Kai įveda žodžių giluma

„Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis,
Ir nori apimt begalinę!“ — Maironis

Ieva Sigita Naglienė

Stabtelėjimas, atmintis, suteikianti jėgų: „Dvasios saldūs regėjimai, nemirštą troškimai“,— Maironis
Vis gilyn rudenėja — paskutiniai atsisveikinimai — spalis tolinasi iš mūsų pajautų. Lapkritis — ir toji šviesa, siejanti, vedanti į pačias širdies gelmes — su išėjusiųjų istorija, su jų žemės ir žmogaus tikėjimu. Stabtelėjimas — kaip atminimas, plačiau ir giliau, už visus, kuriuos aplankysime išgrynindami sielą. 1862 metų lapkričio 2 dieną gimė poetas Maironis, Jonas Mačiulis. Šiemet — ir 160-metis. Akivaizdus kūrybos taškas — Tėvynė, jos žmogus, šventa pareiga. Poetas — dainius, valdantis pasaulį teisingumo, artimo meilės matais. Suprantama, kiekvienas turime savo Maironį — į pačią esmę pagautu išgyvenimu, regis, tik mums išsakyta tiesa. Taip būna. Tai būtina. Ir eina tikėjimas — kaip stiprybė.
O ko širdis pilna, tas iš burnos plūsta. Asmeninis Maironio žodis — pozityvi veikla, „jo giesmė, gimusi iš pajausto dalios bendrumo, sujungia tėvynę ir visus, kurie ją, atpažįsta“, anot Kęstučio Nastopkos. „Į darbą, broliai! Norint be kardo/ Sau iškariausme geresnį būvį!“, „Kiekvienas savo teneša dalį/ Į tėkmę mokslų, giesmės gražybe“. „Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,/ Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!“ Poeto „Pavasario balsuose“ pasikartoja, kas siejama, kas dienų verpetuose, ko kalbantysis ilgisi, kokie jo regėjimai, atpažįstama žmogaus ir gamtos paralelė. Tiesiog išgrynintas žmogiškumas, esamo, dabarties laiko dvasiniai atitikmenys — ir palaikoma ištisinė gija su pasauliu, kuris pilnas kaitos, nepastovumo, „kaip bangos ant marių“. Dinamiški vaizdai — įžvalgos, permainų motyvai, emocijų įvairovė ir gilyn einantis žodis — regimas ir šešėlių, užbaigtas ir šoktelėjęs, suskatęs gręžtis vėl į pradžią, sustiprintas idėjos. Verpetų verpetai — dvasinės sumaištys, jausmo kirčiai — aš ir mes išgyvenimai — argi visa tai nepanašu į mūsų pačių dvasinę patirtį? Juk dienos ir jėgos, „kaip upės vilnis,/ Vis bėga ir bėgt nesustos“ — būtinas „Pasitikėjimas savimi“.
Knyga „Literatūra ir kalba“, XXI, vyr. redaktorius J.Lankutis, išleista 1990 metais, skirta Maironiui — vienai iškiliausių figūrų lietuvių poezijoje. Sudėta 1987 metų mokslinės konferencijos medžiaga, poetų kalbos, pranešimai, prisiminimai, atminties pasakojimai, laiškų, susitikimų, bendravimo akimirkos, eilėraščių žodžiai — gyvi liudijimai apie poetą, žmogų ir dvasinį vedlį. Iki šiol — tautinės kultūros vertybių tvirtintoją — autoritetą: „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,/ Kame nuo amžių tėvai gyveno.“ Vidinės būsenos, monologai reiškiasi galinga meilės jėga, audringais dvasios polėkiais, dėl to ne viename eilėraštyje išsakyta sumaištis. Itin stiprus meilės šauksmas „Jaunosios Lietuvos“ posmuose, talpus ir besiplečiantis: „Aš noriu tikėti,/ Aš noriu mylėti,/ Aš noriu per amžius vien meilę girdėti!/ Argi tikslas aukštesnis bebus?“ Nuo išgyvenimų — iki filosofinės minties, su „šekspyriško tragizmo gaida“, anot Jono Lankučio: „Kaip laivas ant vilnių, kaip medis nuo vėjo,/ Neranda ant žemės ramumo žmogus;/ Kai tiki, jog švinta,— vėl audros užėjo/ Ir dangų užtemdė, pakirto sapnus!/ Kur galas tų marių? Kur kraštas žadėtas?/ Jo klystanti ieško per amžius mintis!/ Jau rodos netoli. Mojuoja žvaigždėtas,/ O tiek milijonams nematomas jis!“ Beje, įdėmiai sekant knygoje pateiktas paties poeto ir apie jį rašančių žmonių mintis, visą laiką knietėjo pamatyti Maironį — žmogų, Maironį — mąstytoją, jaučiamą ir esantį šalia — koks jis buvo, kokį jį matė kiti?
