„Nieko gero
Ir nieko blogo
niekam šiandien nepadariau,
tik buvau išėjęs į gatvę
ir nusišypsojau“,—
Liudvikas Jakimavičius
Ieva Sigita Naglienė
Esmė tokia, kad galiausiai ją ir pajunti
Natūralu, kad vasarą vienas su kitu susitinkame, kad vienas kitam ir smagumo suteikiame. Maži džiaugsmai — ir stebėtinai ilgai užtenka to, kas duota stabtelėjus, pasakius ar tiesiog pasidavus tai žydėjimo bangai, kuri mainosi savo šiluma ir veda nuo vieno žiedo prie kito.
Ypač mūsų dvasiai patarnauja perskaityta knyga, suskambusi melodija, lyg ir niekuo nereikšmingas garsas ar surastas įdomus kino filmas. Ir vasarą reikia atgimimo laiko. O sykiais — kad ir koks mažmožis, gerokai nustebinęs kūrusio šviesa, yra galimybė truputį artėliau pakelti akis. „Poezijos pavasario 2022“ metų knyga — taip pat dovana su visais radiniais, visomis žydėjimo spalvomis, gražiai atvėrusi ūksmę.
Eilėraščiai sukabina pavasarius, bet jie sėkmingai susaisto ir vasaros užmojus, užtenka to gilesnio ketinimo ir širdžiai lengviau atsigauti. Suprantama, kiekviena knyga — pasaulių pasaulis, o „Poezijos pavasaris“ — almanachas, anot sudarytojo poeto Aivaro Veiknio,— „didžiausia šventė.“ Net „97 lietuvių poetai ir poetės, iš kurių tik 68 galima rasti ir pernai metų almanache. Vadinasi, jei lyginsim 2021-uosius ir 2022-uosius, beveik trečdalis autorių pasikeitė. Manau, tai geras ženklas, aiškiai liudijantis, kokia gyva ir dinamiška mūsų poezija.“ Be to, knygoje — atmintis ir žinomi autoriai, autoritetai, „net septyni debiutantai“, festivalio svečiai ir net „aštuoni mini interviu“.
„Poezijos pavasario“ tikslas — „ne niekur nepublikuoti eilėraščiai, o daugmaž parodyti lietuvių poezijos tendencijas ir kryptis“,— sako Aivaras Veiknys. — „Be poezijos publikacijų ir eseistikos garbingiems jubiliejams paminėti, almanache galima rasti ir „Poezijos pavasario“ anketas, kurios pastaruosius keletą metų buvo pamirštos.“ Šiuometėje Poezijos knygoje, pavyzdžiui, ir Telšiuose gyvenančio poeto Vytauto Stulpino atsakymai į Gvido Latako klausimus.
Vienas iš tokių — „Kas yra eilėraštis?“: „Mažai kas/— nuolat esi prie ežero./ Ten ir liksi ant visados/— tuoj už skardžio, arti šaltinio./ Tamsiai mėlyni ežero laukai/ driekias į šiaurę./ Būti kitaip ir galvoti/ tu niekaip kitaip negali,/ net vargiai pakirdęs/ po miego par-lyžiaus.“ „Tiesiog turi ne tik rašyti, bet ką nors ir parašyti.“ „Aš nerašau eilių,/ eilėraščių knygų,/ poezijos./ Rašau gyvenimą/ lig gyvuonies“,— sako poetas Vytautas Stulpinas. — „Eilėraštis — įnoringas bičiulis, sutvėrimas. Rašydamas jį, lyg archeologas atkasinėji mįslingus reliktus, primirštas asociacijas.“ „Jei rašytojas nieko kito neveikia, tik nuolatos išvirsta iš knygų spintos ir kaip pašėlęs kontempliuoja tretinę tikrovę,— liūdesys ir dūmai.“ „Man artimi įvairiausių profesijų žmonės, kurie rašo rupias, protingo aromato knygas. Ir tai daro iš vidinės būtinybės, tarsi savaime: smalsūs, mokyti, iki sielvarto pastabūs, užsigrūdinę gyvenimo tankmėse. Visada santūriai, šelmiškai nustebę.“ Beje, tai buvo atsakai, vedantys į eilėraščio istoriją, į poeto literatūros lauką.
