Ieva Sigita Naglienė
Nujausdami ir daugiau išgirstame
Pavasarį turime tokią galimybę išgirsti ne tik, kas prieš akis — visas pasaulis, rodos, kalbantis veržiasi. Ir kiekvienam savo atskirai, ir visiems kartu taip pat. Juk neįmanoma atlikti visko, žmogaus gyvenimas trumpas, bet turime galimybę rinktis, stebėtis, priartėti, įvertinti, sutelkti, užaugti ir visa dvasine energija tapti džiaugsmo dalimi. Gėrį kurianti jėga — ir tokia „Galybė meilės viską griauna:/ Žiemos ledus ji sutirpdys“,— anot poeto Maironio. Dvasios akimirkos atveria pasaulį, stiprina vidines būsenas. Pastarieji įvykiai — ir besimainantys, ir įsiklausomi, ir turintys gilumą. Tuose jutimuose — ir patyrimai, ir pasikeitimai, ir sąsajos su gyvenimu.
Ne veltui sakoma, kad poetinėje pasaulio sampratoje aukščiausia meilės forma — tėvynės meilė. Pasak Vandos Zaborskaitės, „Maironio talento prigimtis, jausenos pobūdis lėmė, kad jo poezijoje dažnu atveju tėvynė ir mylimoji susilieja viename švytinčiame ir besimainančiame vaizde“, „išsilieja jaudinančia tėvynės meilės giesme: „Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų“, „Tau pavasario gandą nešu./ Aš Tau giesmę nešu, giesmę pilną vilties“. Taip Maironio poezijoje susilieja asmeniškiausi širdies išgyvenimai, (…) skleidžiasi būsenos, kuriomis žmogus pasireiškia tautoje, o kartu atsiveria universalios sielos gyvenimo situacijos.“
Juk ir šį pavasarį Maironio eilėraščius pasikartojome, skelbėme ir kaip giesmę išleidome į gyvenimą. Norisi dar keletą sakinių įterpti iš kritikės Vandos Zaborskaitės minčių, juk „Maironio poezija liko kaip orientyras, kaipo pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajausti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų Tiesos ir Mielės vertybių šviesoje“. Girdėkime — įsiklausykime: „…Vien meilę norėtum dainuoti,/ Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,/ Su meile saldžiai pabučiuoti!“
Maironis vedė į gėrio ir grožio sferas — „Žmogus čia nėra savo paties matas, jis susietas su kažkuo didesniu ir bendresniu. Pasaulio vyksmas yra žmogaus, jo individualios būsenos reiškimosi scena, ir jo gyvenime galioja tie patys kovos ir įtampos dėsniai. Kaip istorijos procese neteisybė, priespauda, smurtas žadina ir tvirtina viltingas, gyvybines tautos jėgas, taip ir žmogaus gyvenime kliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę energiją, kuriamąsias jėgas“ (1990). Tokios Zaborskaitės įžvalgos apie Maironį — ir mums stiprybės akimirkos, tarsi vidinio sielos balso atsakas besistengiantiems suprasti pasaulį.
Įsiskaitykime dar sykį, pabūkime su poeto žodžiu — jo esamybė mus itin veikia. Tokia kurianti galia yra ir šiose Maironio eilėse: „Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens,/ Kad audra paleidžia upes,/ Išlauždamas spragą — kastinę akmens,/ Krantus, rodos, savo pames./ Bet audra prabėgo: sušvito dangus;/ Vėl užtvenktas prūdas plačiai;/ Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,/ Ir miltais išeina rugiai.“ Gyvenimas — gyvybė, „proveržis gražiausių, dieviškų žmogaus galių“,— anot poeto Sigito Gedos apreiškimas.
Nepameskime Maironio gyvenimo, jo poezijos žemiškos-nežemiškos energijos, išlaikykime „maironiškąjį įkvėpimą. Tokia įkvėptis, toks tiesos ir grožio pojūtis galėjo būti subrandintas tik klasikinio Europos palikimo.“ Kaip pastebėta poeto Gedos, „Maironis išnyra iš gelmių, kuriose brendo didžiausi Europos talentai — Mikalandželas ir Rafaelis, Leonardas da Vinčis, Gėtė, Baironas, Bachas. Jis — vienas iš šitų pavėlavusių milžinų — pakraštyje prie Baltijos, šalyje, vadinamoj Lietuva. Sakau be jokio pasipūtimo, be provincialaus perdėjimo. Kol mes neįsisąmoninsime, iš kur ir kaip atėjo mūsų didieji žmonės ir ko jie iš tikrųjų verti, tuščios bus mūsų nūdienės pastangos. (…) Taigi nebijokime prisipažinti, kad su Maironio kūryba esame gavę savo šventraštį — savo Evangeliją ir savo Apokalipsę“,— tokie poeto Sigito Gedos tvirtinimai.
