Rudens liudijimas: „Iš smulkmenų susideda gyvenimas“,— sakydavo Šatrijos Ragana

Ieva Sigita Naglienė

Prie pat kasdienybės tamsos ir šviesumų
Tarsi visa tai būtų patyliukais nuklausęs vėjas — taip ir plūstelėjo! Lyg tuomet, kaip sykis, ir būtų su kažin kuo atkakliai ginčijęsis. Juk jis — pagrindinis lapkričio personažas — imkime ir pasekime rudens vėjo liudijimus. O jo visokio esama — su tam tikrais atminties atstumais ir ta artybe, kuri vis prilaiko sielą. Juk iš tiesų kažkaip pajausta, anot rašytojo Danieliaus Mušinsko, „Koks amžinas buvo laikas užvakar“ — „tik mūsų sielos žydi amžinai“… Rudens laiko iššūkiai siejami su laukimu ir ramybe, žvelgiant į pasaulį stebėtojo akimis. Lyg dėliotume smulkmeną prie smulkmenos. O akylesni ką nors ir įžiūrės, kaip liaudies sakyta, „tamsoje randasi ausys, šviesoje — akys.“ Kiekviena rudens detalė — tapati mūsų išgyvenimų būsenai.
Tokia nūdienos nuotaika. „Tačiau nieko nereikia suprasti neteisingai, tik būtina, kad vaizdas akies tinklainėje apsiverstų aukštyn kojomis. Aukštyn kojomis — yra toks pasakymas; aukštyn galva — ne vienas taip eina per miestą ir niekas nesistebi.“ Tokios mintys iš prozininko Danieliaus Mušinsko „Mažos senamiesčio novelės“ — su kiekvienu prasilenkimu, linktelėjimu, su atsigręžimu, su ėjimo ir atminties tvirtinimu, su žinia, kaip galbūt ir mums čia nutiko. Telšiškis Danielius Mušinskas, mūsų rašytojas — lapkritis yra jo gimtasis mėnuo — paskaitysime, pavartysime dar sykį jo 2021 metais išleistą „Vainiko pynimą“ — ir būsime vėl susitikę. Tegul tik nuo rudens iki rudens, bet ir šiandien išsakome tai, ką pajutome jo noveles skaitydami. „Ne akli — matėm“,— paties rašytojo žodžiais tariant. Pasveikinimai Rašytojui — nuo visų Telšių skaitytojų! O ruduo — kaip ruduo. „Rudens diena buvo trumpa, ėmė ne tik lyti, bet ir temti“. Ir tas kito buvimas, tas rankų pajautimas, tos savasties liudijimo minutės — ir nuėjimo ritualai, ir ėjimas savais keliais, ir ilgai ilgai dar besitęsiantys visokie atsitikimai. Tas užtvirtinimas — „Paskui nusibraukė rankove akis“ — niekur nedingstantis. Atmintis — ir saulė, ir vėjas, ir mūsų pačių pasaulis, kuriame esame. Tik akys priprato „regėti šviesą, uostyti gaivų vėją“, mes pripratome prie savo amžinybės… Laikas maino mus pačius ir keičia mūsų pojūčius — ir rudens tamsa įgauna kitokią prasmę. Taip sukasi žmogaus gyvenimas, tokia kasdienybės tamsa ir šviesa — tokia esatis ir taip suvoktas išėjimo laikas.
O gyvenimas — „gyvenimas lyg mažas nuskriaustas vaikas prisiglaudė prie tavęs. Gyvenk, ir tiek!“ „Dabarties gyvenimas!“ „Gal verčiau ieškok jame primityvumo ir banalybės“, „aklo gamtiškumo, ir rasi. Juk visa tai dabar pasireiškia taip atvirai ir drąsiai. Tada ir bus — dabarties gyvenimas.“ „Stenkis, kad tavo akys pražystų“. „Teisingai gyventi. Kas tai? Kas pasakys — taip teisingai gyventi reikia ankstų rytmetį, taip vidurdienį, o taip vėlai vakare. Ir dar pasakys — teisingai gyvena tas, kuris eina sparčiu taisyklingu žingsniu ir žino, kur eina, kur nueis.“ „Sukurk vaizdus, kurie sudrebintų sielą, įžiebtų viltį.“ „Atverk ne prisiminimus, o tiesą apie šį pasaulį. Atskleisk gyvenimo slėpinius, kokių iki tavęs niekas neatskleidė.“ „Už lango šlapias, niršus vidurnakčio vėjas, jis skrodžia tamsą. Jo ošesy gal daugiau tvirtybės negu žodžiuose, kuriais tikiesi įskelti gyvybę.“
Taip ir skaitykime, ir perskaitykime — dėl savęs, žvelgdami ir turintys. O laikas, „o laikas išduoda mūsų tikruosius norus“,— kaip sako rašytojas Danielius Mušinskas. Atkreipkime į tai dėmesį — ypač rudenį. Anot mūsų liaudies išminties, kas vėją sėja, tas audrą renka.

