Ieva Sigita Naglienė
Ieškant grįžimo prasmės
Turbūt ne vienas turime savo tiltą ar lieptelį — ir jų pasiilgstame. Savitas garsas, dar nuostabesnis, kai gražiai viską vanduo neša tolyn. Akimirka — ką matai ir ką pajauti. Ką labiau, nors visko tik minimaliai, gali aplink išskirti. Esi užlietas sugrįžimo vėjo. Kieksyk taip — ir vis tik atlėgsta keistas vidinis slėgis. Viskam, kas mums primena mūsų pačių laikinumą, esame jautresni. Galbūt tai ir suvokimas, jog iš čia ir atspirties taškai? Gal ir savotiškos galimybės? Anot poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus, „Nežinotum,/ ar sensta upė,/ jei ne lieptai/ karšinčiai.“
Literatūrinėje erdvėje esama tiltų. Turi jie savo prasmę, išvilioja ne vieną žmogų, šnekina, yra pakeliui į kažką. O juk išilgėjus dienai, akys debesų tiltais pakliūna ir į svajonių žiedynus. Visko esama. Ypač pavasariais. Tiesiog, kai pasakoti pasakoja kiekvienas judesys — ir tai jau iššūkis kasdienybės būsenai. Tilto sąvoka — ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pavyzdžiui, tiltų tiesimas ir jų deginimas, tai ir kelio paieškos, ryšio stiprinimas, kliūčių pašalinimas, arba — visko nutraukimas. Tiltas yra jungiantis kelias, draugiški žmonių bendravimai, tvirti santykiai. Galbūt ir tam tikras atpažinimo ženklas, juk ne sykiais ir vietovę nustatome pagal joje esamą tiltą. Tokie kalbėjimai — ir susikalbėjimai, ir dvasinė patirtis. Ir saulėlydis nuo tilto kitoks, ir, rodos, nieko nėra atsitiktinio. Kaip sako gerai žinoma literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė, „Gamta — pirmiausia saulės kelias — yra įsitvirtinusi žmogaus sąmonėje gyvenimo ryto ir gyvenimo sutemų simboliką“. Kartais lyg ir nepastebime to, kad jau sustabdytas laikas, kad esame kažin ką ir įsiminę, bet visa tai, ką išlaikome, yra ir tam tikras išsipildymas. Galbūt tik tvariausias mirksnio žavesys, bet jis jau mūsų? Galbūt tai mūsų išjausta teisybė, mūsų stipresnis žodis, neužmirštas, o „Aname — pati poezija“,— anot kritikės. Tiltas, saulė, grįžimas — ir paties grįžtančiojo gražumas? Taip, tas stovėjimas, ta vidujinė šviesa, toji artuma su kažin kuo — ir išėjimas iš uždarumo. Suprantama, reikia įvertinti ir tai, kaip toji susikaupimo, perkeltinė prasmė pasigaus mūsų pačių gyvenimą. Svarbu, kiek mes joje ir taip netikėtai „dangiškoje šviesumoje“, pasak Šatrijos Raganos, pamatysime vienas kitą (1997). O juk svarbu, kad toji riba būtų įveikta?
Pirmieji tiltai buvo per upę permesti rąstai ar dideli plokšti akmenys išdėlioti vandenyje,— taip rašoma ne vienoje knygoje apie jų atsiradimą. Pirmieji tiltai susiję su karo poreikiais. Didieji kunigaikščiai liepdavę pastatyti tiltus per didžiąsias upes. Tai jau vandens ir sausumos keliai, laisvi susisiekimai. XIII-XIV a. kariuomenės buvo statomi ir laikinieji tiltai. Istoriniuose šaltiniuose, kryžiuočių aprašymuose minimos brastos per Nevėžį, Šventąją, Miniją — kliūtims įveikti. Pavyzdžiui, knygoje „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“ Kabeikis H. užsimena apie tai, kad „XIV a. kryžiuočių žvalgai praneša apie Varnalės tiltą Gargždų-Varnių-Šiaulių vieškelyje“ (2004). Taigi tiltai yra vieni seniausių žmonijos statinių. Jie jungė kelią per gamtinę kliūtį. Tiltų pirmtakai — kūlgrindos ir medgrindos buvo tiesiamos nepraeinamose vietose. Prie pilių, slėptuvių — slaptos brastos pelkėse, neįžengiamose vietose. Kūlgrindos — suskaldytų akmenų ar rąstų nutiestas slaptas kelias, kuriuo kaip tiltu pereidavo žmonės, gelbėdamiesi nuo priešų. Archeologas Kšivickis L. mini Sietuvos kūlgrindą — „per Sietuvos upelį, kuris jungia Paršežerio ir Lūksto ežerus“ (2012). Medgrinda — piliakalnių dalis, slaptas povandeninis medžiu klotas kelias per pelkę, kaip ir kūlgrinda buvo gynybinis įrenginys. Anot Karaliaus L., medgrindos, mediniai grindiniai — tiltai-keliai, vedantys į pilį. Suprantama, dabar senieji tiltai yra kultūros paveldo dalis, įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Beje, šiuomet — ir tiltų, ir tiltelių, ir lieptų, ir tiltakelių — kiek tik širdis geidžia. Ir visokių: nuo paprasčiausių — iš atremtų į upės krantus medinių sijų, be atramos upės vagoje, iki pačių sudėtingiausių.