Ir — dar viena kita Vytauto Stulpino mintis — tiesiog iš eilėraščio „Pakeliui“: „Diena pasitaikė erdvi,/ aukšto dangaus. Prisėdom vešlių/ krūmų šešėliuos. Mudu, pašiurpus gyvybe,/ dar drauge. Tu ir aš, užsimetę vieną/ palaidinę. Ko gero, šių krūmų/ šešėliuos niekam neteko matyt/ tokių storų džiūsnų.“ Ir yra esmė, kurią juste pajauti — ir pakeliui. Be jokios abejonės, „Kaime daug dangaus/ daug daugiau.“ Ir eilėraštis, skirtas Tėvui — „Iš tylaus — ramus, iš ramaus — tylus/ buvo Tavo gyvenimas. Lyg ežeras,/ kuris atsidurdavo prie namų.“ „Tu turėjai ežerą savo teisybei./ buvai prieraišus mažystei:/ niekada nesistengei atrodyt, daugiau turėti. Tik tiek,/ kiek būtina, dėbčiojant saulei,/ jei ji neklysta, pro didelio sodo/ medžius ir už kalno.“
Ir poeto, gerai pažįstamo telšiškiams dailininko Gvido Latako eilėraštis „Drugelninkai“ — su „Poezijos pavasario“ drąsa, su žmogumi ir tik šiam autoriui būdingu žodžio keliu prie žodžio — iki esmės, ko niekaip neuždarysi. Galbūt ir iš čia pat — tik primiršta, tik kitaip — ir vis tik nesupainiosi, poetas turi savų žodžių prieskonių. Patyręs žodis, einantis — ir susikerta mūsų išgyvenimų įstrižainės — štai taip, galima ir pasiginčyti. O tai — jau skaitytojo menas, kuris atsidusęs galbūt pasakys — vis tik didelė sėkmė tai rasti ir perskaityti — drugelninkai… „Kartais baisiausi žmonės pasirodo besą/ paprasčiausi drugelių gaudytojai/ nuo kupsto ant kupsto po pelkes/ bešokinėją kabarkšt/ regis nė musės nenuskriaus/ o tiktai trakšt o tiktai truokšt/ ir šmaukšt — galvos lekia/ ir nebūtinai tik muselėms/ mielos panelės/ protingesnieji palieka damai/ paskutiniojo žodžio galią/ nors vidujai galbūt nesutinka/ su jomi – su jąja/ tegu“.
Šiuomečiame „Poezijos pavasario“ almanache — ir poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus žodis — su „Gentainiais“ — ir „Lenciūgo švytuoklė“, „Šaknys/ po akmeniu“ ir gyvenimas „Ant motulės/ kraičio/ skrynios“. Tokios išgyvenimų patirtys, ir „Sako/ Žemė/ pasens“ — tai gyvenimas, kurį kiekvienas savaip gyvename.
Taigi — net trys mūsų vietų poetai — šių metų Poezijos knygoje! Malonus skaitymas — įtaigus, vidinio gyvenimo krustelėjimai, suplaukę į vieną ir sykiu savo praeitimi banguojantys į visas puses, benešantys dienų savo artimą, natūralius sielos polinkius. Atmintis — ir kartu einantys „tuo/ pačiu/ vieškeliu,/ pro/ tą/ patį/ kryžių,/ pagarbiai/ kėlė kepures,/ kol/ prilenkė/ kryžavonę/ prie/ žemės.“ Iš Algirdo Dačkevičiaus žodžio — ir samprata apie mus pačius: „Sako,/ Žemė pasens,/ galopi nukarš/ ir turės mirti./ Štai mėnuo/ seniai mirė —/ nieks po jį/ nešmirinėja./ Kada ateis Žemės/ smertis,/ kam žinoti —/ juk geresni/ netapsim.“
Laikas nestoja — vasara, pasirenki ką nors ir galvoji. Iš tų galvojimų — ir vienas kitas patvirtinimas kuo gyvas mūsų žmogus, kas kuriančiam realu, kaip kyla jo žaizdro ugnis, kodėl ta kryptimi, kodėl tokia tvarka, kas tvariausia. Skaitančiojo pasaulis taip pat užaugina mintį, atliepia — ir pinasi dialogas po dialogo, ir nujautimai, kad šitaip siela likosi ir išsilaiko.
