Ir saulė — šviesos ir gyvybės ryšys palaikantis, stiprinantis. „Iš senovės prie mirusiojo degindavo vaškines žvakes tikėdami, kad jos šalinančios visokį blogį“,— rašoma Pranės Dundulienės (2006). Esame skaitantys, išsiaiškinę ir dvejonių apimti, bet suprantame, kas ieško, visada sava šviesa vadovausis.
Eilėraščių šviesumos ir nušvitimai
Prieš žengiant į eilėraščių žiburius — vis tik dar viena tokia apšvietos mintis iš Vydūno: „kaip žmogus jaučia gyvybės norą, taip jis trokšta ir šviesos“ (1990). Gyvybė ir šviesa, šviesiai ar šviesuliai, išorės ar vidaus spindėjimai, tikrai pačiais įvairiais, įvairiausiais pavidalais, įvairiomis šviesos formomis yra poezijoje įšviesinti. Ne vienas poetas ir šviesos akis turi, ir geba šviesą į viešumą iškelti. Ne veltui poetės Janinos Degutytės skelbiama, „Nusilenksiu šviesai įstabiai“ — tokia dvasia ir kiti pastiprinami, ir palieka savo pėdsakus.
Ne poeziją rašė mūsų Žemaitė, o kiek jos reginiuose poetinių nustebimų! Kaip jautriai ji reagavo į visus nušvitimus! „Žodis žodin“, — kaip sako kritikai, iš nugirdimų ar netyčių nuklausymų, iš temperamento, iš gyvenimo būdo, iš gamtos ir aplinkos suėjo gyvenimo šviesos. Atskleisti darbo ir laiko tarpsniai, „kuomet nė gyvos dvasios“, o šviesos gyvastys vedėsi. Tik imk ir pasidžiauk. Įstebėta, pajausta rašytojos, tikra. Pavyzdžiui, menkas toks patyrimas iš „Petro Kurmelio“, o lemte nulemiantis veikėjo likimą. Ieškodamas žmonos, Petras ieškojo ne jos, o jos turtų.
Taikliai rašytojos pastebėta — netvarka Kupsčių aplinkoje, „Nepripratęs prie to Petras suraukė nosį; bet atminė priežodį, jog „auksas ir pelene švita“. „Tai niekis,— manė — pamatysime toliau…“ O kas toliau — patys pamename, tikrai ne kas — pati nesikeitė, tvarka liko tokia pat netvarka. Štai tokia Žemaitės subtiliai atvesta didžioji šviesa iki buitinės tvarkos, iki ryšio, iki žmogaus santykio su kitu, iki naudos ir tikrosios švitimų prasmės. Turime iš ko pasimokyti, kad godumo jausmai neužgožtų esaties. Tokia unikali Žemaitės įžvalgų poezija, kuri realybės išmatuota, tradicijų, priartėjimų išaiškinta ir iki pat žmogaus, iki jo gyvenimo išsilaikymo suvokta. Tik viena, regis, tokia menka detalė — o juk visas pasaulis, kuriame ir skausmai, ir džiaugsmas, galėjęs ir realiai būti, ir aiškiai išpasakotas.
Rašytojai ir poetai į šviesą kreipia žvilgsnius — kūryba išvaduoja, išryškina savybes, žmogaus vertinimo matus, verčia nuklausyti prasmę. Anot poeto Marcelijaus Martinaičio, „Pasklinda šviesa tarsi varpo/ gaudimas iš vario širdies“, „Kur bėga keliai — į padangę/ kai bus ten kelionė sunki —/ žmonių bičiulystę ant rankų/ kaip šviesą — prie veido laikyk!/ Viltis kad akis tau apšviestų/ pirmųjų aušrų spinduliais“ (1997). Daug eilėraščiuose tokių „šviesos“ šūktelėjimų, bet dar jausmingesni jos pasaugojimai, tykesiai, mąstymo ir vidinių sutelkčių švytėjimai.