Tiltai jungia, sudaro sąlygas laisvai judėti. Tautosakoje — ne tik tiesti ar sieti tiltu galima, bet ir reikšti mintis, išsakant tam tikrą vertinimą ar kitokį veiksmą. Pavyzdžiui: po tiltu eiti ar po tiltu gulėti, po tiltu siųsti — plėšikauti. Kaip tiltu veržtis — dideliu būriu. Vienas apie miltus, kitas apie tiltus — taip sakoma apie nesusišnekančius. Kaip skylė tilte — ir apie tai, kas nereikalinga. Esti ir Dievo tiltas — tai užšalęs ledas. Galima ir tiesiog žaisti — tai yra statyti tiltus („Frazeologijos žodynas“, 2001). Itin įsimintini yra M.K.Čiurlionio kūrybos tiltai — senieji, išsaugoję atmintį, ir mums apie ją kalbantys. Kiekvienas sau ieškome prasmės — grįžimo, kad įgyvendintume tai, kas mums sumanyta. Galbūt ir tiltas apie tai kalbėtų? Juk esama prie jo tokios keistos lyrikos — iš kažin kur, kas tikrai susiję su širdimi. Ir susieta, ir esmingai. Anot rašytojo Balio Sruogos, iš jo „Dievų takais“ (1923), „Tyla tylon įsiklauso —/ Siela sielon įsižvelgia —/ Gelmei — gelmės pasigirsta —“.
O galbūt — tik ieškojimai ar „tam sykiui/ kur atsiskirt“ (Vytautas Stulpinas)
„Žinoma, ne sykį šauna tokia mintis, kad tiltas — ir atskirties taškas. Tokia prieglobsčio ar tuomet reikiamos ramybės vieta. Poetai, regis, įkalba daugiau nei mes patys pajėgiame suprasti, kas mus sieja, glaudžia, dėl ko ir vienumos pasigendama. Po kurio laiko lyg ir sutrumpėja liūdnumo, nutolimo keliai — ir vėl ieškomės bendrystės. Tiltas ir vanduo tarsi įveikia mūsų neperkalbamus tolius. Eilėraštyje — ir tokių tiesų esama, ir tokios akimirkų būsenos išveda. Taigi — viena kita susitikimų įžvalga iš eilėraščių, kuriuose išgyvenimai. Arba suvokimas, kad reikia „gyventi savo gyvenimą,— anot poeto Vytauto Stulpino,— ir likti čionai gali padėti/ tik nenustygęs laikinumas./ Išgirdai, pažiūrėjai — ir užmiršai“ (2016).