Taip daug kas sumanyta, ir daug kas aplanko nejučia
Šiemet „Poezijos pavasario“ laureatu tapo poetas, eseistas, literatūros kritikas Liudvikas Jakimavičius, kilimo iš Kulių, Plungės rajono. Pasak paties autoriaus, „kur andai/ Vaižgantas/ sakydavo žemaičiams pamokslus/ apie gyvenimo vėją.“ Šiemet Liudvikas Jakimavičius pelnė ir Maironio premiją už eilėraščių rinkinį „Paliktos paletės“ (2021): „Dabar — ne tuščiom —/ su svarbia knygele po pažasčia“. Sako, autorių visą gyvenimą persekioja sentencija „Būtų linksma, jei nebūtų liūdna“. Anot paties poeto, „aš joje beveik visas ir sutelpu. O tarp linksma ir liūdna — juk visa „palikta paletė“ emocinių spalvų ir atspalvių. Talpu.“
Taigi — žvilgsnis į poeto Liudviko Jakimavičiaus pasaulį — tokio skaitytojo, stebėtojo smalsumu, žvelgiant ten, kur gyvenimas tęsiasi, o žodis įsitraukia į laiką, būtent paskirtą jam. Tegul bus pradžia — su eilėraščiu „Paliktos paletės“, realių, nuspėjamų ar tik pojūčiais pagrįstų prisipažinimų — ir visai nesvarbu kam: „Ar pasauliai praskriejo pro mus,/ ar mes/ pro saulėtekių ir saulėlydžių erčią?/ Ant paliktų palečių/ liko sustingusios rytmečio šviesos,/ vasaros žaluma/ sodri/ saulėlydžių ochra.“ „Kam berūpi dabar/ tos paliktos senos paletės/“.
Anot Ramūno Gerbutavičiaus, „Paliktų palečių“ esmę reikėtų apibūdinti, kad ir tokiomis šios knygos eilutėmis: „Medžių pavėsy,/ saulės atokaitoj —/ susitinka metaforos —/ šypsos/ bedantė senatvė,/ apsikabinusi savo vaikystę/ prie uždususio seno fontano“ (2022). Anot paties poeto, „Ir svarbiausia atrodė išsaugoti švarą, kad net detalių niuansai imtų kažką sakyti“. „Mano poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai. Turbūt tekstas nėra svarbiausias dalykas. Žodžiai įnoringi, neklauso, kai nori apsakyti, kaip mes čia būname.
Kur kas svarbesnės tylos zonos, kurios veriasi ir plevena tarp žodžių, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nuspėjamų ir nenuspėjamų siužetų, kurie vienas kitą papildo“. „Į akis/ panašiausi yra šuliniai./ Netrukus/ jie liks tik tautosakoj./ O akys?..“
Liudviko Jakimavičiaus „Paliktose paletėse“ viena iš svarbesnių temų — mirties tema. Toks natūralus, regis, jėgų galynėjimasis su laikmečio primesta pandemijos bėda, susidūrimas su įvairiomis ligomis, tragiškų įvykių nuojauta ir realūs pralaimėjimai — mirties akimirkos. „Esu religingas žmogus,— sako poetas,— ir tai mane gelbėja“, „aš stengiuosi visa tai prisijaukinti, džiaugdamasis kiekviena likusio gyvenimo akimirka.“ Pavyzdžiui, eilėraštis „sau“: „Buvau laimingas žmogus./ Net kai juodai nesisekė,/ žemės skonis burnoj/ buvo skanus“. Be to, „Didžiausias stebuklas yra,/ kad mes dar čia esame./ O,/ kiek gyvenime buvo kartų,/ kad mūsų nebūtų,/ ir per kartų kartas/ iki mūsų./ Jei mes dar čia esam,/ vadinas,/ mūsų tėvai ir tėvų tėvai/ buvo geri.“ Sako, yra tokia „Sargyba“: „Stovi pavargus poetų sargyba/ ties atvertais miestų vartais,/ kad įeinantys/ atsineštų/ tikrus ir gerus žodžius.“ Ir — tokia „Laiminga diena“: „Nieko gero/ Ir nieko blogo/ niekam šiandien nepadariau,/ tik buvau išėjęs į gatvę/ ir nusišypsojau.“ Taigi — sukosi ir sukasi ciklinis gimimo — mirties ratas, reikia suvokti, reikia būti ir pasiaiškinti — iki sampratos — „Buvau laimingas“.
