„laikas nesižvalgydamas nei apsistodamas lekia ir lekia nuvestuoju taku“,– Žemaitė
Ieva Sigita Naglienė
Paieškojus Žemaitės skaitymuose, ir žiemos muzikos esama
Žodis, ištartas pavėjui, sykiais turi tokią įtaigą, kad ilgam prisimeni. Rodos, viskas aplinkui skamba. Ištrūko ir padrąsino, paveikė labiau nei kas kita. Ypač šiuolaik, žiemos metu, kai visur karaliauja tokia nubalusi tykuma, kai bet koks garsas, net mažiausia žodžio vibracija įgauna kur kas gilesnį skambumą, reikia dažniau būti savimi. Visomis juslėmis galime pagauti subtilią muziką – tik dairykimės, klausykimės prietemos veikiami, svajokime. Kuriantis žodis, gruodžio akordais suima visas mūsų glūdumas, gobia džiaugsmą, lakdina, rodos, toliais be pabaigos. Nenuostabu, juk tokia spėri tamsuma, regis, ilgaamžė. Apytema – muzikali ir sūkuriais nueina prisiminimai, perskaityti, išbuvę, jausmingi garsai, lyg skilčiotų, ko kitu metu neišgirsime.
Tiesiog smagu sekti savo pasaulio vidaus nuotaiką – netgi niūriausią esatį prietemos artuma išsklaido. Tik reikia pabandyti! O juk laikas, ar mes vienaip jį sutiksime, ar kitaip, jis „lekia ir lekia nuvestuoju taku“,– sako Žemaitė. O mums – būtina jame būti, net tuomet, kai nieko kito neliks, tik gamtos muzika, jos balsas, jos gyvastis. Būti ir turėti gyvenimą, visomis prasmėmis savo, išsaugojant tą vidinę ramybę, kurios pilnas žiemos prietamsis. 1946 metais išleistuose Žemaitės Rinktiniuose raštuose galima perskaityti ne vieną žiemos laiko pasišokimą – iki pat širdies ir su tokia įtaiga, kad niekada to jausmo nepamirši. Gyvastis eina iš žiemos, iš kiekvieno jos judesio muzika, atsiveria gražiausių gražiausiomis skelbiamo meto melodijomis. O juk tokia brėkšmė, toks į tamsybes einantis laikas, o kiek jame išgyvenimo! Anot Žemaitės, „Saulės nė balso nematyti“ – o kaip viskas judesy, kaip gamtos monai neatsižvilgėdami traukia širdį. Stebuklas – didelis rašytojos žodis, lyg vienu krutesiu, vienu, pačios rašytojos žodžiais tariant, tuo vienu artumu taip ir lenkiasi, lenda į širdį be jokių perspėlionių. Klausai, klausaisi, žmogau, ir įtiki tokiais dalykais, ir pasiimi, kas pasipila iš šalčio atmainų – tyla sušnabžda ar vėjas sūkuriuoja, savotiški ir tų traškančių medžių prisilenkimai. „O sniegas čikšdamas lindo už apikaklių ir į plaukus vėlėsi; pasiekdamas žėrė ir į akis. Kur tik įsivėlė, tuojau tirpo, pavirtęs vandeniu, dar giliau sėdo į drabužius, drėkino ligi pat kailio. Ant žemės krito ir nyko, o kuris pakliuvo ant stogo ar į tvorą, taip prikibo, jog vėjas niekaip neatplėšė, todėl supykęs lakstė tuščiomis kaukdamas.“ Taip vieną po kito iš Žemaitės apsakymų perleidžiame žiemos susižvalgymus ir vėlek, pasak autorės, kažin kas spindi, kažkaip atsitraukia, telkiasi, kažkas „sulengvino žingsnius“, lyg „rastumim aniolus, sustojusius eilėmis“… Ir sykiais visai nebesvarbu, iš kokio pasakojimo viena ar kita mintis sukirbėjo – tiesiog tokia laiku ir vietoje, lygiai taip pat nebegali „širdies sutūrėti…“ „Vėtra šniokšdama dūzgena nuogus medžius ir barsto kruopeliais šarmą, suminkštėjusia drėgme. Visa padangė rūsti, nuliūdusi, tartumi mergelė apsiverkusi, su savo mylimuoju persiskyrusi.“ Tartumi – ir laikas, ir vis lekia, ir lekia nuvestuoju taku“…
