„Su eilėraščiais
einu nesueiliuotais
ir gatvėje veidai
prie vienas kito —
balsai, balsai“,— Steponas Algirdas Dačkevičius
Ieva Sigita Naglienė
Šiek tiek atminus ir palyginus šviesos-tamsos derinius
Visomis prasmėmis gamta persimaino — „Iš pašaknų, iš žemės gyslų“,— anot poeto Stasio Anglickio. Kaip žemaičiai sako, toks ilgvakaris visus į save traukiasi. Kas buvo tik šviesos regima, tik šviesoje koncentruota į savastį, linguoja tamsos burėmis. „Baltoji dienelė“ — ir simboline prasme Visatos šviesa, ir realiąja jau susieta su ilgesiu. Tautosakos tyrinėtojai yra pateikę visokių minčių apie dangaus kūnų ir žmogaus ryšį — emocinės patirties gausu liaudies kūriniuose. Apie dangaus šviesulių esmę, dangaus ir žemės derinius, šviesos daugiareikšmiškumą primena ir Pranės Dundulienės tekstai: šviesa — ir nesibaigiančios gyvybės simbolis. Diena vakarop, metai galop. Arba, kaip mūsų žmonės sako, „Viskas praeina — yra laikina.“ Tokiu derinimu — ir susimąstymai, ir kas poetų išdėstyta, parodo kitokią žmogaus juntamą šviesą, kitaip siejanti gyvenimą.
Kad ir ką sakytume, tamsa įtraukia, kelia visai kitokius jausmus. Tikrai prisiminimai ima viršų, keičiame darbų planus, derinamės prie laiko — po rudens lygiadienio vis dažniau žibiname šviesą, pataupydami, bet sykiu ir permušdami keistą ilgesį. Lyg kažin ko nepažinaus, lyg būta, lyg esama. Bet jau kitokia tikruma — ir reikia su ta būsena apsiprasti. Tarsi būtų įmanoma pailginti, kas su vasara nutolo. Poetai, tokį išgyvenimą siedami su rudeniu, tikrai turi ką pasakyti — rodos, kiekvienas dienos spindulys kalbėtų apie patyrimų svarbą. Iš liaudies minčių tie patys įžvelgimai nusakomi ir taip: „Jei aš gyvensiu dar vieną dieną, tai man amžius“, arba — „Diena mano — amžius mano“, „Diena dieną moko“, „Gims diena, gims dienai maistas“. Tokie ar panašūs pasakymai, anot Kazio Grigo, yra ir pasaulyje žinomi. Pastaroji mintis mūsų žmonių perteikta ir tokiais iki šiol išmoktais priežodžiais: „Pagyvensim — pamatysim“, „Nebijok ateities“, „Rytdiena dievas pasirūpins“. Anot amerikiečių autoriaus Mardeno, „Tautų protas — jų priežodžiai“ (1927). Beje, mūsų tautos vartotų priežodžių yra užrašytų jau iš XVII ar XVIII amžiaus — turime ko pasimokyti. Jausmų, patyrimų atitikmuo — ir išmintis. Be abejo, įsimena ir toks pamokymas: „Nesiskubink su išvada — su žmogum neturėjus reikalo, neverta girti; pagirsi tada, kai žinosi, koks jis.“ „Ant kaktos neparašyta.“ Taigi tokių ir panašių priežodžių ar patarlių mūsų tautai žinoma. Suprantama, jog pasaulio atitikmenų randama kur kas anksčiau — ir iš XII amžiaus, pavyzdžiui, prancūzų tautosakoje (1987). Neįmanoma visų slapčių aprėpti, turime atspėti, išsivaduoti patys iš savo vidinio nerimo, kad kitą įstebėtume iš veido išraiškos, žvilgsnio ar laikysenos. Vadinasi, visų laikų žmonės gyveno stebimi ir matydami, įsivertinę ir atmindami — ir ilgesio būta, ir galybė pajusta, ir rudens tamsa skelbė savus gyvenimo dėsnius. Kalba, kalbėjimas — susikalbėjimo reikia, kad galėtume šviesą ilginti. „Kalnas su kalnu nesueina, o žmogus su žmogumi susitinka“ — šimtmečių patarlė, tegul buria, tegul artina ir sieja mus prie rudens šviesos, prie dvasinės, kuri ilgins gyvenimo laiką. Juk „Tamsoje randasi ausys, šviesoje — akys.“ Tikėjimas — šviesa, kuri pripildo daug smulkių švieselių, kad žmogaus širdis atsigautų. Anot anglų poeto Džordžo Bairono, „Sielos ilgesys į Dievą“. Dažninkime susitikimus vienas su kitu, su laukiančiais ir priimančiais — įtikėjimo, bendrystės laikas ilgėja, mažiau širdis ilgsta.
