„Esamybės turinys. Tuo tarpu labai svarbu suprasti, kas iš esamybės galėtų pasiekti žmogų“,— Vydūnas
Telšē_linGOun. Birželio 6-ąją prie bibliotekos įvyko jauki jaunimo šventė „Poezijos skaitymai po Vydūno kaštonais“. Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos vadovė Vida Urnikienė kalbėjo, kad šventę pavadino būtent taip, prisiminus Telšių literatų poezijos almanachą „Po Vydūno kaštonais“ bei jo sudarytoją ir literatų klubo „Šatrija“ prezidentę Adolfiną Varnelienę.
Jaunimo šventėje eiles skaitė Vincento Borisevičiaus progimnazijos 8-9 klasių gimnazistai su mokytojomis Kristina Ežerskiene ir Gaiva Gustiene. Savo kūrybos eiles ukrainietiškai skaitė ukrainietė Krystyna.
Muzikiniuose intarpuose grojo ir dainavo bardas Andrius Jokubauskas. Kūryba dalinosi „Atžalyno“ progimnazijos mokiniai Sofija ir Benediktas Slavinskiai, kurie atliko poetinę muzikinę kompoziciją. Italų kalba deklamavo ir lietuvių kalba atliko muzikinį kūrinį Vincento Borisevičiaus gimnazijos kapelionas Piercarlo Manzo. Džiugu, kad tiek daug kūrybiškų žmonių skyrė popietę poezijai, prisiminė ir pagerbė žymių poetų eiles po Vydūno kaštonais.
Šventės iniciatorės Vida Urnikienė ir Kristina Ežerskienė, atsisveikindamos su dalyviais, pasiūlė, kad tokia jaunimo poezijos šventė galėtų vykti kasmet.
Ieva Sigita Naglienė
Skaitymai — ir tai, ką klausom
Taip dailiai vienas po kito prabilo žodis po žodžio, susisiekė — išsyk ir pavasaris, ir vasara, tikrieji susitikimai ir skaitymai — Poezijos suvienyti ir mes kitokie. Iš Poezijos pavasario — į Mačernio gimtadienį, atminta ir pasikalbėta, o visai čia pat su Miesto švente — ir Jaunimo šventė „Poezijos skaitymai po Vydūno kaštonais“. Ir viskas gyvai — ir turi apie tai kalbėti, ir tame susiėjimo grožyje — gyva išmintis. „Esamybės turinys“,— anot Vydūno. Juk svarbiausia — „minčių gyvata“ ir „nuolatai sąryšyje su atitinkama esamybės sritimi“.
Į patį kaštonų žydėjimą — mūsų telšiškių — jaunųjų kūrybos žodis. Sykiu su atmintimi, su tuo, kas mus supa, kuo turtingi ir kaip pamatyti, kuo unikalūs ir dėl ko reikia kalbėti ir kalbėtis. Su tikrove, kuri yra čia ir kitame pasaulyje, kuris yra rašomas ar jau užrašytas, kuris galbūt dar tik bus paskelbtas, kad suprastume, kad visa tai iš tikrųjų egzistuoja. Po Vydūno kaštonais — ir istorija, ir kūryba, ketinimai ir tiesa, gili prasmė ir energija. Iš čia ir žmonių pastangos, ir likimo įrašai — pasikartojimas. Tokia jutiminė galia — poezija perduoda žinią, poezija skelbia ar gimsta, iš čia buvimas ir tausojimo samprata. Augimas — ir toks stiprus, ir toks kitaip — koncentruotas į žmogaus sielą. Ir šio birželio skaitymai — iš bendrystės, iš kūrybinių ieškojimų, iš savo žodžio nuotykių, savo radimų pradžios, galbūt tik bandymas, bet jau sužinotas, jog veikia ir galima turėti savo akimirką — ir pačią unikaliausią. Kitoks laikas — augmė. Juk per kaštonų žydėjimų pradžią ir buvo pasikalbėta Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos vadovės Vidos Urnikienės su Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytojomis Kristina Ežerskiene ir Gaiva Gustiene dėl jaunųjų kūrybos, dėl jų atviro žodžio — susitikimo. Tegul tai taps tradicija — Poezijos skaitymai po Vydūno kaštonais.
