„žmogau tau gi reikia reaguoti savo valią pajunki ir reaguoki“,— Tomas Petrulis
Ieva Sigita Naglienė
Įžvelgiant
Na va — ir vasara! O visos mintys, visi sielos bruzdesiai dar tebėra iš pavasario — įžvelgiant ir pasirinkus ne vieną, ne kitą reginį iš Poezijos vaizdų, o vis dar juose stipriai tebesant. Kaip sako poetas Tomas Petrulis, „tokia išraiška/ kuri reiškia svarbumą tarpusavio/ kai mus jungia kokia nors detalė/ tarytum koks temos jungtukas/ kuris išjungia visokį fonavimą“ (2020). Dar apgaubti to vidinio atšilimo, tos tiesiai nukreiptos žodžio melodijos, to jaunatviško buvimo, rimties, realios muzikos ir tiesos pėdsakų, kurie mus vienijo per poezijos skaitymus Telšiuose.
Dar nustebinti — ir naujumos, ir anos patirties, to gelmės vėjo, kuris nepalieka abejingų. Iš Juozo Šalkausko skaitomų poetų Jono Strielkūno, Jono Graičiūno, Pauliaus Širvio eilėraščių — gyvenimas, įsaulis, mintis ir jausmas, jutimas ir ilgesys. Gardumas. Ir yra dėl ko verta stabtelti, dėl ko ir giliau susimąstyti, įsiklausyti, kas dar beldžiasi ir taip giliai.
Šių dienų eilėraščiuose — anot kritikų, yra tai, apie ką ir reikia sakyti. Žinoma, kitoks požiūris, kitokia kalba, kitokios abstrakcijos ir kitaip mąstantis žmogus, kitoks kūno susikalbėjimas. Ir vis tik — ir toje, sykiais pašiauštoje eilėraščių kalboje, vyksta gyvenimas, susikabina jungtys ir tikėjimas, jauno žmogaus kūryba, savijauta, nūdiena ir viltys, susieina žmogus su žmogumi.
Šiuomečio Tarptautinio Poezijos festivalio pavasario šventė Telšiuose — su pačiu gamtos žydėjimu. Sugrįžo vėl, kaip sakoma, kūrybos pavasaris savu laiku — skelbiantis, aktualus, rodantis esamo meto ir išgyvenimų tarpsnius. Su mumis buvo poetai Mindaugas Valiukas, Tomas Petrulis, Simonas Bernotas, skaitovas, žurnalistas Juozas Šalkauskas ir svečias — poetas iš Moldovos Dumitru Crudu. Visus juos jungė žodis — jie rašantys eilėraščius, juos išleidžiantys ir siejantys mus su mūsų pasauliu, su kitokio pasaulio poliais, su įvaizdžiais ir kasdienybe, su laiku ir erdve. Apgaubia ir užsibūna — iš čia ir įtampa, ir skalsa, ir dinamika, ir iki galo nepriartėjanti visuma — laisvi plotai skaitytojui, laisvė įžvalgoms ir džiaugsmui. Atrinkta — ir mes, besirenkantys, pasirodę, panašūs.
Pirmieji susitikimo akordai — Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje — ir pašnekesio tema „Ar poezija — mūsų gyvenimo atspindys?“ Hm… O kas yra atspindys — ir kas — nebe? Ir taip klausimas po klausimo? Ne. Tiesiog buvo kalbama apie kūrybą, apie savastį ir skirtumus, apie gyvenimą, rašymą ir išprususio žmogaus veiklą, to judesio žaismą, šiuolaikiškumą ir tradicijas, perėjimą ir sustojimus. Ir viena kita mintis — tokie minčių raktai, arba rakteliai iš vieno kito eilėraščio, sukabinimai, kibios problemų, temų ar tekstų galios. Atsivėrimai — kas įtraukia ir lieka, kas virsta žodžiu, kaip tas žodis veikia kūną. Galima sakyti, visa Tomo Petrulio poezija — „iš įtampos tarp sakralumo ir profaniškumo, tikėjimo ir netikėjimo“.
Taip yra užrašyta ir antroje jo poezijos knygoje „Sterili“ (2020) — „lieka pati kalba, kaip mediumas, per kurį skleidžiasi laikas ir erdvė.“ Tiesa, ne vienas telšiškis jau yra susipažinęs su Tomo Petrulio pirmąja knyga „Triukšmo gyvatė“ (2017) — elektronine knyga, kuri buvo įtraukta į 2018 metų poezijos rinkimų penketuką. Kai kurie šios knygos eilėraščiai patekę ir į antrąją knygą — persipina mintys, esminiai dalykai. Poetas yra baigęs istorijos ir tikybos mokslus. Iš jo paties kalbos — ir samprata apie kūno įsikalbėjimą bei kalbos įsikūnijimą, apie kalbos takumą, vaizdinių prasmę, religijos ir kalbos ryšį.
