Šiandien, lapkričio 26-ąją, Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros administratorius, kanauninkas Vygintas Gudeliūnas pasitinka savo 50-metį. Šia proga pakalbinome dvasininką, kuris atvirame ir nuoširdžiame interviu pasidalijo mintimis apie nueitą gyvenimo kelią, kunigo pašaukimą, religijos vaidmenį šiandieniame pasaulyje bei gyvenimo prasmę.
Justina Lukošienė
— Kur prabėgo Jūsų vaikystė, mokykliniai metai? Kokie šilčiausi prisiminimai išliko iš šio gyvenimo laikotarpio?
— Bėgant metams, daug dalykų užsimiršta, o ir nekreipiame dėmesio, tačiau sukaktys mus sugrąžina prie šaknų, mūsų istorijos. Juk ten mūsų kelio pradžia.
Gimiau Jonikaičių kaime (tuomet Šilutės raj.). Lankiau Gudų pradinę mokyklą. Stebėjausi, kaip mokytoja galėjo dirbti, mokyti tuo pačiu metu tris klases, ir visiems pakako dėmesio. Vėliau perėjau į Pagėgių vidurinę mokyklą. Jau tada buvo A, B, C klasės, A klasė — stipriausia. Buvome keli vaikai iš kaimo, tad dėl draugų ėjau į C klasę, bet atėjusi A klasės auklėtoja išsivedė mane į šią klasę, joje ir mokiausi.
Pamenu, kad, žiūrėdamas į miesto vaikus, pavydėjau, jog jie turėjo galimybę lankyti būrelius, pvz.: muzikos, groti kažkokiu muzikos instrumentu. Tą svajonę turiu dar ir šiandien — išmokti groti bent gitara. Mokiausi gerai, sportavau (lengvoji atletika, bėgimas 800-1500 km). Vykdavome į varžybas, sekėsi puikiai. Treneris pasiūlė stoti į sporto mokyklą. Stojau į Panevėžio sporto mokyklą, bet nepraleido gydytojų patikra, kaip tuomet paaiškino, kažkoks užesys širdies plote. Pamenu, kai mama davė treneriui, atvykusiam iš Vilniaus, kuris rinkosi sau sportininkus, 50 rublių, kad mane priimtų. Nenorėjo imti tų pinigų, kiek pamenu, kad treneris nužvelgė mane visą, tačiau nieko nepasakė. Kai rugpjūčio 30 d. gavome laišką iš Vilniaus sporto mokyklos, kad esu priimtas, buvo laimės iki ausų. Tai buvo rimtas iššūkis: kasdien dvi treniruotės po dvi valandas, šeštadieniais ilgas bėgimas iki 20 km. Buvo įdomūs, daug jėgų reikalaujantys bei ištvermę ugdantys metai. Treneris buvo labai garbingas žmogus, mamos duotus pinigus vėliau man po truputį atidavė, kad visų iškart neišleisčiau. Po poros metų pradėjau sirgti, todėl turėjau palikti sporto mokyklą. Tuomet įstojau į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą, po 4 metų ją baigiau, įgijau radijo ir televizijos transliuotojo specialybę.
— Nuo ko ir kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Dievu?
— Mano pažintis su Dievu prasidėjo, kai studijavau Vilniuje. Tiesiog vieną dieną, važiuojant troleibusu, pajutau viduje, kad man reikia Dievo. Tiesiog nei iš šio, nei iš to — aiškus vidinis poreikis. Ir pamenu, kad tos dienos vakare išlipau prie tuomet „Vaikų pasaulio“ parduotuvės, o ten aikštėje kalbėjo apie Dievą. Tada paklausiau, kur jie renkasi, ir nuėjau pas juos sekmadienį. Po pamaldų du kartus per savaitę griždavau lyg ant sparnų. Kalbėdavau budėtojai bendrabutyje, kambariokams apie Dievą be jokios baimės. Nesišaipydavo.
— Kodėl nusprendėte pasirinkti dvasininko kelią? Kaip artimieji priėmė Jūsų apsisprendimą tapti kunigu?
— Po studijų grįžau į Pagėgius, įsidarbinau Pagėgių vidurinėje mokykloje fizikos ir chemijos mokytojų padėjėju, mokiau fizikos ir gamtos. Kadangi mokytojams pertraukų metu kalbėdavau apie Dievą, o etikos mokytoja turėjo išvykti į kursus, tai ji man davė savo vyresnes klases (10 ir 11), kad jiems kalbėčiau apie Dievą. Po pamokų sukūrėme grupelę, kur kartu giedojome, meldėmės. Vėliau susipažinau su klebonu kun. Petru Šiuriu, ką tik naujai atsiųstu dirbti į Pagėgius. Kalbėdavausi su juo beveik kasdien iki vidurnakčio apie Dievą, turėjau daug klausimų, kol vieną dieną pasakiau mamai, kad noriu stoti į kunigų seminariją. Pasakiau tai turgaus dieną, kai vakare grįžau namo. Ji verkė ir paklausė, kodėl taip padariau. Nieko neatsakiau. Kai vežė mane į seminariją, tėvas dar kartą pakartojo šį klausimą, sakydamas, kad mama dėl to sielojasi. Ir tada nieko neatsakiau. Pirmaisiais metais tėvai nežinojo, kaip bendrauti, buvo daug tylos. Vėliau, girdėdami, kad turi džiaugtis, jog sūnus bus kunigu, tėvai man tapo didele pagalba savo rūpesčiu ir dėmesiu.