Dabar tai — lyg patys giliausi ir mums pasiųsti nujautimai, kad tokių įžvalgų, tokio savasties atpažinimo tikrai prireikia. Anot poeto Gedos, „Maironiui buvo apreikšta, buvo pašnabždėta Dievo.“ Ir sukasi istorijos, amžinybės ratas — ir apie praeitį kažkaip — lyg iš naujo atsisukus, atsigręžus ir prisiminta: „Jos paveikslas kaip žaibas kartais dvasią pagauna,/ Kartais, rodosi, dvelkia stebuklingas jos kvapas;/ Kartais prašneka širdžiai kerpėtas kapas/ Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną“,— ir esaties, ir laikinumo, ir išsilaikymo pojūtis. Kosminė idėja — Maironio, kaip sako poetas Geda. Ir visa tai galime įskaityti, visu tuo galime įsitikinti peržvelgus poeto mintis apie Maironį, apie kalbantį žmogų, apie tikėjimą, apie vertybes, individualius išgyvenimus ir gyvybinę galią. Mokėkime rasti ir nujausti, būkime girdintys — Maironio „Pavasario balsai“ laukia mūsų, padovanokime sau visą pasaulio grožį — iš čia pat ir neaprėpiamą, duokime sau viltį.
Girdėtas ir atmintinas — „Gyvenkit kaip mes, paukšteliai“,— poeto Antano Strazdo raginimas
Taip žvilgsniais imant vieną po kitos kovo dieną, ir kokių tik garsų neišgirsime — vis stipriau ir stipriau, nebeatsižavime. Su tokiu aplinkos artėjimu — į gilumas ir toks išskirtinis gyvybingumas: „Kas gi ten?/ Kas gi tenai už miško/ Žiba, tvaska, ištiško?/ Saulelė…“ — tokia visos gyvybės palaikytoja, kaip sako poetas Antanas Strazdas. Pavasaris — ir saulės kaskart mums daugiau, kaskart atviresnės ir skaistesnės, iki ryškiausių gamtos bruožų, apčiuopiamų ir poezijos žodžiu nusakytu — iš ypatingo pajautimo. „Gyvenkit kaip mes, paukšteliai“,— sakoma vienoje iš Antano Strazdo dainų, tokiu liaudišku, tautosakiniu suvokimu ir taip natūraliai.
Šie metai yra jubiliejiniai poeto kunigo Antano Strazdo gimimo atmintys. Tiesa, nėra tiksliai nustatytos jo gimimo datos ir vietos, o remiantis metrikų nuorašu, jisai gimė apie 1760-uosius, beje, ir „1757 m. data, biografų, išskaičiuota iš vieno A.Strazdo pasisakymo“. Apie 1785-1786 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, ją baigęs, metus praleido Varniuose (2005). Paskui iš Žemaitijos persikėlė į Vilniaus vyskupystę.
Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ — eilėraščių-dainų rinkinėlis, pasaulietinio turinio jo kūriniai plonute knygele pasirodė autoriui dar gyvam esant. Žmonės pamėgo jo dainas, juk tai išminties, iš mūsų dvasinių klodų, iš pažinaus pasaulio perlai. Antanas Strazdas yra pirmojo spausdinto lietuviškų eilėraščių rinkinio autorius. Jo paties žodžiais tariant, gyvenime jis siekiąs biblinio idealo — gyventi neturte iš savo „veido prakaitu“ uždirbtos duonos, neimti mokesčio už dvasinius patarnavimus, ieškoti gyvenimo išminties ir tiesos — taip pat rašant poeziją.
Strazdas pirmasis lietuvių poeziją išvedė iš siauros bažnytinės literatūros, religinių giesmių sferos į platesnį pasaulietinį kontekstą. Jis tapo novatoriumi dėl įgimto talento. Pasak kritikų, Antanas Strazdas mokėjęs lengvai eiliuoti, spontaniškai sudėti dainą. Gamtinė liaudies pasaulėjauta, iš pačios mūsų tautos — ir lyrika, anot Viktorijos Daujotytės, ir naujasai gyvenimas, juk jis „pradėjo valstietiškąją lietuvių kultūros veikėjų liniją“.
„Strazdas — pirmasis, jau žinomas, lietuvių „bardas“, nes jo kūriniai plito liaudyje gyvu žodžiu. Ir ne tik todėl, kad Strazdo kūrinius žmonės priėmė kaip savus, bet ir todėl, kad toks buvo poezijos gyvavimo būdas. Iki paprastų žmonių nepriėjo, nebuvo jų įsimintos aukštosios epinės giesmės. Lyrinė lietuvių poezija nuo pat savo pradžios formavosi kaip demokratiškas žanras“. „Giesmių svietiškų ir šventų“ pasirodymo laikas sutapo su XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais prasidėjusiu Žemaičių kultūriniu sąjūdžiu“ (1990).