Bet vos tik akis kilsteli – ir vėl kitaip, nors ir prietema, esi regintis! Ir kiek tos tykesio muzikos: „balta sniegulėlė virpėdama nusileidžia. Vėjo nė jokio“. „Kelias, teisybei, buvo kaip ant peilių: purvynai išlaužyti, išmynioti koklių kokliais, net ir pakraščiais, keliukai, kaip gelžgalių prisagstyti – pėstiems avalynei pjūtis.“ Štai čia – ir žodžių atmintis, ir toks pasikartojimas, kaip buvo kitados žiemą, kaip anksčiau – ir kokioje erdvėje mes dabar gyvename. Ir vis tik visa tai, visus tuos buities dalykus, tuos sunkesius gyvenimo permuša stebuklingai skambus rašytojos žodis! Taip įtaigiai, taip meniškai apšnekėta, taip paveikia širdį. Dailiai suvirpa – ir iki mūsų vidaus pareina, tiesiog atsiliepia visa grožio šiluma, visa jo muzika. Ir tas miškų, laukų reginys kitoks, ir „ledas, kaip stiklas, mėlynavo“…
Žemaitės Rinktinių raštų pabaigoje yra Kazio Papečkio straipsnis „Pastabos ir paaiškinimai“ – „Žemaitė rašė žemaitiškai.“ Žemaitės rašto redaktoriai ne viską, bet pakeitė – „dėlko Žemaitės raštų kalba tapo labai marga.“ Ir vis tik, „Nors Žemaitei ir turėjo įtakos jos literatūriniai draugai ir patarėjai, bet visus savo kūrinius ji parašė žemaičių tarme“. Galima pacituoti Žemaitės žodžių, kad ir iš „Topylio“ rankraščio, esančio Povilo Višinskio Žemaitės rankraščių archyve, pavyzdžiui: „Žemaitė rašė: kon, akiun, kninga, i dures, anyj, dekou, douna, vysako, drobužius“ ir pan., o kai kurių žodžių ir šaknys rašomos nevienodai: „gražybė – grožybė, vėsulas – viesulas, votkotis – botkotis, botagas, meisa – mėsa, biliotas – bilietas“. Kai kurių žodžių priešdėliai ir priesagos skiriasi: dryžiuotas – dryžuotas, jaunūmenė – jaunuomenė, vairiau – įvairiau“ – tai tik menka dalis tų skirtybių, tai tik tam tikra samprata, kaip buvo. Pavyzdžiui, kad ir toji „Nutekėjimo laimė“ – juk pačios Žemaitės užrašyta buvo kitaip: „Lajme nutekieima“ – o juk tikram žemaičiui, jau šitai ir iš tikro skamba kitaip! Nagi – pabandykime ištarti? Juk tos esminės muzikos pastarajame pasakyme daugiau ir prasmė iš giliau? Ir kitokia, ir kitaip skambančios melodijos esti? Tai jau taip – anim žodžiams, kaip sakytų Žemaitė, „nepagadas niera“… Ir gyvenimas ritasi ta laime, ta nutekėjimų – ištekėjimų… Kaip kas išmano, kaip kam skirta – ir taip galima Žemaitę perskaityti?
Tikrai įdomu vartyti seną knygą, įdomu iš ten surasti, kas buvo kitaip, kas turėjo ir to realaus savitumo, ir šiek tiek stipriau siejančio sąskambio su pačių išgyvenimu. Gal tik taip atrodo? Bet yra, tikrai yra to, lyg neatskiesto, nesumodernino gyvenimo pajutimo, ne mums jau pritaikyto, ne savaip nugriebto, lyg iš bendro katilo, bendram valgiui, o pasigėrinčiam, išmanančiam savus papratimus. O juk ir anų laikų bendrume būta vis tik to kitokio skonio, tos individualybės kažin kokios stipresnės ir persiduodančios visu lengvumu – lyg kas grotų iš visos širdies, lyg žinant, kad būtina perleidus per save, siekti ir bendresnių dalykų, atsiliepti tuo, kas gera ir gražu buvo senuoju padėjimu. Žemaitės raštai – ir su žiemos prietamsiu, kaip niekada iš tos lengvesnės muzikos, iš jos garsų pasigauta. Ir tą, kurią virpančią stygelę surasime, kurią galime išgirsti, brukštelėsime. O girdėdamas, jau gali klausytis ir klausytis.