Šiuometė šventė įvyko. Joje dalyvavo su menine programa pagal poetų V.Mačerio, H.Radausko, A.Marčėno kūrinius Vincento Borisevičiaus gimnazijos aštuntokai-devintokai Kristijonas, Žymantas, Kasparas, Radvilė, Daniela, Grita, Emilija, Mija, Gustas, Dominyka, Gustė, Gabija, Karolis, Gediminas, Akvilė, Jokūbas — skaitovai ir muzikantai bei „Atžalyno“ progimnazijos mokiniai — brolis ir sesuo Sofija ir Benediktas Slavinskiai — jų žodis ir muzikinė kompozicija. Meninis žodis — ir pasikalbėjimas, klausimas, atsakas, lyg išsisakymas ir pakvietimas — skelbimas savo pomėgio, savos tiesos, savo eilėraščio. Savo eilėraščius skaitė telšiškė Samanta Abromavičiūtė ir ukrainietė Krystyna, savo gimtąja kalba išdeklamavusi, kas yra itin svarbu. Ir Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos kapelionas Piercarlo Manzo — išgyvenimų kupiną eilėraštį — taip pat savo gimtąja italų kalba perskaitė, savo mylimiausiąjį eilėraštį. Ir duok, Dieve, kad kiekvienas jį tokį turėtume — savo eilėraštį, kad su savimi, su tam tikra proga, kaip sakoma, ar tik sau jį ir persakytume — nesvarbu, kad taip iki gyvuonies… Turėjo tokių mūsiškiai atmintinų užsirašymų — ir paliko, ir su mokyklos laikų ženklais, tokius atminimų dienoraščius, juk taip sakoma? Ir ne vienas jų rastume. Ir tas atminimas — ne vežimas, pora žodžių — ir gana…
Atmintis liudija. Ir šiuose skaitymuose būta sykiu — ir žemaitiškas žodis skelbė Žymanto ir Mijos balsu apie „kėkveina naujė dėina“, kuri „Tavi vadėn mīlietė,/ da tikietė ėr pažintė,/ Dalintėis tuo, kon tori.“ Tokios mintys iš telšiškės kūrėjos Irenos Daubarienės eilėraščio „Džiaugsmos“. Sutelkta mintis — ir perimtas džiaugsmas, priimta, kas būtina, kas išliko kaip palikimas — iš senųjų žemaičių, iš mūsų kalbos — ir „Tau parēn dvėgubā“. Štai tokios skaitymų akimirkos. Suprantama, ir klausymosi — o skaitytojai ar klausytojai — tai žmonės, kurie patys viską atsidalija ir pasiaiškina. Ir visai nesvarbu, kokia tvarka kas vyko — esmė, kad turime esamybės turinį! Jame esame kaip dalis — neišgąsdinti, neužsisklendę, esame, kad kalbėtume. Savo jausmus reikšti irgi reikia išmokti.
O toje jausmų „programoje“ — vasara ir ne bet kokia — su kaštonų žiedais. Joje — jaunųjų akys ir širdys, poezija — ir jos skaitymai, ir savęs valanda: savo balso, savo įtaigos, savo iliuzijų, savo draugystės, savo oro, savo kalbos, savo žemės, jos pasaulio ragavimas. „Aš laimingas esu,/ Laimingesnio pasauly nėra./ Netikėkite mano skausmu,/ Aš laimingas esu/ tarp nakties valandų/ Svaigulingos kančios ugnyje…/ Aš laimingas esu,/ Laimingesnio pasauly nėra“,— Vytautas Mačernis. Tokie skaitymai — ir klausom Mačernio! „Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly — puiku;/ Nes ir tai, ką mes esam iškentę,/ Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.“ „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,/ Noriu pats surasti tavo kelią./ Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,/ Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia/ Klaidoje širdis…“ Iš Žemaitijos žemės poetas, jauniausias klasikas Vytautas Mačernis, savo kūrybinį kelią pradėjęs Telšiuose — šiemet jau 101-ieji jo gyvenimo metai. Kaip sakė Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazistė Daniela, viena iš šventės skaitovų, „poezija yra visur, poezija yra visada — kai gera, poezija — kai liūdna, poezija — stiprybė ir susikaupusių jausmų išsakymas.“ Išsakyti — ir nustebinti, ir laikas pačiam žavėtis — tomis jau ir kito akimis. Muzikiniai intarpai — pačių gimnazistų atliekami kūriniai ir bardo Andriaus Jokubausko — irgi taip pat su nušvitimo vertybe.
