Ieva Sigita Naglienė
Beldimas žemės žodžiais
Negali nejausti žemės — kad ir silpna, bet jau šiluma kalasi. Be pašalo — sako, jis jau spėjo su kovu išeiti. O kiekvienas pavasaris žmogų, anot Lazdynų Pelėdos, „gaivinte gaivino, kilnote kilnojo. Kitoks našumas, kitoks valkumas atsirasdavo“, „kiekviena žemės saujelė su sprogstančiomis joje sėklomis, kiekvienas šapelis pritraukdavo“. Ir knieti iš arčiau pažiūrėti, kaip visa tai atrodo eilėraščiuose ar pasakojimuose, rašytojų žemės padailinimuose, kokia ji tuose saulės nušviesėjimuose. Pavasaris — žemės suskambėjimas, atsikartojimas, daug ko sumainymas vietomis, juk ir keliai kitokie, ir reginiai. Rodos, akimirksniu žmogus persiskiria, kas jam svarbiausia.
Nesinori iš akiračio paleisti žodžio, kuris yra išlaikęs pabundančios gamtos dvasią, pilnas prisiminimų. Žodis — vis dar girdimas ir žymi šviesiąsias pavasario dienas, žemės ir žmogaus artumą. Lazdynų Pelėdos knygoje „Klajūnas“, 1977 m., apsakymų ir apysakos žodžiuose — ir iki širdies gelmių nueinantys pastebėjimai apie tvirtą žemės ir žmogaus ryšį. Pavyzdžiui, senasis klumpių meistras, savo pamėgai, anot rašytojos, atrasdavo tinkamą klumpėms vietą: „Išbaigęs visą gražumėlį, padėdavo ant žemės, meiliai šypsodamas, ir prisimerkęs imdavo žiūrėti“. Ant klumpių buvo priraižyta eglelių, rūtų, margų paukštukų — „A kad juos bala! Tartum gyvi!“ Tiesa, jau daug kas pražuvo iš mūsų atminties, bet skaitai ir vis tik kažin kas priverčia sustoti ties pasakojimu apie paprastą žmogų, drąsiai gyvenusį savo gyvenimą.
Neretai žemės žmonių apsakinėjimai, kaip sako rašytoja Lazdynų Pelėda, teikia savotišką stiprybę — pagaliau suvoki, kad dažniausiai jų „stiprusis būdas paėmė viršų“, ir jie „iš širdies prisiėmė sau už gyvenimo keliavedį“, kuriuo pasitikėjo. O juk „Žmogaus kvailybė: silpnybė pririša, ir sunku!“ — anot Lazdynų Pelėdos. Žemė jos kūriniuose visaip vadinama: ir prižadėtoji, ir sodiečių paveldėta, svetimųjų nusavinta ar nepaprastu darbu įgyta — visokių laikų būta, ir džiugių, ir „liūdnųjų nusidavimų“, žiūrėjimai iš žilosios praeities. Daug dalykų pasimiršo, „kas iš mūsų ašarų ir vargų žemelės“. Ir vis tik įdomu skaityti Lazdynų Pelėdą — talpus sakinys, iš čia pat realus žodis. Rodos, ko čia bedilginsim širdį, bet tuose rašytojos sakiniuose taip gera pamatyti, dėl ko anuomet mūsų žmogui prie žemės ir pavasario saulės spinduliuose „širdis smarkiai tvaksėjo“. Kažkaip kitaip ir savi patyrimai susiguli — juk ir tuomet žmonės galvojo kažin ką, ir savąją laimę dėliojosi. Ir žmonių santykiai matomi, ir iš jų tam tikros tiesos pareina, pavyzdžiui: „To ir betrūko, kad imtumėvos savo tarpe žodžiuotis“, „akis į žemę nuleido“, „Lai kalba, kas ką nori! Mes matome ir patys — akis turime“, „Dieve saugok nuo nelaimės arba piktosios minties“, „Netruks velnias po kailiu palįsti!“, „Apsunkintos sąžinės nenutildysi“, „Gerai sakoma: per smarkiai nepulk, proto pasiklausk, nes visada nusidauši“ ir pan. Ir šitos mintys sukritusios iš 1907, 1908, 1922 metų rašytojos Lazdynų Pelėdos parašymų. Iškalbinga tikrovė — arti žemės, su žmogumi, kuris juto, kuomet ir vidus „ėmė spėriau tikčioti“, kuris „turėjo kuo pasidžiaugti“ ir „jautė kažin ką nepaprasta“. Buvo regintis ir dirbantis, gebėjo ir su kitu susieiti. Įsimena, kad ir tokie posakiai, regis, iš paprasto kasdienio žmonių bendravimo: „Esi šiandien kaip žemes pardavęs“, „Suėjo ir lygu kas būtų juodu į žemę sukasęs — žodžiu, pastiro bestovį“. Suprantama, šių dienų žmogui tokie pasakymai reikštų ką kita, bet — praeities gyvenimo žodžiai smalsiai žiūri į mus dvejojančius ir lenkia prie tos pačios žemės, kaip ir juos, ir kartais atsinaujina pasaulis, pasiskaičius, ką ir ji apskritai mūsų žmogui reiškė. Išskirtinė pavasario žemės jėga — pasigaunanti ir savo galių nestabdo.
