Mintys, žyminčios ėjimą

„Ir vėl pradėjo snigti. — Sninga.
Pasigėrėkim — neilgai“,— Ramutė Skučaitė

Ieva Sigita Naglienė

„Mintim ir gyvybe tave apkabinęs“,— Pranas Genys
Vis tik savotiškas tas vasaris — galų gale su visais vėjais, sniegu ir vandenimis, ir nuo mūsų tolinasi. Pralėkė žiema — ir ne vienas pasijutome savaip su visu savo pasauliu, tarsi įvaryti į vidų, „bent viduje“, kaip sako poetas Marcelijus Martinaitis, galbūt tik ten bandydami kiek ilgiau „išlikti savimi, nors šiek tiek“. Ir literatūroje tokia galimybė yra, tokia „vidinė kalba, kalba su savimi“,— ir realybėje ji galima. O tokių minčių apimtas, nutykai ir knygų, kuriose prisiminimai, ėjimai ar toks išskirtinis priartėjimas, kuris bet kokiu metu ir į pačią gilumą prisibeldžia. Žodžiu, mintys susitelkia ir žymi gyvenimo sutiktuosius, ženklina buvimą ir darbą, veikia kaip atminties paveikslai, apima tam tikrą laiką ir skelbia išskirtinę erdvę. Regis, ir to paties laikmečio samprotavimai ne vienodai perteikia kaitos procesus. Yra itin panašių dalykų, bet vis tik galima įžvelgti tokių skirtumų, kurie tolokai nuo šių dienų žmogaus akių. Žodžio žmonės, išmanantys kūrybos subtilybes, yra palikę tokių liudijimų, kurie trukteli vidinio pasaulio tolumas, kurie, regis, gyvendami taip pat kaip visi, nuveikė daugiau nei kiti.
Vienas iš tokių žmonių yra Pranas Genys, visuomenininkas, poetas, muziejininkas, gebėjęs ir vienas nudirbti, rodos, neįmanomus darbus, ir organizuoti, sutelkti kitus bendrai veiklai, pats būdamas silpnos sveikatos. Yra kažin kokia stipresnė jėga, kuri stebina patį žmogų ir kitus tuo įtikina. Šiemet kovo 1 dieną 120 metų nuo jo gimimo ir septyniasdešimt nuo mirties — atmintis, ir tokios skvarbios poeto mintys: „Žemė jaus ir guosis,/ juoksis ir kentės.“ Visada tą galima pajausti, visada savaip veikia žmogaus ir žemės artuma, gyvenimo — ir išėjusiųjų buvimas. Tarsi mintys būtų sugrįžtančios — net pačiais netikėčiausiais momentais ima ir sukrenta būtent tos, kurių reikia. Regis, iš ano laikmečio, itin sudėtingo — mintys iš Prano Genio knygos „Rūpintojėliai“, Telšiai, 1941 metai, o taip tiesiogiai besiskverbiančios į pačią širdį, atsiliepiančios iš visos Žemaičių žemės. Negali to nejausti, kas vyko poeto viduje, kuo jis gyveno, kokias mintis vedė ir išlydėjo į kelią. O juk „tep ilgu rondas ir tep sunke dvasio alkti“ — ištarta, iškalbėta, išsisakyta ir, be abejo, išgirsta. „Gyvenimas,— kaip sako poetas, išsirita iš pumpuro/ ne toks kaip knygose“. Prano Genio darbų bibliografas Adolfas Tautavičius, taip pat netoli Telšių gimęs, Judrėnuose, kaip sakoma, Telšių valsčiuje, primena, kad itin darbštus jis buvo, kad ne tik eilėraščius, bet ir apsakymus, straipsnius rašęs, korespondencijas pačiomis aktualiausiomis temomis, vis iš čia pat. „Išbandė jėgas ir dramaturgijoje — parašęs 7 veikalus, „Alkos“ muziejuje išlikę šio žanro kūriniai: „Šeimyninė laimė“, „Ventos našlaitė“,— užsiminta A.Tautavičiaus ir L.Valatkienės straipsnyje „Jis karštai mylėjo Žemaičių žemę“ (1989).