„Man svarbiau jungtis ir galbūt skirtis tarp kalbos, tikėjimo ir kūniškumo“. Ir viena kita mintis tegul bus dabar iš Tomo Petrulio eilėraščių — pavyzdžiui: „gerklė niekada neužsikemša/ ir seka iš tiesų niekada nesibaigia, kol kalbos dovana įpakuojama/ kol kalbos dovana išpakuojama/ kol dar gali suvokti pauzę“; „galvos dažniausiai būna/ tik „už“ arba „prieš“ galvos/ bet retokai slėpynių galvos/ kurios žaistų tik sau su savim/ be kitų tikslų ir be užmačių“; „nemiegoki trejybės akie/ kol suprasi kad ir tu vieniša/ be tėvo sūnaus ir be dvasios“.
Savitas matymas, savaip suvoktas jauno žmogaus pasaulis. Sykiais — ir „tokioje netolimoje kelionėje, kad net artimoje“ arba — pakartojant „Mes su susvetimėjimu, mes su susvetimėjimu“. Anot paties poeto, „Mano egzistencijoje distancija yra įprasta.“
Poetas Simonas Bernotas — taip pat šiuolaikinės, dabarties, jaunosios kartos žmogus, autorius, ieškantis kitimų ir jaučiantis galimybių beribiškumą. „Man svarbus tiek rašymo procesas, tiek rezultatas“,— yra jis pats prasitaręs. Ir Telšiuose Poezijos pavasario skaitymuose skambėjo eilėraščiai iš jo knygos „Reivas“ (2019).
Autorius vertina knygų kokybę, o ne kiekybę, įsitikinęs, kad šiuolaikinė poezija daugiau ar mažiau atspindi šiuolaikinio žmogaus būtį. Pavyzdžiui, iš eilėraščio „Avinėlių tylėjimas“: „Mirusioj erdvėj vyksta pokalbiai/ Pravertos lūpos švelniai išberia po raidę/ Po atsidūsėjimą po o/ Žmogiška tiesiog labai žmogiška“, „Čia savęs neatradę išeina blaškos laipioja sienom kol galop/ Juos išgano naktis“. Arba — „Apie mažąjį princą“: „sudygsta/ rožė ir suskamba visų visatų pavasariais/ aš varpelis/ skambantis garsiau už kosmoso ašaras/ bet tyliau nei vienos rožės žydėjimas“.
Taigi — viskam savas laikas. Ir tuomet, kai lygiosios, ir vienu ar kitu klausimu, ir tam tikru nutikimų laiku, ir „su savo nuomone“. Beje, jaunųjų kūryba pasidalinta ir prie poeto Vytauto Mačernio paminklo — tokiu skaidriu laiku, tokiame sužaliavime. Gamtoje — sykiu ir įsiklausant, stebint, švenčiant Poeto atmintį — su Poezijos šiluma, su savo mintimis ir naujai parašytais eilėraščiais.
Verčia atsiminti ir nustebti
Taip turi būti — poezija yra poezija. Anot poeto, prozininko, aktoriaus, muzikanto Mindaugo Valiuko, „poezija yra taip pat natūralu kaip kvėpuoti“. Ir Poezijos pavasary — itin gilių jo minčių, įspūdingo balso, susisiekiančių gyvenimų ir jautraus santykio su artimu, su gamta, atvirumo galimybės. Mindaugas Valiukas ne tik savo eilėraščių, bet ir dainų padovanojo Telšių poezijos skaitytojams — klausytojams, džiugino pavasario gyvastimi.
Ypač įsimintini jo trumpi eilėraščiai, haiku arba tie, kurie su visu tuo, kas aplinkui, ko negali išleisti iš akių ar širdies. Taip artėjant prie stebinčio ir su savo nustebimu, dėmesiu, suėmus įspūdžio mirksnį. Beje, autorius telšiškiams yra gerai pažįstamas — ne sykį ir ne vienam tikrai yra tekę ir bendrauti, ir klausytis jo atliekamų kūrinių. „Ką pasėsi/, tą ir/ pajausi“,— anot poeto. Tiesa, Mindaugas Valiukas taip pat kaip ir jaunieji poetai išnaudoja kalbos galimybes, įveda žaidybinių elementų, kelia nūdienos problemas, ieško paradoksų. Ir susitikimo metu Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pasidalijo įspūdžiais iš kūrybinių paieškų. Kartais tuose ieškojimuose — ir šviesa, apšvietimas, fotografijos ar kelionės reginys, ir blykstės, kurios gali kitaip pasukti nūdienos argumentus, gali išauginti mintį, įkvėpti naujam eilėraščiui.