Iš vieno kito atsiminimo — iš laiko, kuris jau sumaniai daug ką atitolino, kuris užfiksuotas „Literatūros ir kalbos“ knygoje, vis tik išliko ir tebesilaiko žmonių pastebėjimuose apie Maironį, kaip apie didelę asmenybę, bendraujantį žmogų, veiklų, artimą ir svečią — dvasišką, turintį ką pasakyti, atgaivinantį, gebantį ir pas save priimti žmogų. Tokie žmogaus bruožai, kurie šių dienų realybėje jau išsekę, arba nebeteko atvirumo — kitokie mūsų ir pasimatymai, ir pasidžiaugimai. Taigi toji sutelktis, toji bendrystė Maironio susiėjimuose, tas tiesioginis jo buvimas, viešnagės svarba kelia ilgesį — lyg ir bunda laukimas, kažin ko pasigesta? „Maironis būdavo vyraujantis, bet prisiderindavo prie visokio išsilavinimo, prie visokio luomo žmonių“, buvo sąmojingas. „Pamatęs kokį nors žmonių sambūrį, visuomet sustodavo, kalbėdavosi gyvenimiškom temom — ką veikiat, kaip reikalai“,— tokie prisiminimai iš 1929 metų išvykos po Žemaitiją. „Jis būdavo laukiamas visur — dvaruose, klebonijose ir kitur“. „Maironis labai jautriai, giliai pajuto mano širdyje seniai nešiojamą kančią“ — ir tokia tiesa ten užrašyta. Išsikalbėjęs, „susipažinęs pajuto mano didžiulį sielvartą ir norėjo, kad aš jam atvirai pasipasakočiau“,— o kieksyk mes tai esame patyrę? Kiek kartų bepasikvietėme artimą pas save, kaip dažnai patys švenčiame — iš tikrųjų? Toks kyla susimąstymas — ir kitoks juk santykis buvęs, kitaip ir pasikalbėta. Ir tas buvimas nesuvaidintas — kieksyk mums taip dabar nutiko? Maironis bendraujantis su artimais — ir pats svečias,— ir toks su visais: „Mažai tesėdėjo savo garbingoje vietoje — ilgo stalo gale, nuolat pakildavo ir prieidavo prie svečių“. „Maironis buvo kuklus ir nemėgo, kad jo atvaizdas būtų platinamas.“ Ir ne vieno jauno žmogaus palinkimus jis pagilino: „Klauskis širdies“…
Tokie perskaitymai-stabtelėjimai, gautos žinios apie poeto asmenį, itin didelį žmogų, pajaustą ir pasakojantį, kaip reikia mylėti savo kraštą, savo žemę, savo žmogų. Žodis — ir tradicijos, išlikimas, vertė ir savastis. Turime kūrėją — dainių. Lieka atmintis — paminėjimas, santūrumas ir didybė. „Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, įnešė į ją europietiško platumo“,— anot Tomo Venclovos. — „Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis. Laimei, Maironis“ (1982). Laimei — su visa mūsų tėvynės meilės giesme: „Aš tau giesmę nešu, giesmę pilną vilties“.

„Kai užklups ilgi vakarai,/ senelė tyla lyg amžinatvė,/ dešimt minučių platybės“,— sako poetas Vytautas Stulpinas
Su spalio pabaiga ir poeto Vytauto Stulpino gimtadienis: spalio 27-oji — jubiliejinė. „Susiraitė sodyboje/ vienkiemio upė./ Dabartis pasitraukia/ skubotu žingsniu,/ paliejus spalvas“. Būtent — gal taip realiau? Gal taip aiškiau kas yra kas? Gal taip skaitydami greičiau būsime ten, kur eita poeto, kur mes — sveikinantys, skaitytojai ar susitikę, kalbinę ar buvę sykiu? Gal apmąstę, kas poeto parašyta, suradę dabarties ženklus, išgirdę melodiją — tų skubotų žingsnių ar „melodiją viržių laukui“, atlaposime jausmų duris? Maža ką gali rasti poeziją skaitantis žmogus — tegul bus pasisveikinimas ir pasveikinimas Poeto — tegul nuo visų skaitytojų su pačiais šilčiausiais linkėjimais! Tegul padėka — už žodį, kurį galima lygiai taip pat savaip suskaičiuoti, galima „pridėti — atimti,/ dauginti — dalyti“… Galima regėti toje susiraičiusioje gyvenimo upėje…