Galima sakyti, jog visos Prano Genio mintys siejosi su gyvenimu, su veikla dėl kitų — vis apie mylimą žemę, apie palikimą, apie tai, kas matoma, girdima, kuo žmonės gyveno. Ir Rūpintojėlis — mintijantis, „sargelis susikrimtęs“, „laukų rymotinėlis“, „pilnas išminties“, ir žmogus — į kelią, į laukus žiūrintis, į kažin ko gilumas įsiskverbęs: „Nakty gūdžioj ant rankų/ parymau susimąstęs,/ padangėj vėjas trankos,/ po langu blaškos Mastis.“ „Sklinda aidas girioje bekraštėj,—/ pilnas ilgesio ir nerimo gilaus…/ Ar tą pasaką gali, širdie, suprasti/ ir į tą pasaulį įsijaust?“ Ne vienąsyk apie Praną Genį rašyta, ne kartą Telšių žmonės jo kūrinius bus skaitę — sudėtingo likimo žmogus, giliai jautęs, skvarbiai žvelgęs į savo kraštą. Girdėjęs, kaip gimtoji žemė „širdis šaukia,/ o širdyse gyvybė ir jėga gyvena“. Jo eilėraščių žmogus jautrus realybės patyrimams, skaudžiai išgyvenantis, liudijantis tiesą, pavyzdžiui: „Kryžium sukniubęs, mintim ir gyvybe tave apkabinęs,/ glaudžiu savo sielą į tavo kvepiantį veidą/ ir mano gyvybė įauga ir sutvaksi/ kalnų šypsenoj, Baltijos šauksmo aide“,— taip prabilta eilėraštyje „Žemaičių žemė“. Tokie jo minčių ėjimai, poeto žodžiais tariant, skambėjimai, atnašavimai. Toks žmogaus ėjimas keliu, „Prie kurio dievas rymo“. O „Prie kelio“ — „Laimės nuolat mąžta,/ liūdna man ir tau,—/ tartumei iš rašto/ širdyje skaitau.“ „Žarsto ledo snaiges/ vėjai alkani./ Ilgesiu apsvaigę/ degame ugny.“ „Gal išnešiosi liepsneles į žemės kampelius,/ gaivinsi juos šviesa ir atmintim“. „Visi sapnai ir visos mintys, ir visi svajojimai/ man atveria tą gaisrą — nerimą, širdy liepsnojantį.“ „Mūsų žygiai, mūsų jėgos —/ gimtai žemei, laisvai tautai“.
Beje, jau ne viename iš pirmųjų savo straipsnių, Genys yra rašęs apie Džiugą, Germantą, apie Šatriją — apie tai, kas čia pat. Ne viename laiške žemaičių šviesuomenei jo skelbta, kaip svarbu išsaugoti savo tautos brangenybes. „Mano didžiausias noras,— užrašyta jo paties,— troškimas suburti Telšiuose būrelį žmonių, kurie rūpintųsi Žemaitijos senovės turtais“. Prano Genio dėka — „Alkos“ muziejus ir išsaugoti mūsų krašto praeities ženklai. Daug gali vienas žmogus, toli nuveda jo mintys, ieškančios, kuriančios, rodančios kelią kitiems. Iniciatyva patraukia bendraminčius. Kaip rašė pats Pranas Genys autobiografijoje, visuomeninė jo veikla — kultūros vertybių rinkimas ir saugojimas, žemaičių kultūros centro Telšiuose organizavimas — tai jo gyvenimo esminių minčių realizavimas (1989). Toks vieno šviesuolio — kultūros žmogaus, visuomenininko, muziejininko, poeto atminimas — ir pasidalijimas mintimis, kas mus riša, kuo mes esame turtingi. Taip žmogus gali atgimti — ir tikrai „gilią sielą,— pasak poeto Prano Genio,— jausim“.