Nematomo girdėjimas prietemos grožyje
Jeigu dar savęs neįtikinome, kokia muzikali žiema, kad tuolaik daug geriau jaučiamės, kai taip balta ir taip ramu, tai veltui neleiskime laiko – tiesiog kuo daugiau būkime ore, kuo įvairesnių pramogų pasidairykime. Visur pilna originalių sąskambių: ir ledo, ir to snygesio, ir mūsų pačių žingsnių, ir tylaus skaitymo – slapties melodijų. Trumpas ir tas pats žiemos laikmetis, todėl pažvelkime į visa tai, kaip dabar sakoma, iš perspektyvos. Prietamsis – ir atspalvis, ypatinga marguma, tokia išlaikanti įkvėpimo būseną. Dvasios pagavimo mirksnis – ir švelninanti, kurianti kitokį gyvenimo atvaizdį sniego šviesa. Lyg būtume pamokyti neregėto rašto. Gal iš tokių pajautimų ir šitaip išsitariama: „Žiemą tampu/ nematomas–/ slepiuos giliausiai“, – anot poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus.
Poezija – ir apskritai literatūra, regis, atviriausiai kalba apie tai, kaip mes jaučiamės, kaip priimame vienas kitą. Kaip sako poetas Tomas S.Butkus, „gelmė banali –/nieko nerasi beribėje jūroje/ tiktai vėją ir šaltį/ kiaurai veriančią/ vandens atspindžių karaliją – –/ tavo akis“. Ir paieškos – kasdienės, suartinančios, ir skiriančios, ir visa tai dėl to, kad žmogus su žmogumi susieitų, kad tos dvasinės tamsos mažiau liktų. 2020 metais išleistoje Tomo S.Butkaus knygoje „Ežero gelmė“ yra stebėjimų ir nuolat kintančio pasaulio įžvalgų vieta, tokio atviro, savito pašnekesio, pokalbio su savimi ir ,regis, dėl savęs, kad prisipildytų ne tik erdvė, bet kad mažiau liktų vietos tuštumai, vidiniam patamsiui: „kaip atpažinti lietaus balutes vietoj sniego?/ pereiti permainų lynu?/ jauti kad dabar jį turi įsitempti/ lyg vėjo ausis“. Visi mes esame trukdomi laiko, apsupti gruodžio, panirę į vidų ir lengviau pažeidžiami. Bet kuriantis žodis ieško mūsų, atrodo, taip sąžiningai nusako, kas ir kaip mus sieja, kokie pajautimai neduoda ramybės, kaip veikia prietemio būsena. Poetai ne tik stebėtojai, ne tik ieško atsakymų, jie dalijasi tuo, kas iš tikrųjų pajausta ir kas taip pat, kaip ir mums įvyksta mūsų viduje. Įsimintinas toks poeto Tomo S.Butkaus eilėraštis – tuotarp sukantis į visus žiemos vėjo nuklausymus! Tarsi visai būtų nebesvarbu, ar tokiu pat metu, ar tokiomis patirtimis poetas gyveno ir užrašė tai – svarbiausia, kad akylai žvelgta, kad sulaikyta: „porą savaičių praleidau klausydamas vėjo/ negyviausio iš visų judančių dvasių/ šunys tampė po sodą/ varnos lesė nuo žemės/ sniego plėmokšniai jį dangstė –/ stebėjau kaip zylės/ mažyčiai citrinų paukščiai/ maigo jo lašinius“.
