„O nuo kalno pažiūrėsim,
kaip toli jau mes nuėjom“,— Marcelijus Martinaitis
Ieva Sigita Naglienė
Šitaip sykiais būna skaudžiai tikra
Lyg spėji, lyg ir nebe — o tų pajautimų visa galybė! Toks laikas, ne vienas šitaip pasakome. Ir gerai, kad dar tikime savo jutimais, atsilošiame į nuojautų pasaulius — „Genys margas, žmogaus gyvenimas dar margesnis“,— anot liaudies patarlės. Iš tiesų, kaip pastebi L.Jucevičius, „Argi begalima geriau ir taikliau nupiešti visus gyvenimo džiaugsmus, visus nusivylimus, nerimasčius ir kankynes, kaip palyginant juos su margu geneliu.“ Ir šiuolaik, kai lapkritis virsta į žiemos esatį, nieko geriau nesugalvosime — gamta persimainė ir mus keičia. O iš tiesų kiekvieno meto poringė — pasakiška. Ėmė ir pasnyguriavo!
Regis, vis tik ypač pasiilgome saulės. Kiek jos per šį, jau spėriai išeinantį rudens mėnesį, regėjome? Blanki tokia, pažemiais, kildink nekildinęs — vis tamsyn ir tamsyn. Išskirtinis savitas metas — gal dabar kaip tik ir ramybė, ir tokia priešprieša, kada nori nenori ir vėjas, ir krituliai, ir visa, kas aplinkui gyva, užkabina? Esi tarsi ir nesantis, ne visai suvokęs, kas toji natūrali būsena, bet visai gamtos palenktas? O sako, kad dabarties žmogus toli nuo jos? Sako, tik imkime ir išsivaduokime iš tokių svarstymų — pas mus vis tik dar tikrojo vandens, tikrojo žemės kelio esama, dar širdis suplaka nuo paukščio skrydžio, dar vabalėlis stebina, dar dairomės į dangų. Ir pabūkime, nors vieną mirksnį tokie, kaip mūsų liaudis sakydavo: „Džiaugias kaip geležėlę radęs“. Lyg ir be reikalo, tarsi keistai juokias, bet žmogus žinodamas, dėl ko pamažu šyptels, kodėl toks menkniekis jam sukėlė keistą gerumą — iki juoko ašarų. Paklausykime savęs, anot psichologės Jolitos Ščiglinskienės, „Vienintelis, kas mums tikrai nemeluoja — tai mūsų kūnas. Jeigu mes pradėtume jo klausytis ir bent minutę laiko skirtume, kad nukreiptume dėmesį į savo vidų pasižiūrėti, kaip jaučiasi kūnas, gautume labai daug atsakymų. Jeigu dirbdami jaučiame įtampą ir paklaustumėte savo kūno, kodėl ją jaučiate, tai visuomet gautumėte atsakymą, nes pasąmonė visuomet su mumis bendrauja. Tik mes neleidžiame sau jos išgirsti, nes dažniausiai gyvename nesąmoningai. Sąmoningas gyvenimas yra daugiau intuityvus, nes pasąmonė kalba per intuiciją. Pirma mintis, atėjusi į galvą, dažniausiai yra teisinga. Imk ir vadovaukis ja. Paskui protas įjungia visai kitą situacijos versiją. Protas neturi informacijos apie ateitį, dėl to kas kartą siūlo tuos pačius sprendimo būdus. Intuicija siūlo visai ką kita. Kiekvieną kartą visas dėmesys turi būti nukreiptas tik į save, o ne į tai, kas vyksta aplinkui, nes tai, kas tave supa, pats ir sukuri“ (2022). Mintis ir emocija — atmintis, jausmai grįžta ir turime savo informaciją. Gyvenime nieko šiaip sau nebūna. Ir mūsų liaudies priminta, jog pamažu eidamas toliau nueisi.
