„Margi žiedai ant ilgų kotų,
šešėlio šešėlis lyg angelas“,— Vytautas Stulpinas
Ieva Sigita Naglienė
Toks stiprus polinkis į saulę
Ir kiekvieno — kas tik gyvas, kas tiesiog ieško ištvermės ir meilės. Taip galime pasijusti tik vasarą: įspūdis kažin kokio ilgo gyvenimo ir akimirka, atšvaitas, atgyjanti žydėjimo prasmė. Vienusyk — ir lengvai galėtume daug ką savaime pamatyti, be didesnių pastangų išgirsti, iškelti lig svajonės, atnaujinti įstrigusią mintį.
Gyvenimas — margumas, tiesiog iš birželio palaukių, iš gryno dangaus, iš posmų, kuriuose žiedai ir paslaptys, žmonės, pražystantys ta visa vidine laisve, nepalaužiami, kad ir kokie pasaulio vėjai pūstų. Vasarą yra kitaip — ir nuo mūsų priklauso, ar atsiliepsime į tai, ką gauname. Ir Joninių sulaukėme — vasaros saulėgrįža: ilgiausia diena ir trumpiausia naktis.
Vadinasi, ir vėl būsime arčiausiai gamtos — visame jos sužydėjime. Rasos ar Kupolės — vandens, ugnies, augmenijos margumuose — išgyvenimų keičiami. Tokie mūsų papročiai, tokia simbolika šio laiko — ir stipriau apglėbsime Jonus ir Janinas, ir palinkėsime būdami, iki skaidrumo atsigręžę, atspindintys gyvenimą. Kiekviena šventė yra puiki proga pasirodyti — regis, tuomet ir įprasti dalykai kitaip pamatomi, ir suskamba visos žodžių galybės.
Mūsų liaudies išmintis byloja, kad per Jonines renkamos žolelės turi didžiausią gydomąją galią. O per žmogaus rankas — ir saulė iki kito širdies patenka, belieka ją padovanoti mus atpažinusiems. Joninės — ir stebuklų atsarga — visame kame galima tai pajusti. Suprantama, viskas lyg ir savaime susidėlios, viskas ir praeis, bet svarbu kaip.
Kad neliktų, anot poetės Onos Jautakės, to jausmo, jog „nei pėdsakų, nei atminimo“, kai „Kalsis varpučio ietys/ pro grindinio luitą,/ o kelias vis neš/ į namus, kurių nebėra./ Kiek visko po mūsų,/ bežadžių po kriauše.“ Išlaukimas — ir išgyvenimai, ir tai yra persikėlę į erdvę, kurioje turime matyti atsinaujinimo ženklus. Mes — susisiekiantys. Itin jautru nuolat visa tai atšviežinus pajausti, o pripratus ieškoti, kas būtina tam kitokiam vidiniam pasauliui.
Kažkaip akys visada čiuopteli saulės, kiekvienas jos spindulys stiprina kūną. Vis tik yra smagu laiks nuo laiko taip žvilgsniuoti į „Poezijos pavasario 2022“ almanachą — iš mūsų krašto poetai yra atgręžę į labai svarbius dalykus — į laikmečio kaitą, išlikimą, į mūsų pačių esatį ir jautimus.
Viena iš tokių autorių — Ona Jautakė — su gilesniu regėjimu, suvokimu, kad „Artėja kažkas tyloje,/ jau trepsi už durų,/ nusipurto ir sako:/ lazdynas pražydo, eime.“ Va to žydėjimo, to reginio be galo reikia. Esame prie jo atvesti, ir laimė, jei vis tik dar vedami, arba patys nuėję turime su kuo pasikalbėti, turime pasidalinti. Beje, „Atramos neradę apyniai/ gyvena ant pilko šaligatvio“,— sako poetė Ona Jautakė. Svarbi siekiančių ir susisiekiančių laisvė. Kiekvienas teiginys turi savitą matymų lauką — mes išbandome jo atspalvius, atrandame, kas tikra, kas mūsų. Sykiais kyla ir begalinė įtampa, bet kokia malonė, jei ir gausybėje tokių kitokių įvykių akivaizdžiai pajaučiame savą žmogų. Išbandymų buvo ir bus — ir ne vien tik paviršiuje. Vasaros margumynai — kvietimai mūsų dvasios nušvitimams.
Į savitą minties pasaulį nuveda ir poeto, prozininko Vido Morkūno posmai — iki tos vidinės sutelkties, į sumaištį ir prieštaravimus — „užu špižinių amžinybės vartų“,— paties poeto žodžiais tariant. Kas surūdiję, kas „iš krištolo taurės“, kas kaip „pranašai iš landynių“, kas „iš molio cukraus porceliano iš žarijų“ — visa tai amžiams, tokia kūrusių ir kuriančių poetų gyvenimo kasdienybė ir aiškiaregystė. Kitaip sakant, ir visa tai, „ką pasiglemš spygliuota sielos areštinė/ amžiams“.