Lyg ir dar labiau visa tai sustiprina, kas iš Lazdynų Pelėdos perskaityta, Simono Daukanto surinkti „Žemaičių tautosakos“ priežodžiai. Juose — irgi esama žemės ir žmogaus bendrystės, ir iki šiol susiejančios gyvenimo išminties, pavyzdžiui: „Plink dideliai prigimta žemė,/ Kad neariam patys, bet svetimi“, „Jei svetima sėkla užsėsi,/ Atidavęs kiek turėsi?“ „Be pradžios nerasi galo,/ Nearęs nekrausi ant stalo.“ „Pametęs kelią,/ Keiki takelį“. Tokie ir panašūs gyvenimo atitikimai Daukanto buvo surankioti 1913 metais. Mažiau ar daugiau — ir vis tik prie dabarties sukelia gana dinamiškų minčių pliūpsnį. Per daug laiko persipynė, ir dvasios, ir kūno patyrimai ne tie, bet tos rašytojų pažiūros, tie savos žemės regėjimai tikrai remiasi pačiomis mūsų liaudies ištakomis — taigi? Kad ir kaip žiūrėtume — stipri žemės, laiko ir mūsų žmonių čia buvimo iliuzija. Gal vis tik kai kuriais atvejais atitinkanti ir mūsų būseną? Gal bent jau kitokia pasirodys mus supanti tikrovė? Vargo ir rūpesčių niekada netrūko, bet žemė buvo po žmonių kojomis ir jie tai juto. Anot Simono Daukanto, „Kožnas žino, jog žmogus, ką junta savo širdy, tą ir balsu reiškia.“
Žemės būsenas pasekus
Vienaip ar kitaip žemė jau sykių sykiais aprašyta — kaip sakoma, ir realiai, ir iki sapno, ir po sapno. Esame mokyti ir išmokyti, bet susipažindami, ar dar kartą kai ką paskaitę, aiškiau gebame daryti išvadas, o vaizduotė ir smalsumą sužadina. Daug geriau pažinus savąjį žemės kraštą, ir pasaulis kitokiam pažinimui atviresnis. Išlaikant pavasario nuotaiką, labai svarbu pastebėti gamtos įvairumą, prasmingą arčiau esančios vietos pakitimą. Juk tai iš dalies ir mūsų pačių savitumas. Kaip sako poetas Stasys Anglickis, „Einu, ir kaip kometos šydas —/ Paskui mane gyvenimas manasis.“
Be abejo, su poeto Stasio Anglickio žodžiu, ir žemaitišku, ir bendriniu, esame ne sykį susitikę, bet visada jo įtaiga ir teisybė — Atmėnėms, anot paties autoriaus. „Žemaitiu žemės apgamas ėr dvesas/ Šerdie pasėleikt neišdėlduoms,/ Nuors būtumi atmėnėmūs užgesės/ Ėr pasaitus nutraukiuojės, kėtor iškeldams.“ 1972 metais išėjo jo rinktinė „Žemė ir želmenys“ — be visa ko, esama ir pavasario, tolimo ir „Gilyn, gilyn gigantiškais žengimais.“ „Žinau — ir ryt žaliuos/ Šiandien išsprogusios šakelės/ Ir gims gyvybė, kaip per amžius gimė“ — tokios yra „Pradmės“. „Vaizduotė ir mintis toli užmato —/ Ir regi toliuos žydinčią visatą,/ Ir stebi žemę, skriejančią į tolį,/ Kaip juostom išsipuošusią jaunuolę,/ Tai šviesų, kuriantį, tai blogą,/ Tai vargstantį, rauliojantį žemelę juodą,/ Tai kaupiantį turtus ir godų…“ Eilėraščio žmogus visas yra atmintyje, juntantis žemės gyvastį: „Traukiu į krūtinę sūrų žemės kvapą./ Minkštose pušaičių viršūnėse/ Tingiai supasi/ Saulėj apsvaigintas vėjas./ Žemėj girdėt/ uždusęs ošiančios jūros pulsas.“ Čia pat istorinės akimirkos ir galingi gyvenimo pokyčiai — „Žmogus kūrė kaip žemė“.