Jau lapkritis pridengė sniegu paskutinius lapus, snigtelėjo, rodos, pasakišką ramybę nušviesino. Begal gilios eilėraščių mintys seka nuklausymų, suklusimų padavimus. „Vakar ir visados“ — atsiliepia poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių žmogus — iš patirties, savaimingas, skelbiantis meilę tai mažutei nūdienos akimirkai. „Skaitau iš akių nepažįstamų/ širdžiai pažįstamą džiaugsmą“. „Nešu iškėlęs džiaugsmą —/ savo vėliavą.“ „Teka laikas be garso/ kaip upė per lygumą./ Linksta prie žemės/ saulės pavargus galva.“ Ir kiek čia to tikrojo lengvumo, kiek rimties ir to keisto skaudesio — ar išties mes atviri tam, ką mums gamta skiria, ką sutalpino poetas? Ką mūsų akims, ką širdžiai, ką ausys fantastiškai išskyrė, prie ko kojos nuveda, ką galva nepabaigiamai užlaiko? Ar spėjame? Tas minties takumas — lyg vandens, tokio gėlo, tokio skaidraus iš čia pat, vis dar tekančio, ar pasisėmę, ar turime? „Aš velniškai pasiilgau meilės,/ Kaip medžiai pasiilgsta pavasario,/ Kaip sukepusios lūpos — vandens“,— Marcelijus Martinaitis paskiria žodžių į pačią širdį iš širdies. Lyg išgirstume maldą… Jeigu „Meldžia Dievą,— pasak kalbininko Kazimiero Būgos,— minkština Dievą“ (2001). „Teka pro šalį/ kalnais pakalnėm,/ teka upelis/ dangaus vandenio./ O virš to vandenio —/ karklai ir gluosniai,/ gėlių šešėliai, bitės ratuotos./ Iš labo ryto/ dūzgia ir skamba —/ ežeruos dugnas,/ debesys plaukia.“ Visa tai mes atmename, visa tai mes dar turime. Šitaip sykiais būna skaudžiai tikra — ir nueina tas tikrumas kažin kaip ir susitelkia, ir visam gyvenimui iki saldybės gera. „Ir kitaip jau naktį lyja lietūs,/ laukiame kitaip, kol perstos lyti.“ „O kitaip kitaip dabar galvoju,/ o dabar kitaip kitaip tyliu“. Meistriškas sumanymas, rodos, iš visų gyvenimo galių, leidžiantis išjausti savastį.
Poezija, kaip sako Marcelijus Martinaitis, „vienodai priklauso visiems.“ „Poezija ir vienija žmones, neatstumia net atstumtųjų. Kalba apie tai, ką gali išgirsti kiekvienas“. „Žiūrėk į upes ir į ežerus,/ vaikščiok, lyg eitumei smuiko styga, ir šypsokis.“ Daug kas pasikeitė — natūralu. Bet esti tokių gilių pokyčių, kurie išjudino esmių esmę, prigimtąją ir vienatinę, atitraukė nuo gamtinės gilumos ir gyvenimo gelminės esmės. „Pasikeitė visas peizažas, dangaus ir žemės masyvų proporcijos, vidudienio šviesos spalva,— užrašyta poeto Marcelijaus Martinaičio viename iš jo interviu. — Spalvos yra intensyvesnės, nes jų neslopina mažesni įvairių augalų ir medžių plotai, neišskaido. Dominuoja didžiulės vientisos masės, kelių ir laukų geometrija. Pasijunti atviroje erdvėje.“ „Gimtinė“ vis dažniau tereiškia tėvus, kilimo vietovę, o ne tą tradicinę sanklodą, kur tau buvo viskas paruošta nuo gimimo iki mirties“ (1980). Tokia graudžiai tikra, tokia mūsų reali nūdiena — taip talpiai poeto sudėliota žvelgiant į gyvenimą. Marcelijaus Martinaičio žodis kliudo visas prigimtines stygas. „Linkiu, kad ir jūs negalėtumėt pasipriešinti meistriškai valdomų žodžių, vaizdų ir melodijų galiai,— sako poetas Gintaras Bleizgys,— tenugali mus visus tai, kas ilgainiui įgyja vis didesnę vertę ir jėgą, išsigrynina, išsiskaidrina, mūsų laiką sujungia su praeitimi, ateitimi ir amžinumu“ (2019).