Tiesa, tokie pasiglemžimai yra ir Vido Morkūno prozoje — ne vienas turbūt gerai pamename jo trumpų novelių knygą „Pakeleivingos stotys“(2019) — tokių pristabdytų, anot kritikų, iš šiurpio ir grožio, tikrovės vaizdų sukauptąjį gyvenimą įsižiūrėjus. Lakoniški paslapčių ir mus supančio pasaulio liudijimai — ir tas vidinis gražumas, ir tas nepaleidžiamas savotiškas užkalbėjimas prilaiko visus išgyvenimų margumynus. Šiuo metu visai ne pro šalį būtent dar sykį būtų ir perskaityti tokios prozos kūrinius. Tiesiog smagu pabūti sykiu su autoriaus žmonėmis — tokie „Pakeleivingų stočių“ veikėjai, paprasti ir turintys savo kalbą, ir savitą pasaulio esybę, nepaleidžiamą — iš čia ir tokia atsiverianti kitokio pajautimo galia, arti mūsų pačių pojūčių. Tokia giluma imasi, kaip pastebi Viktorija Daujotytė, ir žemaitiškumas — talpus, kad ir iš vieno tokio įprasto mūsų ausiai priebalsio: „ankstybieji“, „vėlybosios“, iš molio — „degto“ ir „nedegto“ — stipri proza, saviti nušvitimai, kontrastingi to paties gyvenimo, išgyvenimo kasdienybės aktai, su pažeminimo ir atgailos nuotaika. Rodos, iš čia pat, iš kasdienybės — tik kitaip pažvelgta, tik susiejo lygu veidrodyje. Arba prisilenkus, kad nuklausytume ir kitaip mūsų gyvenimą skambantį.
Tokių ypatingų momentų nušviesinimai yra ir poeto Vido Morkūno eilėraščiuose — skalsa, ir galbūt tų praleistų akimirkų atvirumas, kurios nublanko iš nežinojimo, iš silpnumo. Gal nepažindami buvome per ilgai vieni — visokių minčių eilėraščiuose. Juk esti ir taip: „tik tyla ir/ budėjimas vėjo/ baltas smėlis ir/ smilgų budynės/ šviesūs varnų šešėliai bažnyčių/ fasaduose ir/ geltonas varpelių skambėjimas“. Vasara — visame savo margumyne. Vasarokime — yra apie ką kalbėtis, yra dėl ko būti.
Kupini šviesos namų stogai — ir viskas aplinkui arčiau sielos
Be abejo, nenutolkime nuo namų — ne vienas poetas ir dabar apie juos užsimena — ir su kažin kokiu įdėmiu žvelgimu, lyg nebe juose būtų, lyg paliko tai, su kuo nebeįmanoma susitikti? Anot poeto Vido Morkūno, „nebėra čia mano namų/ tik/ rūgšti vėlyvoji tėvynė“. Taip keistai suplaka širdis — tas galvojimas nėra atsitiktinis. Ir negali būti — ne sykį juk tenka įveikti savo paties pasipriešinimą ištariant — aš grįšiu. Grįžimas — ir atsiskyrimas, ilgai ir užtrukus, iki kada ir kaip tai vyksta? Kiek įmanoma būti — nebūti? Daigūs tie žodžiai — atsargiai sodinami, su drąsa ar atsainiai, bet visada atveriant visai kitokią erdvę.
Sekant poetų žodį iš „Poezijos pavasario 2022“, tikrai daug kas sugrąžina į ten, kas pasiliko. Tam tikras laikas ir lūkestis, iliuzijos ir tikrieji pavojai, tarpusavio šviesuma — ir vis tik dar susilaikę, tokie pernelyg įdėmiai mus pačius sekantys mūsų žingsniai. Kad ir tai, kaip sakoma poeto Vytauto Rubavičiaus eilėraštyje „Iš vaikystės rašto“ — rodos, ir „nesidairydamas atgalios/ nes niekas jau negalios“ — turi savo gyvenimą: „sparnuotu raštuotu/ kilimėliu/ aladino sugniaužęs stiklelį/ progiesmiu/ dar aukščiau/ padangių pamodamas fėjoms/ tolyn ir aukštyn kur atsiveria/ properša kur šviesa/ meta kryžkelės lemtį/ kur vis skamba brolio pėdutės varpelis/ neatšaukiamas/ ir boluoja/ angelų valdovės apsiaustas/ virš saulėleidžio kraujo putos/ susitikti“.
Šią vasarą poetas, kritikas, publicistas, filosofas, vertėjas Vytautas Rubavičius, kilęs iš Klaipėdos, minės savo gyvenimo jubiliejų — linkėjimai stiprybės ir išgyvenimų šviesos, susitikimų galios. O mums — gerų skaitymų ir naujų rašytojo kūrinių, jo minčių, kurios ne tik margos, bet ir į daug ką grąžinančios mus pačius. Ir įsižiūrėjimo — „Prarastos eilutės beieškant“, kaip sako Poetas. Kai „Nieko jau nieko negali išgalvoti/ anei išplakti nuovaizdžių drumzlėse/ nei nevilties nebegali privilioti/ jokia minties dūdele ar nuskausmintu varpeliu/ veido mylėto kadais“, „koridoriuj braižos keli praeities gaivalai“.