Apie buvimą sykiu ar buvimą su knyga taip pat galima savaip kalbėti. Pirmiausia pati knyga gali išgyventi savotišką ilgumą — būti skaitoma ar tiesiog kriste užkrenta ten, kur sykiais menkai kas ją ir bepakrutina. Šiuo metu esame įpratę viską lengvai paleisti — knygos taip pat išslysta iš mūsų gyvenimo — beveik be jokio pėdsako. Ir džiugu, kad nors viena ar kita vis tik užtinkama — ir perskaitoma, ir kalbama, nenuklysta į nebereikalingųjų sąrašą. Šiuosyk į akiratį pateko kunigo Juozapo Remeikio parašymai — vienas iš tokių „Katechetiški pamokymai. III“. (Pirmoji dalis išleista 1906 m., antroji — 1907 m. 1932 m. — ir „Katalikų tikybos vadovėlis“ — tokie knygų išgyvenimų jubiliejiniai metai, simboliški susitikimai). Sakoma, kad autorius gimė 1866 m. Žemaitijoje. Sudėtingas jo gyvenimo kelias, painios likimo kliūtys — kas nuveikta, turi atmintį. Beje, klebonas Juozapas Remeikis 1907 m. ugdė ir vikarą, poetą Antaną Strazdą. O 1910 -1915 metais Remeikis tarnavo Tryškių, Telšių r., Švč. Trejybės parapijos klebonu. Tryškiuose apie 1912-1913 m. jis įsteigė slaptą mokyklą, kurioje apie 5 mėnesius buvo mokomi vaikai. Carinės Rusijos administracijai išsiaiškinus ir uždarius nelegalią lietuvišką mokyklą, dvasininkas buvo nubaustas 500 rublių bauda. Taigi — atmintis, tokia reali istorija — ir paskaitymai apie žmogų, dirbusį mūsų krašte, skleidusį dvasios grožį. Iš jo parašymų — ir tokios mintys: „Išmintis moko, kaip išganyti nemirtingą sielą.“ „Išminties dvasia rodo mūsų gyvenimo tikslą.“
Ne vienas autorius užsimena, kad gamtos žmogus buvo augte suaugęs su visu jį supančiu pasauliu. Jis tiesiog gyveno, kaip jautė, kas širdyje, viską darė iš prigimties. Sąžinė — tai visos jo veiklos matas. Apie sąžinės reikalus kalbama ir Juozapo Remeikio pamokymuose: „Kuo dažniau vėdinsime savo sąžinę, sijosime savo veiksmus, tuo geriau pažinsime patys save, o pažinę, drąsiau keliausime išganymo keliu“. Anot autoriaus, Šv. Jono Chrizostomo pasakyta: „Kasdie, eidamas gulti, ištrauk sąrašų knygą, sąžinę, ir skaityk tenai gyvenimo darbus, nors skaityti nemokėtum; sąžinės knygą gali skaityti nemokytas, ir naktį, ir be šviesos.“ Pamokymuose paties Juozapo Remeikio — ir tokie patarimai: „Malda, tai sielos kvėpavimas, be jos antgamtinis gyvenimas neįmanomas. Maldingumo nuotaiką sudaro sielos ilgesys, jos magnetiškas veržimasis į Dievą“. Žmogaus sielai būtinas susikaupimas. „Tingėjimas,— anot autoriaus,— yra sielos ir kūno liga. Jis daro žmogų bejėgiu, tarytum, suriša jo kojas ir rankas, protą ir valią — visą žmogų.“ Štai ir tokie šio rugsėjo skaitymai — su šviesa, kad mūsų akys ją matytų — iš ten, kur išmintis, kur šiek tiek atminus. Išsaugota knyga — gyvas autoriaus žodis. Mintys, lengvinančios supratimą, kaip elgtis tokių pokyčių — gamtos ir vidinių sumaiščių laiku. Išmintis — ir tamsos mažiau, ir jos ilgėjantis laikas kitaip suvoktas.