Marcelijaus Martinaičio lyrika — „Vakar ir visados“ atitiks laiko dvasią, primins ir išpažins, kas yra patirtis, prie ko prieita ir dėl ko reikia rimtai žmogui kalbėti, kas mūsų — iš prigimtinės paslapties, iš žemės, kokios problemos pareina į mus iš viso pasaulio, kaip su jomis gyvensime.
Dalelė pasaulio, kuris gyvas literatūros kūrinyje
Iš tiesų ir mes esame dalis to didžiojo pasaulio, kurio apimtis ne visada suvokiame. Itin stipriai veikia pašnekesys ar spausdintas žodis apie globalias problemas, gamtos judėjimus, apie dvidešimt pirmojo amžiaus žmogaus norus ir gyvenimo pasekmes. Kasmet iš tarptautinių literatūros vandenų per Šiaurės šalių literatūros savaites yra stabtelėjama ties opiausiomis problemomis — šiemet dėmesio centre gamta. Ji, be jokios abejonės, sieja žmones, nes ir mes iš jos. Todėl kiekvienas pastebėjimas, kiekviena mintis yra verta atidos, įsiklausymo ir sveikos nuovokas, kas iš tikrųjų vyksta.
Norvegų rašytojos Majos Lunde knygos „Bičių istorija“ (2017) ir „Vandens istorija“ (2018) tapo Šiaurės šalių literatūros savaitės istorijomis. Pirmojoje — kas nutiks, kai neliks bičių, antrojoje — katastofų katastrofa — kaip gyventi be gėlo vandens? „Bičių istorijoje“ trys žmonės, skirtingų epochų, skirtingų pasaulio vietų, skirtingu laiku gyvenę žmonės yra susiję, nes bitės juos sieja ir giliai verdančios aistros supina į vieną pasakojimą. Pavyzdžiui, Tao — iš Kinijos, po Žūties, pasakoja, kas bus, kai neliko bičių: 2037 metais „Žemėje nebeliko augalus apdulkinančių vabzdžių“. 2098 metais gamtos gyvių darbus perima žmonės. „Medžiai skaičiavo ne pirmą dešimtmetį. Šakos buvo trapios nelyginant plonas stiklas, jos traškėjo nuo mūsų svorio.“ „Mažas plastikinis indelis buvo pilnas lengvučio aukso, tiksliai atsverto ir išdalyto mums darbo dienos pradžioje, kiekvienai po lygiai. Švelniais judesiais stengiausi perkelti nematomą kiekį indelio ant medžių. Kiekvienas žiedelis turėjo būti apdulkintas vištos plunksnų šepetėliu.“ „Reikėjo dirbti toliau, neturėjau pasirinkimo. Pakelti ranką, panardinti šepetėlį į žiedadulkes, švelniai pervesti juo per žiedus, perbraukti taip, lyg būčiau bitė.“ Dėl to, kad atsirastų šiam darbui reikalingi įpročiai, vaikai „nuo trejų metų rišdavo kilimus. Maži piršteliai puikiai susidorodavo su sudėtingais raštais“, „nuo aštuonerių metų tobulai tiko darbui čia, laukuose.“ Mokykloje jie buvo „įpratinti tykiai sėdėti ilgą laiką“, išlavinę „smulkiąją motoriką“. Daug ką kartojo ir kartojo, kol kiekvienas tuo įtikėdavo. „Anksčiau žmonės pokalbius pradėdavo klausdami, kaip sekasi, o dabar, mobiliųjų eroje, tapo įprasta klausti, kur esi“. Jau „2014 metais konstatuota, kad Europai trūksta septynių milijardų bičių“,— tai tik maža dalis tų jausmų, kurie kyla perskaičius „Bičių istorijos“ pasakojimus.