Iššūkis — skaitau eilėraštį
Ir tokio būta — šviežut šviežutėlio, visai neskaityto, gal nė regėte neregėto eilėraščio: tiesiog čia pat imi kurio nors poeto knygą — ir atsiverti, ir skaitai. Čia pat biblioteka. Biblioteka — ir tu pats, ir tavo paimta knyga, tavo skaitomas kūrinys. Iššūkis — ir toks jautrumas!
Verta pamatyti, svarbu tuomet būti sykiu, iki pat gilumos. Tai būsena, kai telkiasi patys slapčiausi esaties turtai — negirdėti, nematyti, nejausti — akimirkos nuojauta ir savęs prisileidimas — iš tikrųjų labai arti. Gal taip ir būna — ir staiga, ir iki galo? Norisi tikėti Jolitos Maščinskienės, lituanistės, bibliotekininkės, pastebėjimu — tai taip jautru, tokie drąsūs, atverti — jauku ir elegantiška šalia jų. Suprantama skaitymas — yra dovana besiklausantiems. Bet tai — ir pažintis su tuo, kas ir kaip skaito. Šaunuoliai penki skaitytojai — iki vieno visi išlaikė iššūkio eilėraščių egzaminą — juk esmė buvo atidaryti poezijai langą! Susikaupę, jauni ir pačioje birželio pradžios saulėje, šalia Katedros, prie Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos, po Vydūno kaštonais — ar galėjo būti kitaip? Jie išsaugoti — jie žydi. Jums suteikta galimybė būti, spontaniškai įsitraukti į gyvenimo iššūkius, jums suteikta laisvė. Laisvė kūrybai — jaunųjų žodžiui, išminčiai — abiejų išgyvenimų pasikartojimui.
„Kada pavasarį kaštanas/ Už lango pradeda žydėt“,— eilutės iš poeto Henriko Radausko gerai visiems pažįstamo eilėraščio „Pradeda žydėt“ — toks įtaigus sykiu atsivėręs Vincento Borisevičiaus gimnazistų Dominyko, Gustės ir Gabijos, trijo pašnekesys ir dinamiškasis eilėraščio vyksmas, jėga, nepaliekanti abejingų. „Jis verčia lyti karštą lietų/ Ir pūsti vėjus iš pietų,/ Jis žydi taip, kad išilietų/ Kaip upės širdys iš krantų,/ Kad nuo stalų nulėktų knygos,/ Kad alptų tvankūs vakarai,/ Kad imtų siausti tokios ligos,/ Kurių nežino daktarai“. Išgyvenimai — sutikime, tam reikia savasties ir dar kokios! Ypač — čia pat — po Vydūno kaštonais…
Vydūnas — „labiau primena senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę“,— anot Vaclovo Bagdonavičiaus. — „Jam buvo svarbu ne tai ir ne tiek skelbti išmintį, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti. Vydūnas ir susiformavo kaip originalus praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo.“ Pagrindinė jo intelektualinių ieškojimų kryptis — „būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją“ (1990). Deja, tokia tiesa, maža tauta turi visą laiką savo žodį saugoti. Anot paties Vydūno, „Tikrai reikia stebėtis, kaip ilgai išlieka gyvos tos mintys, kurios seniau teikė šviesos tūliems klausimams paaiškinti.“ Svarbiausia yra žmogaus „minčių gyvata“ — „nuolatai sąryšyje su atitinkama esamybės sritimi“. Na štai — ir Vydūną atminėme, ir pasikartojome. Ir jo su mokiniais sodinti Telšių kaštonai vis dar žydi!
Ir tas žydėjimas — ir apie mėgstamą poetų laiką, ir apie pražystančius mus pačius. Pasak poeto Henriko Nagio, „Medžiai ateina“ — „keista,/ tylinti minia. Žalius, žvaigždėtus plaukus/ užsiskleidę ant apsamanojusių kaktų,/ neša jie, drėgnais delnais suskliautę,/ tūkstančius kaštanų žvakių uždegtų“ (2001). Ir kas tik juos pamato, nusaugo — su savimi nusiveda — taip visą savo gyvenimą persimaino. Nusistovėjusi tvarka keičiasi, keičiasi ne tik aplinkinis pasaulis — negi nepatikėjote? O besiklausantys — dėkingi visiems, kurie leido stiprėti Po Vydūno Kaštonais! Dėkingi jaunystei ir išminčiai, pasikartojimams ir priminimamas, esačiai ir jos pajautimui — iki kitų skaitymų. Tegul lieka, kas širdyje tikra — to reikia labai reikia, kad mes justume gyvenimą.