O gimtadienį švęsti poetas Vytautas Stulpinas sakė vyksiąs į Kauną — su savais. Kaunas — lyg kokia dvasinė buveinė, dabar jau ir artimiausiųjų vieta, ir tauriam atminimui, ir kasdienai — išgyvenimų ir pokalbių laikui dukros šeimoje. O pirmieji du šimtai puslapių jo knygos „Lėtoji“ (2022) parašyti po žmonos mirties — tokia erdvė minčiai ir patyrimui: „Ji ten — kur tyla tylumoj“. „Diena ten, diena atgal./ Viskas paprasčiau/ ir sudėtinga,/ lyg gaustų.“ „Lėtai tariami/ žodžiai veržias išnykt.“ Nėra skubėjimo — yra artybė, kuriai reikia apsipratimo laiko, reikia savęs — sykiais ir visai kitokio. „Laikas nelauks./ Laikas aštrybių ir smailumo./ pavėlavus melodija/ primena:/ niekur neskubėti,/ nesakyti visko išsamiai,/ neužbėgti už akių/ pačiam sau.“ „Žodžiai išeina ten,/ iš kur kilę.“ „Garsai,/ kuriuos išgirsti/ pirmą sykį,/ skamba slapčiau.“ „Triūsui galo nėra/ ir nebus, kaip besočiui./ Gimei ir keliauk/ galybėje laiko./ Jis nestovi ir niekur/ tavęs nepaliks./ Net iškilus/ anapus.“ „Dar nepradėjo aušti./ Keliu Tave į žodžius,/ tarytum jie būtų/ Tavo visatvė./ Akys merkias/ pačios.“ „Už laiko — mirtis,/ už horizonto — nežinia./ Du loveliai/ auksui plauti.“ Laikas — toji žodžių giluma, kuri tave savinasi ir veda, vedasi, vilioja. „Einu tarp properšų,/ tarp nematytų./ Įkandin tylutėlio balso./ Į namus.“ „Koks atkampus/ partolsta ruduo,/ kaip tvinksi/ šeivamedžio lapai.“ Tokios „Lėtosios“ iš arti ir iš toliau perskaitytos istorijos — taip verčiant vieną po kito eilėraštį, taip po truputį, lėtėjant ir vėl susitelkus į gilumą, kai veste įveda žodis. „Lėtoji“, anot paties poeto Vytauto Stulpino, tikslinė knyga, būtinybė, absoliuti būtinybė yra… Literatūros kritikė Janina Riškutė pasiūlė eilėraščius, skirtus žmonai, dėti į knygos pradžią.
„Esu visiškai ramus,— sako poetas Vytautas Stulpinas. — Aš padariau daug daugiau negu buvo duota padaryti, negu galėjau padaryti. Aš taip galvoju. „Lėtoji“ — gyvenimo knyga. Nerašiau jokių poezijų, rašau gyvenimą.“ Beje, Viktorija Daujotytė yra užsiminusi, kad taip pasakoti gali tik šiaurės žemaičiai — kol stipruoja, kol gyvi. „Mes gyvenam/ trumpą vienatvę,/ išeinam ilgam —/ ilgiau nebūna.“ „Ramią, bevėję dieną/ lengvu grėbliuku/ gaudau nuo žemės/ medžių lapus./ Pėdas praėjusio laiko,/ mūsų regėjimų sodo./ Sumenkusio/ ir prakaulaus.“ „Nėra sielvarto žemėj,/ kurio neišgydytų dangus./ Nežinomas autoriau,/ jūs pagavot žingsnius/ ežero link./ Dar neseniai,/ vieną švelnią/ rudenio dieną“. „Kas toji/ bekraštė,/ tas begalumas,/ kur jų šaknis?/ Niekas nežino./ Ir niekada,/ niekada/ nežinos.“ „Be paliovos“ — „Laikas/ išeina pats.“ „Nepamirškim tiktai,/ ką žadėjom.“ Anot mūsų liaudies patarlės, lig laiko puodas vandenį nešioja — to gyvenimo laiko. Ir esame semiantys ir semiami — ateina laikas ir viskas išeina aikštėn. Žinoma, viskas trunka lig tam tikro laiko: „Kaip spengia laikas,/ viskas praeina, nelengva/ įsižiūrėt, ar tebesi“, „leiskis tolyn, vis/ pasikliaudamas/ tuo tolumu.“ „Laikas/ visą laiką žmonėse“.
Galų gale — pats metas skaityti tai, kas tikrai su rudens sutemomis skaitoma, kaip pasijaučiame, kai mus veda žodis į gilumą. Kiekvienas rasime ką Maironio pasilikti sau, kiekvienam bus tai, dėl ko jo knygą atsiversime. Poezijos žodis kalba, kai jo reikia, kai pasiruošę ir ieškantys, kai iki pat paskutinės akimirkos mums užtenka laiko būti savimi. „Kad pastebėtum“,— anot poeto Vytauto Stulpino, — „vakaras turi/ kristi į akį“. „Kraštovaizdis/ ilgina laiką.“ „Laikas turi laiko/ nuodėmklausio vėlei“. Žodžių gilumoje — ir susitikimai — kitokie, kitaip, keičiantys mus pačius. Iš tiesų, prisipažinkime — žodis gali „pridėti — atimti,/ dauginti — dalyti“ — būkime tam pasiruošę… Ir palinkėkime — visiems sveikatos, o Poetams — kad juos tikrai skaitysime! Kad paklusime žodžių gilumai, kuri mus sieja, kuri — mūsų turtas.