Juk ir liūdesys, anot poeto Vytauto Stulpino, „turi tiek spalvų ir atspalvių, tonų ir pustonių, šviesos ir tamsybės, tokią gausybę bemaž spengiančių niuansų, raitytų įlankų, įlankėlių, nors bėk į laukus klausytis“. Galima visa tai ir tęsti, bet — tegul bus šviesiau ties ta gaida, juk skaitytojas irgi tai, ką nutveria, ir perskaito būtent taip, kaip jam šiuo metu reikia. Skaitykime — kupini šviesos vasaros namų stogai, ir jie mus pasitinka. „Atsparus/ ir nurimęs,/ tykaus veido,/ perkopęs tai, kas raiba,/ tu nerašei traktatų,/ nesukūrei/ nė vieno dėsnio,/ bet mylėjai artimą/ marginio meile,/ kurią vadinam gyvenimu.“ Taip susipynęs Vytauto Stulpino eilėraštis „Marginys“ — ir ne tik tai — toks mūsų visų gyvenimas. „Tylomis“ — „Jame pinasi visa,/ kas buvo./ Jame bėga keliai,/ bėga ir sukas.“ Tai irgi iš gyvenimo, iš „Lėtosios“, iš naujosios poeto Vytauto Stulpino knygos, su pamąstymais apie vasaros buvimą, apie buvimą sykiu. Išgyvenimų vedžiojami atsiduriame kitokioje šviesoje.
Reikėtų ir poetus — Jono vardu prisiminti, ir su jų žodžiu susitikti, ir dar ne sykį jų užuovėjoje į savo žemiškąjį gyvenimą saulės įsileisti. Dabar yra proga jiems visiems padėkoti. Susiraskime pamėgto poeto eilėraštį — tegul bus dovana šių Joninių proga už jausmą, kuris turi šviesos galią. „Galybė meilės viską griauna“,— kaip sako poetas Maironis-Jonas Mačiulis, mūsų dainius, viena iškiliausių poezijos asmenybių. Ir kokia mums sėkmė, jeigu nors kiek priartėjome, jeigu nors kiek prie jo žmogiškųjų būsenų!
„Tėvynės dainos, jūs malonios,/ Taip širdį žadinat saldžiai!“ — liaudies tos dainos, poeto paminėtosios, iš jų tas veržimasis ten, kur troškimai, kur mus suartina, kur tebesame kartu. Meilės jautimas, pažinimo, tiesos, vertybių pasaulis — jėga iš Maironio eilių. Maironis, kaip sako Vanda Zaborskaitė, „regis, pirmasis savo žmogiškąją misiją absoliučiai identifikavęs su poeto misija, kuri buvo jam savo būties įprasminimas, suteikusi aukščiausias žmogiškas kvalifikacijas, garantavusi aukščiausią žmogišką statusą. Ne kartą išpažįstamas poeto pranašo, nešančio tautai atgimimo giesmę, išskirtinumas ir vertė“.
„Ateitis, kai tauta „švies savo genijų vardais“, yra Maironiui vienintelė pastangų verta istorinė perspektyva“(1959). Žmogaus ir tėvynės ryšį Maironis iškėlė kaip pagrindinį prasmingos būties argumentą. Iš čia ir jausminis atvirumas — dramatizmas, aiškumas ir žinojimas, laimės akimirkos ir būties klausimai, iš čia taip stipriai praeitis, dabartis ir ateities svajos. „Ten, kur Dubysa, mėlyna juosta…“ — iki mūsų gamtos, mūsų istorijos, kalbos ir mūsų gyvenimo susimąstymo. Įsimintini poeto eilėraščių žodžiai „garbė“, „gimtinė“, „mylėkim“, „vienybė“ — „Atgimimo tau giesmę nešu“ — bėgsmo, išsivadavimo, kalbėjimo ir susikalbėjimo ženklai, sutelkties ir pasiryžimo dvasia sustiprinti. „Maironis sukūrė poetinį tėvynės jausmą“(V.Kubilius, 1990). „Baltosios marės — jausmų gilybės,/ Dangaus mėlynė — žodžių gražybės!“… Gerų mums visiems emocijų — ir būkite pasveikinti ir sveikinkime vieni kitus — išskirtinis veiksmas, kai sąmoningai pasirenkame šventę.
Nuskambės, kaip sakoma, savotiškas romantinis veržimasis į nepasiekiamą poetinį, nekasdieniško regėjimo tašką. Ir tegul — tegul neužmigdomi troškimai. „Margi žiedai ant ilgų kotų/ šešėlių šešėlis lyg angelas“ — apsidairykime, gal tikrai, anot poeto Vytauto Stulpino? Juk pažinę tą ramumą, tą iš aukštų aukštybių, ir į sielos gelmę — palaikykime vasaros dvasią. Juk „Vilnys gen vilnį, bėg laivas šarpiai,/ Ieškodams tarp marių platybės./ Gen mislį mislis, ir dvasią saldžiai/ Pen oras taip trokštos liuosybės./ Tolyn! platyn!“ — Jonas Mačiulis-Maironis. Ir atitinkama artuma — artybė žmogaus ir poezijos.