„Dabar į debesis/ žiūri, žiūri/ ir regi, kas Danguj/ nesidaro“,— Steponas Algirdas Dačkevičius
Su žiūrėjimu, su tuo kitokiu laukimu daug kas sujuda. Vidinis laikas tikrai pristabdo mūsų išgyvenimus. Šis rugsėjis mums padovanojo naują poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraščių knygą „Skruzdėlynas po šaukštu“ (2022). Anot redaktoriaus Vytauto Stulpino, tikrenybė, pataiko į dešimtuką. Puikiai išleista knyga — malonumas paimti į rankas.
Iš tikrųjų — jau seniai laukta knyga. Poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus žodis, kuriam „pritinka ramybė“, atsiliepia iš labai toli — ir juste pajunta besitęsiantį gyvenimą: „Prie krosnies/ suglaudėm pečius —/ nuo pilkapių/ girdis/ ugnies tarmė“. Penkių knygų autoriaus žodis — ir į rinktinę parėjo, ir su tokiu giliu suvokimu, jog „Ant Žemaitijos kalvų/ žiemkenčiai/ arčiau dangaus,/ nei mes/ per Sumą.“ Gyvenimo, išlikimo, tapatumo žymės — tėvo, motinos vardu atsiliepta, „Protėvių laukas“, paskelbęs savo patyrimą: „per darbymečius klegantis,/ niekad giesmių nemokėjęs,/ tik mokėjęs nuolankiai klausytis/ ir pro šalį lydėjęs,/ lydėjęs.“ Asmeniniai artėjimai — ir istorijos šuoliai, artimi žmonės, bičiuliai ir žemė, ir dangus, papratimai ir naujovės. Tiesiog sykiais toks gilus jutimas, kad „žodžiai abipus vagos/ dairės baugiai“. Sava žemė, savas kraštas. „Klostės“ — „Vienoje kalvoje/ priklostyta molio,/ kitoje — smėlio./ Ant pirmos —/ plūkto molio/ gyvenimas,/ ant antros — kryžiai/ nusiplūkusiems.“ „Tarsi savaime šnara keistavimai ir paslaptybės iš kūrinių, parašytų santūriai, su meile“,— taip apie poeto eilėraščius, skirtus „Tėvams mano…“ sako Vytautas Stulpinas.
