Povilas Šverebas
Kai įsikalbi su vyresnės kartos miestiečiais apie Telšių taikomosios dailės technikumą, kuris ne kartą keitė pavadinimus, tai jie visi šią mokymo įstaigą vadina paprasčiau — „Dailiokynu“. Tada ne vieną užplūsta jaunystės prisiminimai. Vyrai dažniausiai prisimena, kaip jie ne kartą buvo susikovę su „dailiokais“, kurių tais laikais mokęsis gausus būrys. Juos nesunkiai nuo kitų mokinių būdavę galima atskirti iš kitoniško apsirengimo, šukuosenų, laisvesnio elgesio. Pasirodo, kad tų laikų panelėms tie vyrukų riteriški žygiai nekėlė jokio susižavėjimo. Jos nostalgiškai prisimena: „Kokie Dailiokyne būdavę šokiai!“ Kai senosios amatų mokyklos salė būdavusi sausakimša, o per atvirus jos langus gyva muzika nuplaukdavusi Masčio pakrantėmis į ežero tolį.
Laikui bėgant, pasirodo viena kita knyga, išleista pačių „dailiokų“, kurios atskleidžia ir jų patirtis Telšiuose. Visai neseniai gražiai išleista, gausiai iliustruota profesoriaus Edmundo Stasiulio knyga „Atpažinimo kodas“, kurioje vienas skyrius pavadintas „Taikomosios dailės technikumas (1960-1965)“. Keletą faktų iš jo „pasiskolinsiu“.
Profesorius prisimena, kad noras išmokti piešti sustiprėjo, pamačius Telšių taikomosios dailės technikumo auklėtinių darbų parodą: „Ji mane sužavėjo, keletą dienų vien apie ją galvojau. Be galo patiko gipsinių antikos modelių studijos pieštuku. Piešiniai man atrodė nuostabūs, tobulai atlikti. Parvažiavęs namo pamėginau nukopijuoti iš knygos man patikusią iliustraciją. Deja, rezultatas nebuvo toks, kad galėčiau pasigirti. Galvoje gimė aiškus sprendimas: jei nori tapti tikru dailininku, iš pradžių reikia stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą, o vėliau siekti dar didesnių aukštumų.“ Iki tol klasėje jis garsėjo tik kaip geras špygų piešėjas.
Edmundas tėvams apie svajones nekalbėjo. Baigęs Žarėnuose devynias klases, slapta išvyko į Telšius ir išlaikė stojamuosius egzaminus. Įstojo į medžio apdirbimo specialybę, kuri jaunuolio, turinčio didelių ambicijų, nesužavėjo. Jam įspūdį darė bendraminčių aplinka, diskusijos apie meną ir laisvė, kuri, ištrūkus iš mamos globos, pulsavo iš visų kampų.
E.Stasiulis, žvelgdamas iš artėjančio savo 80-tojo gyvenimo viršūnės, šį savo gyvenimo etapą trumpai apibendrina: „Žemaitijos sostinėje prabėgę beveik penkeri metai buvo šviesiausias, laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis. Tada to dar nesuvokiau, atrodė, kad taip bus visada. Žinoma, neužmirštami šokių vakarai technikume, vynas, panelės…“
Pasirodo, kad tuo metu šokiuose klarnetu grojo tragiško likimo skulptorius Rimantas Daugintis, kurio Telšius menantį muzikos instrumentą sudegino uošvienė, triūbą pūtė Stasys Stakauskas, akordeoną pasikeisdami tampė Aleksandras Budrikis ir Algimantas Švėgžda. Tiesa, jis po pirmo kurso įstojo į Vilniaus dailės institutą ir vėliau tapo garsiu dailininku. Muzikantai per pertraukėles užkulisiuose „išdažydavo“ kokį „rašalo“ — t.y. pigaus spirituoto vaisių vyno — butelį. Kiti taip pat dar prieš šokius jau būdavo savo burneles prasiskalavę. E.Stasiulis prisimena, kad muzikantui Rimantui vienas toks šeštadienio šokių vakaras baigėsi liūdnai. Jis užkulisiuose susikaupusius tuščius vyno butelius išmetė pro šokių salės langą. Po šio incidento buvo svarstomas Rimato elgesys. Jis buvo pripažintas kaip nesuderinamas su tarybinio studento vardu, ir Pedagogų taryba priėmė sprendimą: duoti R.Dauginčiui vienerius metus apsigalvoti ir pašalino iš technikumo. Po to jis išvyko į Azerbaidžaną, kur rytietiškais ornamentais puošė patalpas. Į pagalbą per atostogas buvo pasikvietęs ir savo draugą Edmundą. Geras atlyginimas, sugrįžus į technikumą, jiems leido jau nuomotis mažą kambarėlį ir nebesitrinti bendrabutyje. Baigę technikumą, abu sėkmingai įstojo į Vilniaus dailės institutą. Rimantas studijuoti skulptūros, o Edmundas — architektūros. Kaip rašo būsimas profesorius, į išsvajotą dailę jis nesiryžęs stoti.
Dabar jau garbus architektas atskleidžia, kas lėmė jų nerūpestingo gyvenimo Telšiuose pokyčius: „Neprisimenu, iš kur Rimantas Daugintis gavo į rusų kalbą išverstą Johno Rewaldo „Postmodernizmą“, bet ši knyga mums buvo netikėtas atradimas, privertęs į pasaulį, į meną pažvelgti kitomis akimis. Van Gogho, Gogeno ir kitų impresionistų kūryba, jų požiūris į tapybą, į menininko egzistencijos prasmę mus, paprastus provincijos bernelius, užbūrė, neleido plaukti pasroviui bendroje buitinės rutinos tėkmėje.“
Jie pradėjo sąžiningai lankyti vakarinio piešimo užsiėmimus, sekmadieniais lieti akvareles, o susitaupę pinigų, ėmė net samdytis, kaip tikri impresionistai, pozuotoją. Jų dievaičiai mėgo absetą, bet jo Telšiuose nebuvo, todėl jį ir pakeitė „rašalas“.
Kiekvienas laikmetis turi savo politinį kvapą, bet jaunystė visada dažnai yra gaivališka, todėl nepavaldi laiko tėkmės vagai. Matome, kaip vienas kitas atsitikimas, sutiktas žmogus, perskaityta knyga įtakojo, pasuko žmonių gyvenimus. Gal tik mūsų ribotumas neleidžia suvokti, kad atsitiktinumas yra dėsningumo išraiška. Juk ir E.Stasiulio darbai visą gyvenimą sukosi apie postmodernizmą. Žinomiausias jo kūrinys yra Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, kuris specialistų yra įtrauktas į šiuolaikinės architektūros geriausių statinių penketuką.
Įdomu, kad iš 68 statinių, kurių projektavimo procese dalyvavo profesorius, buvo įgyvendinti tik 23, įskaitant 11 individualių namų. Matyt, neatsitiktinai, o kaip dėkingumo Telšiams ženklą, vieną savo knygą su autografu E.Stasiulis padovanojo ir Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešajai bibliotekai.