— Kokie buvo tie pirmieji kunigystės metai?
— Iš pradžių buvo kalbos, kad skirs į Telšių katedrą vikaru, bet persigalvojo ir paskyrė į Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapiją. Kadangi ten ilgus metus dirbo jėzuitai, tai sakė, kad mums bus sunku. Buvo baimės, bet pamenu, kad sau pasakiau, jog tuomet kun. Jonas Kauneckas netapo per vieną dieną tokiu, kokiu yra. Jis buvo pavyzdys daugeliui iš mūsų. Daug buvo veiklos. Džiaugiuosi, kad ten buvo mano pirmieji kunigystės metai. Iki šiandien palaikome ryšius su daugeliu žmonių iš tos parapijos, nors buvau ten tik dvejus metus.
— Kiek parapijų Jums teko dirbti ir kaip gyvenimas Jus atvedė į Žemaitijos sostinę, į Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą?
— Kaip minėjau, pirmieji dveji metai praleisti Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje, treji metai — studijų Paduvoje (Italijoje), taip pat trejus metus dirbau prefektu ir po to rektoriumi Telšių kunigų seminarijoje, po to vieneri metai — Viešvėnų bažnyčioje, penkeri metai — studijų Romoje, treji metai — Darbėnuose.
Vieną dieną sulaukiau skambučio iš vyskupo Kęstučio Kėvalo, kuris pakvietė atvykti pokalbio į kuriją. Žinojau, apie ką bus kalba, nes buvau informuotas skambučiu, kad vyskupas man skambins, ir kad aš turiu sutikti su jo pasiūlymu. Vienintelis klaustukas man buvo remontai. Sakė, kad nereikės man tuo rūpintis, kas nebuvo tiesa…
— Daugiau kaip 20 metų skleidžiate Dievo žodį tikintiesiems. Kaip manote, koks yra religijos vaidmuo šiandieniame pasaulyje? Ar vis daugiau žmonių atsigręžia į tikėjimą?
— Dievas turi įvairių būdų prakalbinti žmogų, ir nė vienas iš mūsų nežinome, kada tas skleidžiamas žodis ras vietos žmogaus širdyje. Tačiau turime kalbėti, liudyti ir žodžiu, ir pavyzdžiu. Jeigu mūsų liudijimas, kalbėjimas ir maldos yra tik formalūs (kaip koks darbas), tada nieko ir nebus. Bet jei tame yra tikėjimo, tada tikrai žodis ras vietos kažkieno širdyje. Nėra žmogaus be tikėjimo, visi tiki kažkuo. Žmonės ir šiandien ieško, kelia gyvenimo prasmės klausimus. Vieni garsiai tai išreiškia, kiti — tyliai, lyg paslapčia. Manau, kad Bažnyčia šiai dienai „nepasinaudoja“ daugybe galimybių, kad būtų arti žmonių. Kaip bus toliau, sunku pasakyti. Šiandien žmonėms yra nemažai galimybių gilinti savo tikėjimą: internete daug įrašų, mūsų parapijoje trečiadienio vakarais vyksta „Tikėjimo pašnekesiai“. Reikia tik norėti…
— Su kokiomis nuotaikomis pasitinkate savo 50-metį? Ar jaučiatės įgyvendinęs visus savo užsibrėžtus tikslus? Apie ką dar svajojate?
— Per daug negalvoju apie tai… Šiandien nuotaikos geros, esu patenkintas. Sutinku žmonių, kurie mane pralinksmina ir įkvepia drąsos, ypač tada, kai aplanko „beprasmybė“.
Turėčiau daugiau darbuotis…, o svajonės tepasilieka mano širdies slaptoje kertelėje. Pasakysiu viena, gal kvailai skamba, bet man tai yra kažkas dangiško — noriu išmokti maldą „Tėve mūsų“ prancūziškai…
— Kokia yra gyvenimo prasmė? Kur kiekvienas mirtingasis jos turėtų ieškoti?
— Gyvenime ieškome savo veido: koks esu ir koks turiu būti. O juk išraiškos yra įvairios. Svarbu nebijoti suklysti tose paieškose. Klaidos yra mūsų neišvengiamos palydovės: vienos matomos, kitos — ne. Visada reikia keliauti pirmyn, visomis kryptimis. Kai nieko nebenorime ir neieškome, tuomet mirštame. Šito aš nenoriu ir kitiems to nelinkiu. Manau, kad gyvenimo prasmė aiškiausiai atrandama santykyje su Dievu. Jeigu įsileidžiame mintį, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tampa paprasta. Be mūsų atvirumo prieš save ir prieš Jį (Dievą) nėra mūsų ateities ir gyvenimo prasmės. Keliaukime drauge beieškant savo ir Dievo veido…
— Dėkoju už pokalbį.