Svarbu, anot poeto Marcelijaus Martinaičio, „koks savaime esi“
Žinoma, kiekvienam rūpi, kaip susikalbėti, kaip atsiliepti, kokia įtaiga širdis širdžiai grąžina pasitikėjimą — ypač šalia gyvenantiems svarbu bet kokioje situacijoje rasti išeitį. Sutikime, kartais užtenka vieno saulės spindulio ar vienos šypsenos, kad diena pasikeistų. Arba — geras žodis rakinte atrakina kalbą, akių spindesys pažadina jutimus. Pamažu ir kasdienybė išsigiedrija.
Rodos, sakoma, kada keiti save — keiti ir pasaulį. Poezijos erdvėje tiesiog išsiskiria kylančios emocijos, suteikiama rudens žodžiui tokio skambesio, kuris nukreiptas į vidų. Marcelijaus Martinaičio lyrikoje ruduo — įsiklausantis, neišvengiamai dėl to kitoks ir paties žmogaus dėmesys. „Ant rudenio/ laukų juodų/ aš neturiu baltų žirgų.“ Nelaukdamas vienos ar kitos pokyčių akimirkos, ne viename eilėraštyje beveik savaime žmogus tampa tiesioginiu savo meto dalyviu: „Paskui vėl einu kelkraščiu/ vakar, užvakar, visada, kol būsiu“. Anot poeto, „poezija suteikia/ aukos galią/ galią pasiaukoti/ tuščiomis rankomis/ be nieko/ būti žodžiais/ kur nepasiekiama/ įeiti/ kur neprieinama/ būti matomam.“ „Tokia šalna tyli,/— o kaip girdėt toli.“ Regis, svarbiausias gyvenimo pagrindas gali būti nusakytas štai tokiu pajautimu: „kam žodžių nėr,/ kas vien tiktai klausa/ negirdima, mano slapta dvasia“. „Tragiškos rudenio spalvos. Daiktai ir užuolaidos sūrūs./ Liūdna ir gera, lyg stiklas dužtų trapus.“ „Laksto basas lietus po rūdijančią stogo skardą./ Užkala, rodos, tave, tavo balsą ir aidą.“ „Sugalvok man vakarą su žiburiu,/ mintį sugalvok tu mano sielai/— vieną kartą toks gyvenimas atėjo,/ kad man žodžių nebėra kalbėti.“ „Ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai,/ kalbinu taip tyliai, taip, lyg nekalbu:/— taip kalbu, kaip liečia nendrė/ nendrę, pučiamą į rudenį./ Tu rasa nušluostyk mano sielą,/ kol išauš, kol užsimerksiu rytdienai:/— pučia vėjas vakarą link miško,/ pučia žiburį į kelio pusę.“
Judrus poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių pasaulis, gyvas jo ruduo — iš kasdienės buities, iš kalbos ir pašnekesio. Labai arti kasdienybės ir jo Kukutis — suvoktas, anot V.Kubiliaus, „kaip žemaitiškos pasaulėjautos archetipas, o kartu kaip amžina „žemdirbio dvasia“ (1982). Išsiplečia ir erdvė, ir laikas. Ir sykiu, regis, kas prasidėję nuo visai paprasto, gali ir egzistencines patirtis liudyti. Tegul bus šiam lapkričio metui tokie Kukučio pajautimai: „Žingsniuoja Kukutis,/ ir žingsniavimas/ eina/ iš jo paties,/ ir matymas/ eina/ iš jo paties,/ ir galvojimas…“ „Visa tai veltui/ galvojo/ juk neįmanoma pasidaryti tokiam/ koks savaime esi/— o kada stengiesi būti toks/ koks savaime esi/ tada ne savaime esi toks/ koks jau savaime esi“.
Anot mūsų žmonių, nemesk akmens iš rankos — nesulaikysi, neleisk žodžio iš burnos — nebesugrąžinsi. O ruduo — tiesiog ritasi. Ir visaip eina su savais vėjais, su saulės ir mėnulio užtemimais, su gyvenimo liudijimais, kas žinoma, nujausta arba pasakyti. O tų pasakymų — visokių, būkime budrūs.