Visai neseniai teko pavartyti Miesto bibliotekos darbuotojo Gedimino Petrulio pasiūlytą iš jo asmeninės spaudos kolekcijos žurnalą, išleistą 1939 metais, „Moksleivių varpai“. Užsiliko ne viena mintis. Tačiau šįsyk tegul liks tokie pastebėjimai: šiais metais sukanka 155 metai anglų rašytojui Arnoldui Enochui Bennettui – saviti jo pamąstymai apie literatūrą, apie gyvenimą ir patį žmogų. Literatūra, anot žymaus rašytojo, „iš tikrųjų tai fantazijos akimis pamatyti kai ką iš ateities.“ Kitaip sakant, „literatūros karalijoje pabūsite, kai tą akimirką pašnabždom sušuksite: „Ji stačiai stebuklinga!“ Literatūros kūrėjai yra tie, kurie matė ir juto stebuklingą visatos įdomumą. Ir didžiausieji kūrėjai buvo tie, kurių akiratis buvo plačiausias ir jausmai giliausi.“ Taip ir mūsų „jutimai yra paaštrinami tikruoju gyvenimo aromatu.“ Literatūra yra rašoma tam, „kad pabustume kiekvienu nervu, kad mūsų jutimai būtų jautrūs džiaugsmui, simpatijai, atjautimui. Suprasti ir įvertinti literatūrą yra tas pat, kaip suprasti ir įvertinti gyvenimą – ir tai ne atskiras, izoliuotas jo dalis, bet visą, visapusišką gyvenimą. Literatūra yra vienijanti jėga: ji nutiesia saitą tarp žvaigždės ir žvakės ir savo magijos pagalba parodo, kad didesniojo grožis mažesnis. Ji nepasitenkina vien grožio atskleidimu, bet, iškeldama visur priežastis ir pasėkas, yra pilna moralinės išminties.“ Literatūra yra „vienas gyvenimo stimulų.“ Taip įsižiūrėjus, įsiklausius – iš atminties ir daug ką kitaip išgirskime.
Žiema yra pilna gyvasties, talpi ir dėl mūsų skambanti visomis savo melodijomis. Prietema sukuria paslaptį ir sustiprina garsų atspalvius. Mes pagauname pačią įvairiausią žiemos muziką – žodžio ir ne visai jo, esame girdintys ir patys kuriantys sielos virpesius. Lyg tai būtų aidesys to, ką nugirdome, kas ir kaip jau mums pasirodė, kas susiejo su visuma. Arba – visa tai randame knygoje, perskaitome ir turime atgaivą – pastiprinimą. Svarbu, kad tamsumos metas mus skatintų dvasinei ramumai, kūrybos džiaugsmui, o šventės artėja ir gana spėriai! Kai tokia apytema, belieka ieškoti blizgesio, kuris suskamba savomis melodijomis ir skraidina svajones. „Sumegs brasta/ ir provėžas,/ ir tavo pėdsakus“,– pasakyta poeto Algirdo Dačkevičiaus,– ir tegul toje visumos galybėje būna šviesiau. Mezginys – ir prasmė, ir kelias, ir viltis, ir šiluma – mezgėjo ir to, kurio akys užmatė, kas tame mezginyje, visuma. Žiemos reginiai yra nepakartojami – kasdien vis kitokiu būdu, vis iš kito kampo užkliūnami. Ne taip, kaip kitais metų laikais. Ir su visom išgyvenimų provėžomis, su galybe pusnų ir šerkšno stebuklais – su mūsų pačių šventine nuotaika. Vis baltyn ir baltyn – padėkokime, juk mūsų žiema tokia ir turi būti!
Ir šiokią dieną nubusime su prietema, joje išbūsime, o vakarop – ir leisimės paskui ją. Tiesiog prietemos atmintyje, prietamsio lydimi – ir kaip gera, kad girdime to apytamsio meto melodijas. Ir dar kokią muziką! Ir už tai padėkokime visiems, kurie išmokė mus visa tai girdėti, visą tą žiemos grožį regėti, būti jame. Ir gera, kad ilgiau užsibūna rašytojos Žemaitės žodis, Žemaitijoje gyvenančių poetų balsas, kad Žemaitijos žmonių papročiai išsilaiko, kad pasaulio išmintimi sutvirtiname moderniąją kasdienybę.