Mintys su dvasine artuma
Dedi mintį prie minties — ir jau nebesijauti vienas. Tikrai, kai tai suvoki, rodos, ir diena kitokia. Juk mintis — mąstymo vyksmas, sakoma „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (2000). Ir ne tik — mintis — ir padarinys, atmintis, netgi idėja. Vadinasi, kai mintiji — tai ne tik galvoji, bet ir spėji, prisimeni, numanai ar skaitydamas supranti, kas tau svarbu, kuo dar gyvas, o su kuo jau ir atsisveikinai. Įdomių minčių susirenka perskaičius knygą — ypač, kuri, kaip žmonės sako, iš gyvenimo.
Viena iš tokių gyvenimiškų tiesų — knyga „Gyvenimas yra laimė“, Virginijos Jasukaitytės parašyta, rašytojos Vidmantės Jasukaitytės sesers, pasirodžiusi praėjusiais metais. Tai atmintis — autobiografinės interpretacijos, išgyvenimai, patirtys, sugrįžimai, praeities istorijos ir mintys apie pasaulį, kuris vis tik niekur nedingo. Ir negali — „dėliojasi mintis kaip kokią dėlionę“,— sakoma autorės. Sukasi gyvenimas prie Šiaulių, Pumpučiuose, užsimenama apie reginius ir patirtis iš įvairių Žemaitijos vietų, pavyzdžiui, Žarėnų, Luokės — su šeimos žmonėmis, su artimiausiais, kuriuos siejo bendrystė, kultūrinis ir dvasinis paveldas. Be abejo, visi tie žmonės — ir mama su tėvu, sesuo, ir giminės, artimiausi iš savos erdvės, stebinę dvasios jėga, giedru žvilgsniu į gyvenimą ateina, rodos, tebesaugo. „Laiminga esu, turėdama tokią slaptą vietą, į kurią galima bet kada sugrįžti įvairiausiais pavidalais“,— knygos pradžioje pasidžiaugia autorė. Galima — „mintimis ir vaizdiniais nukeliaujant ten, į taip gerai pažįstamą kaimą, sodybą, namus, iš kurių niekaip neišsivaduosi.“
Regis, nuo to, kas čia pat — ir iki visumos pasaulio, ir kitokia tos visumos samprata. Itin įsimena tos mintys — tie unikalūs artimiausių žmonių šnabždesiai, tie neišsemiami pamokymai su senųjų tiesa, su tėvų artumu, su gyvenimo kasdienybės buvimu — tokiu iki dabarties. Tarsi vis tame glėbyje — o juk „glėbys yra saugiausia pasaulyje vieta…“. Taip ir norisi cituoti tai, kas tame gyvenime, kai jis yra laimė… Ir verta visa tai atminti, įsidėmėti — pavyzdžiui, kad ir tokia viena kita mintis iš močiutės buvimo, iš jos išmonės. Kaip knygos autorė sako, iš Antosės — „mano tikroji močiutė, mamos mama“ — ir jos žodžių, jos minčių teisybė: „Skausmas yra amžinas, vaikeli, ar kojelių, ar širdies, amžinas…“ — kažkaip švelniai sušnabžda ji man“. Arba kita jos mintis: „Širdis, vaikeli, širdis, ji viską pasako“,— kažkaip liūdnai, bet užtikrintai atsako Antosė. Galbūt iš patyrimo…“ Yra ir tokia minčių išvada: „Ir to, ko nesužinojai būdamas savųjų apsuptyje, vėliau nesužinosi, nes jau niekas nebeatsakys. Ir man taip liūdna, supratus tokį paprastą dalyką.“