Viskas gali veikti žmogų — svarbu pamatyti, įžvelgti kuo skiriasi ar kodėl taip atrodo. Ir priešybių vienuma, ir artumos kontrastai. Pats gyvenimas yra pilnas aštrumo, realijų, netikėtumo ir vidinės drąsos. Tokie du „išgyvenimai“ iš poeto Mindaugo Valiuko kūrybos — tegul bus su pavasario atmintimi: „nuo mėnulio/ link/ saulės/ skrenda/ du/ gandrai“. „Kaip lėtai leidžiasi/ krušos nuplakti/ vyšnių žiedlapiai“.
Tuoj ir Tėvo diena — ir tai progai tegul bus ir toks poeto eilėraštis: „miestely/ išpirktos žvakės/ tėvo diena“. Verčia susimąstyti, atminti — nustebina — juk kiekvienas tikrai turime dėl ko. Artimieji — ir sykiu, ir labai greitai — tik išėję, tik centre prisiminimų. Toks yra gyvenimas — akimirka, distancija, vaizdai, svajonių dėlionės. Laikas — ir takoskyros, išėjimas, o tai stipriai žmogų veikia. Beje, tokių patyrimų, tokio stebėjimo ir vaizduotės, atsiminimų veiksmų yra pilna poeto Mindaugo Valiuko kūryba.
Poezijos pavasaryje dalyvavęs Juozas Šalkauskas priminė, kad tai penkiasdešimtas jo Poezijos pavasaris iš 58-ių. Jis yra įgarsinęs per tūkstantį knygų, paruošęs poezijos skaitymų, dalyvavęs sykiu su poetais klasikais, o dabar — su jaunimu. Pasak skaitovo, poezija — atgaiva. Jis deklamuodamas poeziją yra tarp poeto ir klausytojo — ir tokiomis susitikimų šventėmis kiekvienas ir kitaip pasigauna skaitomą žodį, net pačiam autoriui jis suskamba nauja jėga.
Labai gerai, kad deklamuojami poetų kūriniai, kad gyva jų atmintis. Įtaigus, aiškus, grynas poezijos žodis — ir malonumas, ir suteikta galimybė mėgautis savojo, prigimtinio žodžio skambesiu. Tai ir įsitikinimas, kaip gali atsiverti žmogus žmogui. Kartais tik trumpo tarpsnio užtenka, kad išjaustum tarpusavio realybę, kad suprastum, jog ir šitaip galima deklamuoti.
Svečias iš Moldovos poetas Dumitru Crudu — ir dramaturgas, prozininkas, bibliotekininkas, atliepiantis gyvenimo realybę. Anot jo paties, biblioteka — pasaulio centras. „Manau, kad knygos atsiranda iš knygų, ne tuštumoje, ne be tradicijos. Prasideda ir grįžta.“ Kas svarbiausia, skelbiama. Telšiškiams jis paskaitė savo eilėraščių — ir spontaniškai užgimusių, ir jau iš susimąstymo, iš šių dienų tikrovės — su grėsmės nuojauta, karo baime, apskritai griovimo, skausmo, gąsdinimų, atsiradusio beprasmybės jausmo. Poezija, pasak autoriaus, yra greičiausiai atliepianti aktualijas — prozai reikia daugiau laiko, kol visa tai išsilaisvina ir tampa kūriniu. Todėl šiuo metu jis rašo eilėraščius — kalba apie tai, kas vyksta. „Poezija negali likviduoti blogio, tačiau gali jį atidėti…“ Kaip sakė autorius, „Poeziją rašau ne kasdien, o kada atsiranda priežastis, o prozą rašau kasdien.“ Dvasinė tragedija įtraukia — „per poeziją galėjau įveikti tą baimę — nuo baimės iki vilties“. Svarbu judėjimas, tikėjimas, savo žodžio galia.
Tokie stabtelėjimai — jau su žodžiu, kuris verčia atsiminti ir nustebti — poezijos įtaiga. Kaip sako poetas Mindaugas Valiukas, „Gera poezija niekad neatsibosta, net reguliariai vartojant padidintomis dozėmis“ (2019).
Telšiuose poezija visada lydima muzikos — tradicijos tokios, visada sutinkama ir sujudina, netgi ilgam. Gera matyti, girdėti, turėti kuriantį žmogų. Ir prisiminimui — ar tokiai tolstančiai laiko minutei įprasminti ir visai be atstumo — tegul liks jauno poeto Tomo Petrulio eilėraščio eilutės: „žmogau tau gi reikia reaguoti/ savo valią pajunki ir reaguoki“. Jau ir vasara — birželis, jau ir bus šilčiau.