Įsimintinos yra Antano Strazdo idilės „Strazdas“, „Gegutėlė“, kuriose gamtiniai, tautosakiški veikėjai (paukščiai) yra Dievo sukurto pasaulio tvarkos liudytojai žmogui. Šiai tvarkai priklauso ir žmogaus prigimtinė laisvė. Strazdas, neprasilenkdamas su krikščioniškuoju religingumu, perteikė epochos idėją — žmogaus prigimtinės laisvės sampratą. Jis sukūrė vitališką gamtos vaizdą. Pavyzdžiui, Gegužėlė skelbia savo vidinę būseną: „Aš neapverkiu bėdos mano,/ Bo esmu valna paukštelė,/ Neturiu ant savęs pono“, „/Ale ant jum žiūrėdama,/ Jūsų piktą apsėjimą,/ Giedu visuomet verkdama./ Gailysta man didi ima./ Kodėl terp jums tankios zvodos,/ Nors razumni esat žmonės?“/ „Neturit terp sau malonės./ Aš jums tokią duodu rodą:/ Gyvenkit kaip mes, paukšteliai;/ Nebus terp jums žėdnų zdrodų,/ Prapuls visi neprieteliai.“ Kitaip sakant, nebus kivirčų, jeigu išmintingai veiksime, mokydamiesi, kaip elgtis, be įdavimų, išdavysčių, klastų, kiekvienas santaiką rasime.
Antano Strazdo „Selianka Aušra“ — „idilė, toks poezijos žanras, kur vaizduojamas paprastas, ramus „gamtos žmonių“ — žvejų, piemenų, žemdirbių — gyvenimas“ (1957), yra pirmasis lietuvių lyrinis eilėraštis. Prieš stebinčiojo akis iškyla patekančios saulės vaizdas — tai ir įspūdis, ir visų žmogaus emocijų, kurios jį apima čia ir dabar. Viskas patiriama išsyk: „Pasvydo, pasvydo,/ Aušros žvaigždė pasvydo, pasvydo „Nušvito, sužibo — ir „Padangėm,/ Siaudžia, griaudžia padangėm…“, „Pražuvo,/ Pikti čėsai pražuvo,/ Vis jau kiteip neg buvo.“ Toks gamtinis motyvas ir su tokiu „ypatingu pajautimo šviežumu, gyvybės veržlumu, poeto tikėjimu liaudies jėgomis, kurios nesulaikomos, kaip besiskleidžiantis pavasaris ar tekanti saulė“,— pasak L.Gineičio (1957).
Ne veltui sakoma, kad Strazdas tapo XX a. avangardisto — naujovių ieškotojo prototipu. Iš Strazdo energijos sėmėsi ir poetas Sigitas Geda, sukūręs poemą „Strazdas“, 1967 m., kurioje išplėtojo poetinę žmogaus-paukščio, paukščio-poeto mitologiją, sukūrė mitinę Lietuvos istorijos interpretaciją“ (V.Daujotytė). Ir viena kita eilutė atminčiai iš Sigito Gedos poemos „Strazdas“: „Buvo paukštis — nebuvo…/ Gal visai netiesa/ Tie sapnai apie Būtį,/ Ta Raudona Šviesa.“ „Atsiverkite, žaros,/ Man į amžius senus,—/ Iškėtojęs sparnus,/ Strazdas Lietuvą aria.“ „Tarp dangaus ir tarp žemės/ Žalio paukščio sparnai.“ „Vyras, paukštis, poetas/ Dar ilgai ieško peno/ — Viešpatie mano,/ Kokios baisios jo pėdos!/ O iš rūko lyg sapno/ Kyla mano tėvynė“.
Antano Strazdo portretą dar 1877 metais nutapė Lietuvos dailininkas Edvardas Romeris. Taigi žinome, kaip jis atrodė, turime įsivaizdavimą. Ir sykiu regime jį kitokį — poetą-paukštį, anot Sigito Gedos, „Aš — laisvas paukštis!!!/ Skrenda, lekia Strazdelis,/ Skvernais paplasnodamas“. O juk jis taip ir buvo žmonių vadinamas — Strazdelis. Maloniniu vardu, „taip arti realybės ir legendos“ (Aistis, 1935). Viena Strazdo religinių giesmių „Giesmė prieš Mišią“ („Pulkim ant kelių“) nuo XIX a. antrosios pusės iki šiol tradiciškai giedama mūsų bažnyčiose sekmadieniais. Antano Strazdo kūryba artima liaudies dainoms — artima mūsų dvasiai, išlaikanti mūsų tautos tradicijas.
Skuba saulėtos dienos — itin sparčiai. Leidžiamės į apmąstymus, grožimės bundančia aplinka — atmename. Vadinasi, esame regintys ir girdintys, sąmoningai kalbantys apie save. Su kiekviena poeto mintimi, perskaityta žinia ir pavasaris mums atviresnis, lyg būtum nieko nenustojęs. Juk jau netruks, sulėks visi paukšteliai. Kaip poetas kunigas Antanas Strazdas sako, ir kaip gera, kai „Sujudo, sušneko,—/ Juda šneka paukšteliai“,— ir mes tame judesyje. Išgirskime, būkime, dalinkimės, gyvenkime.
Turime tokią galimybę girdėti vieni kitus. Patikėkime ir poeto Maironio žodžiais, būkime su vienas kitu, būkime savo žemėje, kurioje turime giesmę, „giesmę pilną vilties“ — bundančio pavasario gyvenimo giesmę.
