Žuvusieji už laisvę verti tik tokios „pagarbos“?

Regis, paminklo ir sodybvietės priežiūra vietos valdžiai nerūpi.

Luokės seniūnijoje, Pavirvyčio kaime, partizanus Vasiliauskus mena jų sodybos vietoje pastatytas paminklas. Deja, neprižiūrima teritorija aiškiai rodo, kad meras, vicemeras, Seimo nariai sugeba vien rėžti patriotines kalbas valstybinių švenčių renginiuose, tačiau istorinė atmintis, manytume, jiems nelabai rūpi.

Žuvo šeši broliai
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje Geistauto Gečiausko tekste pateikiama ši informacija apie brolius Vasiliauskus, kovojusius ir žuvusius pokario metais.
Vasiliauskai. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui šeima iš Žemaitijos — 6 broliai partizanai ir jų sesuo.
Tėvai — ūkininkai Pranas Vasiliauskas (m. 1938) ir Kazimiera Vasiliauskienė (1895-1990), kilę iš Pavirvyčio vienkiemio (prie Biržuvėnų, Luokės valsčius). Jų sūnūs Blažiejus (1922.02.03-1949.09.29), Boleslovas (1924.11.22-1947.09.17), Danielius (1926-1947.09.08), Vytautas (1927-1949.09.29), Antanas (1930-1949.09.29) ir Justinas (1932-1949.09.29) buvo Šatrijos rinktinės Luokės kuopos kovotojai, sesuo Elena (g. 1928 m.) — 1946-1947 m. Klaipėdoje veikusios Lietuvos laisvės armijos neginkluotos Šatrijos grupės steigėja ir vadovė, 1947-1954 m. kalinta Kazachijos lageriuose. Danielius iki apie 1944 metų mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, su Vytauto Didžiojo universitete studijavusiu broliu Jonu (1944 metų liepą pasitraukė į Vokietiją) įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, vėliau abu — į Lietuvos laisvės armiją. 1944 metų rugpjūtį Danielius su Blažiejumi ir Boleslovu dalyvavo prie Platelių ežero vykstančiuose šios armijos karių apmokymuose; Danielius kelias savaites Karaliaučiuje mokėsi sprogdintojo specialybės.
Danielius, Blažiejus (slapyvardis Blinda, 1999 metais pripažintas kariu savanoriu ir suteiktas leitenanto laipsnis, po mirties) ir Boleslovas (slapyvardis Vasaris, 1999 metais pripažintas kariu savanoriu ir suteiktas vyriausiojo leitenanto laipsnis, po mirties) partizanais tapo 1944 metų spalio mėnesį. Danielius žuvo kautynėse su saugumiečiais Kiršiuose (Tryškių seniūnija), Boleslovas — netoli Pavirvyčio kartu su 6 kovotojais. Blažiejus buvo Luokės būrio vadas. LSSR Valstybės saugumo ministerijos kareiviams apsupus Biržuvėnų miške įrengtą būrio bunkerį, jis buvo sužeistas (mirė saugumiečių vežamas į Luokę), Vytautas (slapyvardis Vyturėlis), Antanas ir Justinas (slapyvardis Jurgis) žuvo. Visų keturių kūnai buvo išniekinti prie Luokės valsčiaus stribų būstinės, vėliau sumesti už Luokės miestelio į bulvių senrūsius. Artimiesiems kūnus slapta išvežus, Antano palaikai buvo palaidoti Viekšnalių apylinkėse, kitų trijų brolių — Byvainės miške; 1990 m. perlaidoti Luokėje. Visi šeši broliai apdovanoti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais (2001 m., po mirties), jų motina — Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (1999 m., po mirties).

Nors ir saugoma valstybės, vieta apleista
Partizanų giminaičių pastangomis Pavirvyčio kaime buvo sutvarkyta dalis sodybvietės, pastatant paminklą, įrengiant aikštelę.
Mums paskambinęs telšiškis, Visų Šventųjų dieną su bendraminčiais apsilankęs sodybvietėje, uždegęs žvakutes, krimtosi esą vieta visiškai neprižiūrima, nors ir paskelbta valstybės saugomu paminklu.
Iš tiesų apie paminklą jau vysta, panašu, nė karto per vasarą nešienauta žolė. Aikštelė apžėlusi kerpėmis, o link paminklo vedantis takelis apaugęs žole. Vis tik aikštelę dar saugo surūdijęs užtvaras.
Sodyba yra kelio Telšiai-Luokė dešinėje pusėje, tuoj pat už Virvytės upės. Deja, sodybvietės nenurodo joks informacinis ženklas. Nėra ir partizanams skirto informacinio stendo. Prieš keletą metų rašėme apie apleistas senas kaimo kapinaites netoli Tryškių, kuriose palaidota 1863 metų gegužės mėnesį mūšyje žuvę sukilėliai. Rajono valdžia reagavo vangiai, užtat susirūpino Tryškių seniūnas Antanas Jokubauskas. Jo iniciatyva vieta buvo sutvarkyta, pastatytas kryžius. Visgi informacinio stendo ir čia nėra.
Ironiškai belieka pastebėti, jog žuvusieji už laisvę, matyt (vietos valdžios suvokimu), nėra verti „meninių plokščių“, kainavusių dešimtis tūkstančių eurų. Žuvusieji už laisvė ir jų atminimas, matyt, nesiderina su neva žemaitišku „patriotizmu“ ir „meninio biznio“ galimybėmis. („KŽ“ inf.)

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.