Yra Vytauto Stulpino, kaip „Skruzdėlyno po šaukštu“ redaktoriaus, minčių ir ant knygos viršelio — apie egzistencijos esmę, apie laiko nostalgiją. Yra apie rinktinės žmogų ir vienkiemį, ir pasaulį — „toluma su bokšto smaile“, kur „pro kiaurą daržingalio stogą parskrisdavo žvaigždės ant šieno“… Žinoma, bus susitikimų su autoriumi, bus knygos paskaitymų, — o čia tokios pirmosios užuominos apie rugsėjo pradžioje išleistą gerai mums visiems pažįstamo poeto Algirdo Dačkevičiaus kūrinį, žinia apie naujus patyrimus. Toks paskelbimas, kas tikrai šviesina rudens dieneles — ir ilgesys įsitveria, ir „Akimirka pasiglemžė“, ir „Ražienos/ savo virbalais/ mezga voratinklius/ lig debesų.“ Visokių „magiškų tikrenybių“,— anot poeto Vytauto Stulpino. Viskas tinka šiam laikui — viskas šalia, visa ko pilnos poeto mintys. Belieka palinkėti Algirdui Dačkevičiui sveikatos — greitų susitikimų, pokalbių su knyga, pašnekesio ir saulelės — regis, jau ir vėl „Tarmiškai kuždasi lietūs,/ batus nuspyrę pasuoly“…
Iš Algirdo Dačkevičiaus eilėraščių — ir artimųjų priminimai, buvusių žmonių patyrimai, jų pačių atmintys. Vienas iš tokių eilėraščių, paskirtas Viliui Orvidui — „Viliaus Orvido litanija“: „Ir išmintis su nežinojimu/ taip susigrūmė,/ kad šaknimis į dangų/ kilo medžiai,/ akmenys pradėjo/ keisti ūgį,/ įgavo palaimingus veidus,/ prabilo ir nurimo“. Vilius Orvydas (1952-1992) — skulptorius, akmentašys, Orvidų akmens muziejaus įkūrėjas Žemaitijoje, Gargždelės kaime, prie kelio Plungė-Skuodas. Šie metai — jubiliejiniai Viliaus Orvydo gyvenimo metai: gimimo — septyniasdešimtmetis ir mirties — trisdešimtmetis. „Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį ir į medį — viskas man gyva buvo“,— kalbėjo Vilius Orvydas, prisiminęs 1973 metus, sielvartą dėl melioracijos naikinamos gamtos. Jis „įžvelgė atnaujintos būties galimybę“,— tokių galima rasti šaltinių paliudijimų. O rašytojas Vytautas Bubnys savo knygoje „Iš stalčiaus dugno“ (2017) prisimena viešnagę į Orvidų sodybą ir susitikimą su skulptoriumi. Anot rašytojo, „Vilius toks giedro veido, ilgaplaukis, su barzdele: „— Ne aš tveriu, Dievas. Ką man Dievas duoda, tą ir žmonėms parodau“. Taip apie savo darbą kalbėjo Vilius Orvydas, taip jį apibūdino meistras. Akmenys, „akmeninės arkos, akmeniniai stalai, suoleliai, iš akmens tašyti kryžiai. Ūmai pastebiu,— užrašyta Vytauto Bubnio prisiminimuose,— ar ne akmenų altorius. Šalimais jo irgi iš akmens iškirstos šventųjų statulos.“ „Reikia nedaug, tik noro pamatyti, patirti, išgirsti. O svarbiausia — noro pačiam atsiverti ir, nusimetus išankstines nuostatas, dviprasmes kalbas, netgi perspėjimus, priimti visa, kas tau duodama, priimti tai, ko tu negali pačiupinėti ir kas sėda tau ne tiek į galvą, kiek į širdį.“ Viliaus stebuklai — „Iš tikro,— kaip sako rašytojas Vytautas Bubnys,— katedra. Tai antroji meno katedra. Pirmoji — Justino Marcinkevičiaus „Katedra“. Esi toks, koks esi — taip būtų galima apibendrinti šiuos patyrimus.
O poeto Algirdo Dačkevičiaus dedikacijoje Viliui Orvydui — ir tokie žodžiai: „Tu esi amžina šlovė —/ aš vien lauko žolė“,—/ tarei užkliuvęs už akmens,/ Įkibęs nagais jį plėšei iš molingos/ Žemaitijos žemės./ Vieną po kito ridenai/ ir kartojai: „Tu esi tylinti, amžina išmintis,/ o aš — triukšmingas nežinojimas.“ „Pasigirdo/ riedulio trenksmas,/ paskui šnibždesys:/ „Tu be manęs — viskas,/ aš be Tavęs — niekas.“
Pamažu girdimi žingsniai. Suima žvilgsnis. Rasa sužiba — rudens švieselė, spingsulė, spindinti visomis ilgesio spalvomis. Iš čia — iš pačios žemės, iš dangaus gilumos ir toji rugsėjo išmintis. Priimkime ją, skaitykime, išeikime, eikime vienas su kitu, prie kits kito — su atminimu, su šios dienos regėjimu ir pasaulis bus aiškesnis, ruduo kitoks daugiau išmanančiam.