Rašytojos Majos Lunde knygos priverčia darsyk atsigręžta, suklusti, kas jau skelbiama ir meniniu žodžiu. Toji, skaitomos knygos istorija, atgijo ir Telšių „Ateities“ progimnazijos aštuntokų lūpomis — jau tradiciškai kiekvienais metais mokyklos bibliotekininkė Vanda Kuzienė sutelkia skaitytojus į Šiaurės šalių literatūros savaitės Žodžio ir šviesos dialogą. Įtikinamai buvo skelbiama žinia, dėl ko sunerimęs pasaulis, kas laukia žmogaus, kas laukia gyvybės, atsiplėšusios nuo visos gamtos. Mokytojos Linos Dijokienės dėka aštuntokų skaitymai, toks gilus užrašyto žodžio sukimas savotišku ratu — ir simboliškas užmanymas, atkreipiant dėmesį į laiko ratą, į mūsų gyvenimo judėjimą, vis tik gamtiškuoju ratu — aplink su metų kaita. Paaiškėja, daug kas paaiškėja ir ne tik iš bičių gyvenimo — mes taip pat privalome galvoti, ką darome, kaip gyvename, kokia ateitis. Ir ne kada nors, o netrukus — visgi perskaičius knygą daug kas įgaus kitokią prasmę. Ir reikia apie tai kalbėti, ir reikia kartoti, kas buvo ir kas bus. Kas bus, kai tikrai „Vieno žmogaus gyvenimas, vieno žmogaus kūnas, kraujas, kūno skysčiai, nervų signalai, mintys, baimės ir svajonės nieko nebereiškė“. O juk naujieji laikai — „yra naujieji laikai“, yra juos apibūdinantis jausmas — viltis…
Didelė dalis didžiojo pasaulio apimta knygose — skaitykime, pažinkime iki tikslumo, subtilumo, kiek įmanoma atidžiau įsižiūrėkime, kad gebėtume būti, kad išmoktume justi gyvybę, kad traškesį, kad kiekvieną garsą, kad galvotume, kas vyksta. Galų gale, kad atgautume pusiausvyrą tarp technikos stebuklų, kad mūsų skaidrūs balsai sutiktų žmogų, akys pradžiugtų gamtoje, su šviesa ir tamsoje, kad mums būtų gera. Anot poeto Vytauto Mačernio, „Ir aš mačiau gimtinį šiaurės kelią/ Į saule degančius namus…“ Atsiminimai. Jo Vizijose — pranašiški reginiai, sąsaja su tuo, kas su laiku bus kitaip, kas be galo buvo, yra ir bus svarbu: „mieguistos bitės/ Varpeliais tolimais dūzgeno…“, „Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus“. „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę/ gilią,/ Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,/ Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai/ giedojo tykiai:/ Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai/ gyventi per tave.“ Turime, turime mes kuo sekti — poetų žodis teigia ir įkvepia.
Tokie lapkričio galo pajautimai — su tuo, kas geriau vėliau, bet suvokta, kas gyvenimo išminčių patikrinta, kas knygos žmonių dėl mūsų užrašyta. Istorija, pasakojimas, eilėraštis — ir išjautimas to tikrojo jausmo, to grynojo, kas sieja žmones, kokia egzistuoja tikrovė, kaip joje išsilaikyti, kad žmogus atsišauktų gamtos atvirumui. Būtina ieškoti ryšių — kas ieško, tas randa. Svarbiausia justi, kad „Dievas davė giedrą, dievas duos ir lietaus“,— anot patarlės,— ir gyvenimą, kurį gyvensime, jeigu būsime to verti.