Vytauto Stulpino kūryboje — viskas, viskas iki pat šaknų, viskas — tiesiog iš gyvenimo. Negali tuo nepatikėti. Šiemet jo „Noktiurno grėsmė“ jau sulaukusi 20-ies, o „Pavėsiai“ mini 15 metų sukaktis. Abi knygos — istorija, kurioje mūsų žemė, mūsų žmogus ir mūsų pačių pasaulis, ištikimas, besikeičiantis, su žemaičių kalvomis, toliais, ežerais ir tiltais. „Įstabiai talpi erdvė“,— kaip sako pats poetas. Ir esti toks „Pragiedrulis“ — kuomet „Akims, bitėms, šimtmečiams,/ Akims jauno vyro —/ Pro arkinio tilto lanką/ Sunkaus lūkesčio metą“ — į nušvitimus? Iš būto — į esamą ir ieškojimuose visas gyvenimas. Ir jo žavesys — tokia kitokia to laikinumo ir esaties kelionė. Tarkime — „Fantazija Renavo motyvais“ — su apmąstymais: „Savaitgalis perkrautas — kaip bežiūrėtum./ Virš judrios vienpusiškos tėkmės/ Kabo jaukiai permestas tiltas —/ Lyg parašas po fotografija.“ Vytauto Stulpino 2007 metais išleisti „Pavėsiai“ — ir susitikimai, kas juose, su jais ir vienaip ar kitaip, kai kažkas nutinka, atsikartoja. „Tiltas meta žemyn pavėsį./ Tykiai dvelkia užuovėjos,/upė, erdvi praeitis.“ Žvilgtelkim. Juk kiekvienam vis tik dar yra į ką įsižiūrėti, kodėl taip ir kaip visa tai dabar atrodo. „Tiltas meta žemyn pavėsį“. Tokiose akimirkose — ir žodžiai, ir tykesys, ir ne visada prošal. Stebėkime ir nustebsime — dalintis niekada nėra vėlu. Tegul bus iš „Pavėsių“ tokia eilutė ir perskaityta su besibaigiančio balandžio pavasariu — įtikinanti: „Tu groji sau,/ Ir pariesta švilpynė/ Pavasario erdvėj/ Iš lėto kyla.“ Beje, atminčiai, kaip sakoma, prie to paties patyrimo ir dar viena poeto Vytauto Stulpino mintis — prie tilto, iš 2022 metų balandžio: „Maudyklos šviesa/ pasitraukė iš tuopų./ Kabo tiltas per upę,/ kuri išdžiūvo.“ Natūrali kasdienybė — ir reginiai iš tolių toliausių, su pavėsiais, atminimu, išgyvenimais ir jų pertarais. Viskas, kas su mumis. Šia tema kalbant, verta žvilgtelti į poeto Marcelijaus Martinaičio „Debesų lieptais“ (1966) rinkinį — ypač į jo „Amžino tilto“ pasaulį, lydintį, skelbiantį, numatantį gyvenimą. Šiaip ar taip šiame eilėraštyje tai, kas amžina: „Ėjome tiltu —/ vėjas apsiaustus plaikstė./ Ėjome tiltu —/ juokėmės garsiai.“ „Einame tiltu —/ vėjas apsiaustus plaiksto.“ „Eisime tiltu —“ Tokia kelionė — kelionė gyvenimo tiltais. „Koks dabar stojo pavasaris! — anot Martinaičio Kukučio, — Net jaučiu, kaip tenai — Blinstrubišky —/ per mano kaulus/ du vabaliukai susirakinę eina/ ir žolės šaknų/ jau pilna mano galva.“ Kelionė — pavasario tiltais, ant žemės, ir joje, ten giliau, toje nematomoje mūsų erdvėje. „Per upes balti/ lieptai išlenkti,/ kelias ir dangus,/ dulkė ir žmogus“. Įsidėmėtinas kiekvienas poeto Martinaičio žodis — tegul ir šis eilėraštis — pasikartojimui: „Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,/ iš manęs nedarykit tvorų,/ nesupjaustykite malkoms./ Iš manęs padarykite lieptą,/ duris arba slenkstį,/ ties kuriuo pasisveikina.“
Žvaigždės „pakelia tiltus“ yra pasakęs poetas Rolandas Rastauskas. Pirmieji jo eilėraščiai respublikinėje spaudoje publikuoti 1982 m. Pats autorius yra baigęs Palangos vidurinę mokyklą — irgi prisiminimai, juk iš čia pat. Savaip į erdvę žvelgia ir poetas Gintaras Grajauskas — užmatydamas ir palygindamas, ir tiltai savaip jo statomi, pavyzdžiui: „yra tokia upė, vardu Upė/ šalia upės miestas, vardu Miestas/ mieste yra tiltas per upę, vardu Tiltas/ už tilto yra gatvė, vardu Gatvė/ per tiltą eina žmogus“. Klaipėda yra poeto Gintaro Grajausko gyvenimo vieta — ir išgyvenimai, kuriuose „žvilgsniai lyg tinklas,/ užmetami paslapčiomis“ (1999). Tai irgi paskatinimas žvilgtelti į poeto erdvę, į platesnį pasaulį, kuriame dėmesys savo laikmečiui. Tie ieškojimai — ir atsiskyrimai sykiu.
Dar vienas pavasario mėnuo tolsta — mainosi kaip ir viskas žmogaus gyvenime. Regis, tiltai, ir ne tik jie, turi didelę reikšmę mūsų kelionėse — atmenami iki gyvenimo pabaigos. Juk ne vieno ir priesaika duota, ir pažadai prisiimti — ir visokie dvasinio atsinaujinimo ženklai palikti. Nesvarbu, kad taip nebeturime laiko, tieskime vieni kitiems tiltus — ir tuos nematomus, kad turėtume aiškiai menamą krantą, su laukimo ilgesiu, lūkuriavimo džiaugsmu ir susitikimų — sugrįžimo pilnatimi.