„Pabūkit su mumis“ — taip pavadinta Justinos Baltuonienės knyga
Anot knygos sudarytojų Irenos Radzienės ir Genutės Bičkuvienės, ši knyga — tai „Surastoji dalelė autorės kūrybos“, 2022 metai. Šie metai — 95-ieji Justinos Alminaitės-Baltuonienės gyvenimo metai. Ji gimė „Kretingos apsk., Platelių valsčiuje, Paežerės-Rūdaičių kaime prie žemaitiško „Žuvinto“ — tiksliau prie Gintarinio Platelių ežero.“ Taip pačios Justinos užrašyta Pirmosiose godose. „Sveikas, gyvenime,/ Kai ateina šventė į namus,/ Mes džiaugsmu dalinamės perpus!“ „Sveikas būk su amžinu judėjimu,/ Su degančios širdies giliu virpėjimu/ Su ta jėga, kuri vis kelia mintį/ Ir verčia kasdieną prisiminti.“
Justina Baltuonienė Telšių žmonėms gerai pažįstama — ir mokytoja, ir bendradarbė, kūrybos žmogus, pašnekovė ir draugė, artima bičiulė, organizatorė. Pamažu Justinos Baltuonienės gyvenimas lapas po lapo atsiveria iš prisiminimų-pasakojimų, liudijimų, trumpų pastebėjimų — ir jos eilėraščių. Biografijos detalės su bendrystės, laimės, renginių ir saviraiškos, atminimo įamžinimo tiesa, su nuoširdumu ir tam tikro laikotarpio kalbėjimu. Rodos, pabendravimai ir susitikimai, darbas, kuriame Justina sukosi nuo jaunų dienų, kalbėte kalba apie talentingą, atkaklią, optimistę moterį. Ji ir žmona, mama, mokytoja, ir laikraščio korektorė, užsiėmusi darbu ir sielos draugė, sumanymų realizuotoja. „Ji jautė žodžio svarbą ir ritmą“,— iš Irenos Kontautaitės-Nakienės prisiminimų. Surasta — paliudyta: „Tad plak, širdie, be paliovos, pavojų nepabūgus!“ „Koksai gražus akims pasaulis daros,/ Kai į akis pažiūri akys geros./ O jei dar žodį jos atlydi/ Kokiom šviesiom akim tą žmogų lydi.“ „Kaip anuomet paukščiai išskrenda ir grįžta“.
Susitikti ir pabūti — regis, itin svarbu kiekvienam. „Pabūkit su mumis“ — ir gyvenimas, ir meilė, ir tikėjimas. „Ta laimė duota. Bet nedovanota!/ Ją susikurti leista mums patiems./ Laimingi, kam neteko tuo suabejoti,/ Kad ši dalia skirta visiems visiems!..“ Justinos Baltuonienės eilėraščiai — gyvenimo mintys, pasveikinimai ir išgyvenimo atkartojimai, realybės priėmimas ir džiaugsmas sykiu su šalia esančiu. „Prakalbinkėt Žemajtė, Daukontą, Valončio./ Anėj somynėn taką didė tor./ Vo ė Čiorlionės sava mejlis končės/ Sorada na ož mario kor./Pri opės čė trobalė Butkun Jozė statė./ Kartodams: „Kon saka, a mon saka?“/ Kašauske gimėn čė ė didį svietą metėn/ Atsilėipi: „Jė mon saka, ta kon saka?“ „Pabūkėt so momis — ėlga ėlga pabūkėt,/ Tegol sotems, išauš, ė viel sotems./ Da Žemajtijuo nieka, niekumet natrūka —/ Nė vaišio, nė tuo, kas bėdo parėms.“
Taigi — toks gyvenimo liudijimas. Ir šio rudens džiaugsmo tvirtinimas — juk pabuvome sykiu. Atmintis visada kitokia, kaip ir pati žemė, anot Justinos Baltuonienės, „Mūsų žemė pėlna suopolė ė kraujė“, bet „Būkėt jūs ba gala toukart vėsė mondrė,/ Dėrbkit tap, ka kožnam žmogou būtom gera.“ Laikas — jis sudėlioja mintis, išryškina nuopelnus, sutelkia, paleidžia ir saugomės, kad tai, kas brangu, išsilaikytų. Perduokime vieni kitiems tą atminties šviesą, gyvenimo džiaugsmą, kuris skaidrina rudens tamsumas.
„Iš smulkmenų susideda gyvenimas“,— sakydavo Šatrijos Ragana. Ir gerai, kad taip gyvename. Juk „žmogaus gyvenimas yra tai, kas lieka po to, kai gyvenimas mus palieka“,— anot Viktorijos Daujotytės. — „Ir yra gyvenimų, kurie ima tarsi augti, didėti iš savęs, skleistis, peržengia ne tik savo fizinę būseną, peržengia savo jubiliejines sukaktis“. Kai „žmogus gyvena įveikdamas savo norą“, gyvena rodydamas mums kelią,— ir rudens, lapkričio tamsos, vėjų keliamos sumaištys yra tik liudijimas, kad gyvenimas mus jungia, mus skatina, mus keičia dėl pilnesnio paties gyvenimo.

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.