Juk ir ne vienas vertintojas pastebi, kad poeto Liudviko Jakimavičiaus pats gyvenimas ir jo drobulių drobulės yra rupaus, stamboko audinio, apskritai — iš pradžių pradžios, sykiu su protėvių būtimi perimtos. Vieni vaizdai keičia kitus — ir dabartis, sklidina patirties, ryškių potėpių, su prisiminimų, pamąstymų gijomis, su šviesa ir išgyvenimais. „Šiurkšti ta gyvenimo drobulė,/ iš dilgėlių austa,/ kandys baigia kapot/ detales ir metaforas —/ prakiurę šviesūs peizažų skvernai —/ ir pasiutusiai dilgina nuojauta —/ kad tik trakšt/ pieštuko grafitas,/ ir eilėraštis/ apie gyvenimo drobulę/ baigsis.“ Esama rinkinio eilėraščiuose, kur „Mažos stotelės“, ir „Keleivio dainos“ — su „pasunkėjusiais žodžiais/ apie kryžkelės kryžių/ negrįžusiems“, „Nubudimo“ — su kalijų kvapu, istorinių akimirkų suspaudimu „kažkaip iš vidaus“ ir „Motinos mirtis“, kur „Per skruostą/ ritosi ašara/ ir sustojo./ Sūri./ Apie visą mūsų gyvenimą.“ Yra iškalbėjimų „Palikimo“ tema, esama „Skundo dėl laiko limito“, atmintino „Ryto“ ir „Emigranto“ išgyvenimų, kai „seno švarko/ kišenėn —/ raktai šalti/ nuo paliktų namų.“ Įvairiapasaulis „Paliktų palečių“ kalbėjimas — ir susikalbėjimas, atbloškia išgyvenimų potekstes, atlaiko mūsų žvilgsnį, atšviežina — atpasaulina tą pasaulį, kurį taip spėriai paliekame. Kūryba pasakoja apie pasaulį, kuris atiteko kūrėjui, kad jį su visa pagarba, su visais jo prieštaravimais priimtume. Visiškai ramiai, iš širdies, sveikai ir paskatinti laiku matyti — svarbu susivokti, kas su mumis vyksta.
O juk kartais tiek nedaug tereikia, kad ir kitaip į viską žvelgtume, kad žiūrėdami matytume. Poezija kviečia — buvo toks laikas, dabar — yra kitoks. Ištarkime, juk kartais tik primiršta, bet neužmiršta — kis emociniai atspalviai, prisiminsime ir smagesnių, skambesių išgyvenimų. Vasara — patyrimų metas, išmėginimų. O juk ir „Tos mažos stotelės,/ kuriose traukiniai nesustoja,/ pačios gražiausios“,— kaip sako poetas Liudvikas Jakimavičius, poezijos meistras, gyvenimo pasakotojas poetinėmis priemonėmis.
Tegul bus Poeto eilėraštis — Poetui — atminimo dovana: Steponas Algirdas Dačkevičius „poetui Liudvikui Jakimavičiui“: „Einant per Katedros aikštę/ gal triskart reikia priklaupti —/ atsiriša batų raišteliai.“ Gero prisiminimo — su primiršimu, bet gyvu visais atsiminimais.