Be abejo, toje gyvojoje žmogaus kūryboje — ir tėviškė, ir natūralūs pojūčiai: „Suaugau su laukais aš,/ Su žole prie upės./ Virš nendrių šnarančių minties nuskrieja./ Ir karklas,/ Tragiškai prie sietuvos suklupęs,/ Man žemės paslaptis gilias įrodinėja./ Maloniai perpučia pakvipęs vėjas./ Lyg mylinčia ranka švelniai paglosto./ Aš — žemės gyvasties daigios pauostęs —/ Su antplūdžių jausmų/ Virš pievos išsilieju.“ Gimtojo lizdo metafora — ir žmogaus individualybę, ir jo bendrystės atmintį saugantis vaizdas. Stasio Anglickio eilėraštyje apie tai primena tokios eilutės: „Mes kai kada priaugame/ Prie sklypo žemės./ Kur nors — prie kaimo gimtojo,/ Prie miesto./ Ir tėkmę, srūvančių dienų/ Rieškutėm semiam“. „Priaugam prie daiktų./ Prie namo sienų./ Prisigeriam jų šilumos./ Jų kvapo./ Ir jei išsikeliam kur nors,/ Vis viena —/ Mes lizdo gimtojo pūku/ Ir plunksnom kvepiam.“ Ypač giliai įsirašo senas kelias: „Molis./ Smėlis./ Žvyro kalnelis./ Margas maišalas/ žemės grumtynių./ O čia pat,/ Prie mazgytojo kelio,/ Senas, užmirštas jau/ Kapinynas.“ Tokia, kaip poetas sako, yra amžių pasaka. Ir mūsų persimainymuose — tegul ji bus sekama.
Anot etnografo, profesoriaus Igno Končiaus, „Žemaičio svajonė — turėti žemės“. Daug tikrosios Žemaitijos ir jo žmogaus pėdų palikta Končiaus knygoje „Žemaičio šnekos“ (1961). Sakoma, kad „grįždamas į tėviškę, iš Plungės profesorius eidavo pėsčias ir basas — kad pajustų plikom kojom savo jaunystės žemę. Užsukdavo pas kiekvieną kaimyną pažiūrėti, kaip gyvena, pasiklausyti naujienų“. Jo „Žemaičio šnekos“ yra istorinės vertybės kūrinys, tiksli ir teisinga senosios Žemaičių žemės nuotrauka“ (1966). Viena kita mintis iš minėtos knygos — ir atminties ryšys: „Žemaičių manymu, ūkis gerėja ne iš apačios, bet iš viršaus,— nuo didelio į mažą eina gerovė. Nedraskykime sodybų, lai vaikai prasimano patys sau duoną užsidirbti iš tos dalies, kokia jiems iš tėvų ūkio priklauso. Šis žemaičių pastovumas turi itin daug gerų pusių.“ Žmogaus jėga yra brangi. „Žemaitį visuomet, kad ir kažin kame jis bebūtų ir kažin kaip gerai begyventų, lydi dvi sąvokos — tėviškė ir tėvynė. Netekęs tėvynės, žemaitis nustoja ir tėviškės.“ „Laimingas, kuris ne tik dirbti, vargti, bet ir mirti gali savoje žemėje, savoje tėvynėje, savoje tėviškėje.“
Bevartant praeities raštus, besigilinant į praeitį, kad ir keletą sykių žvilgtelėjus į šias dienas, vis tik gana greit galima rasti ir gana stabilių žemės įvaizdžių. Ir šių dienų realybėje autoriai turi savo žemę ir joje kuria savąjį pasaulį. Iš 2020 metais išleistos Tomo S.Butkaus knygos „Ežero žemė“ — ištisas šiuolaikinio žmogaus ieškojimų pasaulis ir paties kuriančio žmogaus pagrindas. Klaipėdoje gimęs architektas, poetas kalba apie skaudžius įvykius, asmenines patirtis ir turi naujame tekste ežero žemę — turi savitą užmatymų žemę. Jo įsitikinimu, „poeto laisvė yra aukščiausia disciplinos forma“, o „užmarščiai kalba reikalinga kaip kūnui reikalingas stuburas“. Beje, ir „žemė — tai ežero viešpats/ valstybė nuo jūrų lig jūrų/ nuo marių lig marių/ už kalnų ir už stepių/ už slėnių —/ debesų miškuose“, „žemė vėjo laukuos/ badmečio sostuose/ atrakinta saulės akim/ atrakinta“.
Taigi — balandis. Iš tiesų žemė jau atrakinta, ir mes regime, jaučiame, mes patys esame joje. Anot poeto Tomo S.Butkaus, šiuo laiku daug kur dėsime taškus — ir ne po vieną, o juk „taškas yra pati universaliausia kalba“. „Taškas yra pati geriausia pradžia.“ „Jis neverčia sustoti klausytis susitapatinti“… Žemė mūsų laukia — mes esame joje pavasarį!
