Žydėjimas poezijos soduose žemaitiškai ir kitaip

Kaunatavos Degučių sode jau 22 kartą įvyko Poezijos skaitymai — su natūraliu vyturio čirenimu, žodžiu, muzika ir laukimu, kada visu grožiu išsiskleis obelys!

Ieva Sigita Naglienė

Metas toks — lėtokai pilasi žiedai, bet pavasaris yra pavasaris. Kaip užsiminė Vilija Jocienė, Kaunatavos bibliotekos vyr. bibliotekininkė ir šios šventės vedėja, gražiausia sodų vieta — ir žiedų, (ir obuolių būna čia skaniausių), ir žmonių niekada netrūksta. Ir svečių — šiemet sulaukta ne tik iš Vilniaus, poetų ir muzikantų, bet ir iš Ukrainos. Ir skambėjo poezijos žodis ne tik žemaitiškai, dzūkiškai, bet ir kitaip. Toks ir buvo užmanymas — susitikti, pasidžiaugti ir gyvomis emocijomis pasidalinti.
Ir Luokės „Šatrijai“, etnografinio ansamblio kolektyvui, šiemet 50-etis. Pirmiausia visus ir pasveikino jų atliekama daina „Vaikščiodamas po sodnielį“. Iš Telšių ir Plungės literatai paskaitė savo eilėraščių. Taigi skambėjo Irenos Daubarienės, Daivos Živatkauskienės, Adelės Daukantaitės, Daivos Rodelytės eilės, o žemaitišku žodžiu — dailiai pačios sueiliuotu eilėraščiu nudžiugino jauniausia šventės dalyvė Marija Daubarytė. Apskritai visų skaičiusių eilėraščių centre — laikas, meilė, atmintys, tos tiesos, kurios, anot Irenos Daubarienės, „tėvų roda į dūšią įsidėjo“, „lydėjo ir spėriai augo“. Tokie „čieso riktavojimā“. Žodžiu, ir šių metų poezijos skaitymuose dalyvavo žmonės jau ne pirmą kartą soduose, jau priglaudę gimtąjį žodį, jau savo mintis atvėrę, artimesni vienas kitam.
Į eilėraščių skaitymus — ir profesionalių atlikėjų iš sostinės dainos, liaudiškos melodijos, susikaupimo rimtis ir geros emocijos. „Dideliai daug pajautimo ir meilės sukaupta iš savo tarmės“,— anot Loretos Sungailienės, visokių galimybių interpretacijai. Ir jos pačios buvo atlikta daina su visais liežuvio mitrumais, su piršlio tikslais ir sužvejojimais. Gilių išgyvenimų patirta ir besiklausant dainos „Dagilėlis“, kurią Loreta Sungailienė, folkloro dainininkė ir atlikėja, etnomuzikologė, bei Vytautas Pilibavičius, trombonininkas, kompozitorius, pateikė sodų erdvėje klausytojams. Pamažu į poezijos šventinę erdvę pasklido ir viso ansamblio „LAV TRIO“ kolektyvo narių išmonė. Be minėtų autorių — ir Aistė Bružaitė, kanklininkė, ir jų populiarinama tradicinių dainų programa — šių metų Kaunatavos sodų žydėjimuose! Beje, visi trys, profesionalūs ansamblio atlikėjai, yra kilę iš Žemaitijos. Viešnia iš Ukrainos Halyna Pšeničkina, Ukrainos nacionalinės P.I.Čaikovskio muzikos akademijos Istorijos ir muzikinės folkloristikos katedros aspirantė, atlikusi savo krašto liaudies dainą, sujaudino visus. Darniai jungėsi tautų melodijos, skambėjo dainos, šviesėjo dangus — ir saulė pasirodė, nors buvo pranašautas lietus.
Beje, šių metų Kaunatavos sodų Poezijos skaitymuose netrūko muzikos ir lietuviško-tarmiško žodžio. Į muzikinę- literatūrinę kompoziciją „Ne tolių toliai nuo Dzūkijos iki Žemaitijos“ išmoningai traukė dzūkų ir žemaičių tarmėmis besidalijantys talentingi autoriai: poetas dzūkas Juozas Žitkauskas ir dainų autorius, Žemaičių žemės sūnus Povilas Girdenis. Abu jau yra buvę Kaunatavos soduose — tik šįsyk susijungė dzūkiškas ir žemaitiškas žodis į meninę kompoziciją. O buvo tikrai ką iki pat gilumos išgirsti! Tokie jaudinantys Povilo Girdenio dainų priminimai pagal jo paties ir žemaičių poetų Stasio Anglickio, Alekso Girdenio ir Stasio Jonausko, Algirdo Kazragio žodžius. Prisiminti ir artimieji, giminaičiai, vienaip ar kitaip veikę kūrybos kelią. Atmintas ir poetas, mąstytojas Justinas Mikutis, kuriam šį pavasarį — ir jo gimimo 100-etis. Jis iš Platelių valsčiaus, iš Rūdaičių — kaip sakoma, tarsi mitologinis herojus…
Darnioje dainiaus Povilo Girdenio ir poeto Juozo Žitkausko minties kelionėje — ne tik skaitymai ar dainos, bet ir vertimų pamokos! Abu vyrai tvirtai įvaldę savo prigimtinės kalbos žodį, todėl dzūkiškas poeto Juozo Žitkausto eilėraštis su visu stiprumu, kaip sako žemaičiai, buvo paršnekėtas Povilo Girdenio žemaitiškai. Ir reikia pripažinti — taip arti dūšios. Matyt, tikrai tie programos kompozicijos netikėtumai — tokie dzūkų žemaičių ir žemaičių dzūkų žodžių pamainymai — ir atskleidžia giminingą panašumą, ir išryškina skirtumus.
Žodžiu, apšnekėta ši — ir ana Lietuvos pusė, ir kartu, kaip ir dera savo krašto žmogui. Nuo mėginimų — iki suvokimo, kad „ne viskas iš knygų parein“ ir „su pometi parokavimā“. Suprantama, atliktas agrarinis žemaitiškas bliuzas „Velnio kryžiaus metā“, kaip sako Povilas Girdenis, „jeigu nori joukis, jeigu nori kriok“ — tokie nepakartojami. Tiesiog natūraliai pereita ir prie šių dienų pasaulio konteksto, prie opių problemų ir pasidžiaugta esatimi — žodžiu, muzika, gamta, visu tuo, kas vyksta.
Žodis po žodžio — daina prie dainos. Ir, regis, tų žiedelių obelėlės kaip ir daugiau išskleidusios? Va, taip ir vyko Kaunatavos soduose Poezijos skaitymai — su pasidairymais, nuklausymais, su ta kultūrine įvairove — ir iki bendrumos. Kaunatavos sodai, regis, kasmet vis kitokių sulaukia poezijos žiedų — ir vis tik lemia ta dvasinė šiluma, priklausanti nuo mūsų kiekvieno, nuo tos artumos, kuri palieka pėdsakus.