Ir apie skaitymą užsiminta — juk, kai „raidės sulimpa į skiemenis, o skiemenys — į žodį, kurį jau gali mintyse vartyti į visas puses, matai, kaip atrodo žodis, sudarytas iš skirtingų raidžių.“ Paskui — „atsivėrė toks platus pasaulis, daug platesnis už tą, kurį mačiau užlipusi kopėčiomis ant stogo“. Nelieka rašytojos nepastebėta ir tėvo išmintis — vien jau tai, kas sudėta jo laiškuose — ir visa artuma kalbanti: „Mieloji mano“, „Ir jaučiu, kad tėvo žodžiai prieš parašant ateina iki manęs, įlenda giliai į mano vaikišką širdį“. „Gyvenimas, dukrat, yra duotas ir tu pats čia nieko nepakeisi, nepasiginčysi. Jis kaip knyga, jau parašyta, tik mums duota skaityti“. „Skaityti reikia mokėti… Kitas gi ims ją skaityti iš antro galo… O jei neteisingai skaitai, tai neteisingai ir gyveni…“ „Gyvenk teisingai ir meilėje, gyvenk teisingai ir meilėje… Tuomet viskas bus teisinga ir bus graži tavo knyga…“ Beje, įsimena ir rašytojos sesers Vidmantės Jasukaitytės žodžiai — iš eilėraščio eilutės, tokia gili jos visumos mintis: „Kaip susiglaudžia žmonės —/ Lyg paukščiai…“ Susiglaudžia — sako, ir vienatvė turi rankas. Štai tokios mintys iš Virginijos Jasukaitytės knygos „Gyvenimas yra laimė“, o „Gerumu ir pikčiausią žvėrį gali sutramdyti“,— pasak autorės.
Ne vienas mename ir Vidmantės Jasukaitytės knygą „Golgotos vynuoges“ — ir joje tokia pat aiški, kaip ką tik minėtos sesers knygoje, ta pati skelbta šeimos šiluma: „Meilė, Tiesa, Išmintis, Gėris, Grožis, Viltis sudaro žmogiškojo gyvenimo laimę.“ „Iš kur tu žinojai tas brangenybes, motin, jeigu jų buvo kupini visi tavo žodžiai?..“ „Tu moki, tu gali tai padaryti. Tu šito išmokai iš jos“ (2001). Tokia glaudi vienos šeimos gyvenimo laimė — siejanti ir tvirtai išlaikyta. Apskritai, anot filosofo Antano Maceinos, „Šeimos gyvenimas yra pirmas žingsnis iš gamtos į kultūrą. Šeimoje susibėga stiprūs įgimtieji polinkiai ir sykiu stiprūs dvasios reikalavimai.“ Atmintys — ir mintys, kurios siejasi viena su kita, kurias aprėpiame iš čia pat, kuriomis gyvename ir artimiesiems nusitolinus, vis prisimename. Tos mintys, vedančios per gyvenimą mus, plačiadvasius žmones, pasak mąstytojo, todėl „sieloje linkimas į begalybę visados yra gyvas ir aktualus“ (1991). Kas turi vertę, kas stiprina žmogaus gyvenimą, negalima pamiršti. Dvasinė bendrystė persmelkta tos šilumos, kurią ir mūsų mintys, žyminčios ėjimą, kitaip atveria pasaulį, kitokia ugnimi mus supa.
Vasaris baigiasi — ir mes jau kitokie, juk pavasarėja. Ir kaskart daugiau šviesos — ir kas kartą kitaip matysime savo gyvenimą, kuris šiuo metu gyvenamas, kuris skatinamas žengti į priekį ir mūsų praeities prisiminimų palydėtasis. „Ir vėl pradėjo snigti. — Sninga./ Pasigėrėkim — neilgai“,— anot poetės Ramutės Skučaitės. Apsupkime mintis švelnumu, kuris kažkada buvo toks, kokį mes dabar jį prisimename.