Nugirdo kartą valdoviukai karalių Gitaną Pirmąjį kaži ką šnekant apie gerovės karalystę. Kas tokios nenori? Ne pasakose, o tikrovėje. Dingt valdoviukams galvon, kad reikia sukurti Telšių gerovės kunigaikštiją. „Je, gerovė gi kainuoja, nubirs ir mums“,— trina delnais vyriausiasis valdoviukas Husaras. „O man kas ir kiek, o man kas ir kiek?“ — čirškia pasiklydusi kregždutė Mantukas Veselė.
Sukvietė Husaras valdoviukus į posėdį. Daug dienų valdoviukai drybsojo menės foteliuose, tačiau net jokia pasiklydusi mintis neatvinguriavo, kaip tą gerovės kunigaikštiją surėdyti. Ne bėda. Iškvietė Šarlotę Strategę. Taip ir anaip, duok zadaniją iškepti Telšių gerovės kunigaikštijos studiją. O Šarlotei kas: brūkštelėjo laiškelį seniems draugeliams, įgudusiems visokių studijų ir investicinių planų kepėjams. Tie brūkšt atgal: šimtas tūkstančių auksinų. Valdoviukai krapštosi pakaušius. „Hm, brangoka“,— lemena Rimukas Darbinis. „Sory, nonsens, kur matei pigią gerovę?“ — atrėžė Kęstas Zadanija. Kad jau taip, tebūnie ta studija už šimtą tūkstančių.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 50 (10461)