Broliukai ir sesikės, gal pamenat posakį: mokslo šaknys — karčios, užtat vaisiai — saldūs? Tai reiškia, kad mokytas lopeta ar kirviu nemojuos, neįsitaisys stuburo išvaržos ir nesudildys sąnarių. Mokytas, brač, su šlipsu, kostiumu, sėdi sau šiltuose rūmuose, ko ne ponas? Bet būna ir taip: šaknys — saldžios, vaisiai — kartūs. Baisiai kartūs, ale nei išspjausi, nei prarysi. Nenutuokiat apie ką čia? Ogi apie aistrų šaknis ir vaisius. Ne, ne apie aistras, trykštančias, putojančias santuokiniuose guoliuose. Čia, taip sakant, apie slaptos meilės aistros šaknis ir vaisius.
Taigi lakstė Žandaras su Pelene, paslapčia užeigų kamarėlėse užsidarydami ar tiesiog pakrūmėse voliodamiesi. Traukė sėdėdamas ant kelmo Žandaras serenadas, brūžino gitarą, o Pelenė miškų ir laukų gėleles skabė. Jai — kas, išsiskyrusi, o Žandaras — tai vedęs, be to, jau ir diedukas solidaus amžiaus. Nuo jaunų dienų jis it akis išdegęs lakstė palei plevėsuojančius sijonus, užmigdamas dailias mergiotes regėjo, dūsavo žmonai užpakalį atsukęs. Todėl ir įsitaisydavo visur, kur tik prasisukdavo, pas nelegalios meilės partneres.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 29 (10440)