Šie metai jubiliejiniai ir poeto Tomo Venclovos — ir jo eilėraščiuose susitinka žiemos pašnekesiai ir jų šviesos, vienas žodis tarsi kalbina kitą, pinasi ištakos, pamažu atsiliepia kas po uždanga. Ir ne viename poeto posme, pavyzdžiui, ritasi Šventosios nušvitimų bangos: „čia šviesa — nei klajojančios liūtys“, ar „šviesos taškų pripildyta erdvė,/ svarus kristalas“, kuriame žėri ir Klaipėdos, ir jūros stebuklai. „Į jūrą ritosi rytai:/ Jie švysčiojo garsų grandinėm/ Anapus oro ir bangų,/ O miestas griuvo nuo krantinių —/ Lyg iš juoduojančių bangų.“ Ir tiesioginė prasmė, ir tai, kas, rodos, buvo neprileidžiama, bet perėmė ir kitokius vaidmenis: „Visai prašvitus, sąmonėje lieka/ Prieš valandėlę sutverti iš nieko/ Lengvi daiktai, atstojantys žodžius:/ Sudužusi ledokšnio atskala,/ Šakų skeletas, ištrupėjęs mūras,/ Ties gatvės posūkiu.“ Įdomūs pasirodančios šviesos blyksniai, judrūs jų pasikeitimai.
Kiekvienas švitimas yra rodantis, verčiantis pažinti ir smulkmenas. Poeto Tomo Venclovos eilėraščių šviesa spėja įgauti kaskart vis kitokių formų, ryškiai šviesuodama ar tik šmėstelėjusi tam tikru momentu, ji simbolizuoja pasaulį. Netgi visas jo eilėraščių rinkinys yra pavadintas „Tankėjanti šviesa“ (1990). Juk tiek daug, anot paties poeto, „nematomų tikrovės ryšių, sąskambių“. Vieną kitą mintį, paėmus iš eilėraščių,— ir savotiška šviesuma susidaro, daugiau erdvės apmąstymams ir būsenai apibūdinti, nuglūdintų daugiavardės tikrovės potėpių, kurie yra neišvengiami, kaip sako kritikas Rimvydas Šilbajoris (1992). Juk „šviesa — nelyginant spraga/ Tarp vėjo ir akmens“. O juk ji gali būti ir kitokia: „švyti saulės dėmė,/ vainikuodama įviją bokštą. Apeidamas mūrą,/ rodos, užputi žvakę“; „Plazda tik dulkės, tik balsas/ Balsui neduoda žinoti,/ Kiek tiesos išsitenka/ Jo spindesy ir vienatvėj“; „ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje/ kur erdvė pasitraukia į šalį ir lenkiasi laikui/ mano sielą išbrauk sunaikink ne mano manyje,/ kad išaukštintas niekas patyręs nežemišką laiką/ būtų žiežirba krislas brūkšnys ir spraga ugnyje vandeny vandeny vandeny vandeny vandeny“. Skaidydamas šviesą, poetas, išreikšdamas ją žodžiais, tartum atkartoja jos ritmą, vienija ir jungia su esamu, buvusiu, patirtu ir būsimu spindėjimu, priklausančiu žmogui, apskritai gyvybei iki sudėtingų dvasinių sąvokų. Beje, išsamiau į visa tai besigilinant, galima poeto tikrovėje rasti ir šilumos bei šviesos itin gilių apibendrinimų, filosofinių įžvalgų nuo žmogaus prisirišimo iki herojiškų jo žygių, skaudžių praradimų.
Kiekviename šviesos kelyje — ir žmogus, ir jo įsitikinimai. „Įgydamas daugiau šviesos, žmogus iš lengvo iškyla iš siauro, menko esimo“,— kaip sako Vydūnas. Paskirkime nors minutę, nors žvilgsnį savo išryškėjančiai gyvenimo tiesai, savo atspindžio šviesai, savo prisiminimams. Dvasiniai keliai stiprina žmones, atveria pasaulius, mažina atstumus tarp mūsų akių. Būkime vedami šviesos ir lydimi tos šilumos, kuri artėja į mus sykiu su saule, iš ten, kur esame mylimi — ir į tuos, kurie mums nepakartojami.