Pats įveikęs vėžį vaistininkas, linkęs ir kitiems padėti

Vaistininkas iš Telšių Kęstutis Beržinis sako, kad jo tikslas – ne parduoti kuo daugiau vaistų ar papildų, o nuoširdžiai padėti pas jį atėjusiems žmonėms. Telšiškis neslepia – kartais kreipiasi ir į pažįstamus gydytojus, kad šie priimtų jo klientą, jeigu jam reikia skubios pagalbos.

Justina Lukošienė

Žemaitijos tradicijas puoselėjantis Kęstutis Beržinis žinomas vaistininkas ne tik Telšiuose bet ir visoje Lietuvoje.
Vyras ne tik stovi už prekystalio ir pardavinėja vaistus, tačiau daug kalba apie sveikatą ir teikia pagalbą jos prireikusiems.
Paklaustas, ar vaistininko profesija buvo jo pašaukimas, Kęstutis pasakoja istoriją, kuomet vaikystėje sugėdintas kunigo nusprendė savęs ieškoti kitoje srityje. „Vaistininku tapau, nes buvau aplinkybių auka. Pagal viską turėjau tapti dvasininku, nes tas noras apaštalauti nėra išgydomas. Istorija yra gana primityvi, kodėl aš esu vaistininkas ir šeimos žmogus. Vieną rudenį, tuomet buvau gal 11 metų, grįžtu su bičiuliu iš kolūkio bulvių lauko. Eidami sodu pastebėjome, kad tinklinėje tvoroje yra didelė skylė. Kilo mintis paragauti svetimų obuolių, todėl pralindome pro tą skylę, prisirinkome jų ir parsinešėme namo. Rodau obuolius, o senelis atpažino, kad šie vaisiai ne iš mūsų sodo. Liepė važiuoti atlikti išpažintį, nes apsivogiau. Nuvykau sekmadienį su močiute. Tuomet po mano išpažinties šviesaus atminimo kunigas Šukys iš klausyklos pasakė pamokslą: pradžiai pavagia obuolius, paskui apvagia močiutę, vėliau nužudo, atsiduria kalėjime ir taip auga Lietuva. Tada man atrodė, kad visa bažnyčia į mane žiūri. Galvojau, kad didžiausias išsigelbėjimas man būtų, jei prasivertų žemė ir aš skradžiai prasmegčiau. Po to karto daug metų manęs bažnyčia nematė. Visgi aš esu dėkingas tam kunigui, galbūt negražiai pasakysiu, kad spjoviau į bažnyčią ir ieškojau savęs kitur“, – dėstė K. Beržinis.
Tačiau pasukęs farmacijos keliu Kęstutis netapo tik vaistininku, jam nuoširdžiai rūpi padėti žmogui, todėl, esant reikalui, ieško pagalbos per pažįstamus gydytojus. „Praėjusią savaitę buvo atėjusi viena moteris, kuri guodėsi, jog jos 40 metų vyras, žaisdamas krepšinį, patyrė traumą. Pasak jos, skauda koją, kaupiasi skysčiai. Užsiregistravo pas ortopedą-traumatologą, bet vizitas pas gydytoją tik mėnesio gale. Turiu Regioninės Telšių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjo Ali Khalil Chahine telefono numerį, todėl paskambinau jam. Sutarėme, kad sekmadienį, budėjimo metu, gydytojas priims tą žmogų ir jam nereikės laukti 2–3 savaičių“,– džiaugėsi pašnekovas, pavadinęs gydytoją ortopedą-traumatologą savo darbui pasišventusiu specialistu, kuris net savo šeimą ir poilsį stumia į šoną, kai tik žmogui prireikia pagalbos. Farmacininkas taip pat prisiminė atvejį, kai į vaistinę užsuko moteris, dirbanti kultūros srityje, kuri neseniai pagimdė ir dėl hormoninių pokyčių turėjo problemų su veido oda. „Matau, kad aš niekuo nepagelbėsiu, nes gydymui reikalingi receptiniai ir hormoniniai vaistai. Pabandžiau paskambinti dermatologei, pakalbėjome ir ji sutiko priimti šią moterį, tik tereikėjo palaukti keletą valandų, kol gydytoja pakonsultuos kitus pacientus. Juk esame vienos bendruomenės nariai, todėl turime vieni kitiems padėti“, – sakė K. Beržinis, teigiantis, kad žmogus yra laimingas tada, kai turi galimybę duoti, o ne gauti, todėl dėkoja žmonėms, kurie į jį kreipiasi pagalbos.
Telšiškio atmintyje taip pat iki šiol yra įsirėžęs senas jūrininkas, kuriam ant lūpos vis negijo žaizda. Vaistininkas jam įtarė lūpos vėžį. „Toks diedukas, bene 83-ejų metų buvo. Ateina, sako, kad su lūpa yra negerai, žaizda negyja niekaip. Aš įtariau baisiausią reikalą – lūpos vėžį. Tuomet buvo įvestas karantinas, žmonės negalėjo patekti pas gydytojus, todėl mes, vaistininkai, patapome savotiškais pirminės sveikatos priežiūros specialistais, fiziškai pasiekiamais pseudo specialistais. Mes nusivalėme tas lūpas ir padarėme fotografijų, kurias nusiunčiau studijų laikų draugei, dermatologei Almai Mekienei. Ji, pažiūrėjusi į nuotraukas, pasakė, kad yra reikalinga biopsija. Sutarėme su senolio artimaisiais, kad jie surastų galimybę apsilankyti pas onkochirurgą Klaipėdoje. Operacija buvo atlikta labai laiku ir sėkmingai. O aš galvojau, kad to žmogaus jau nebėra… Tačiau po gerų metų atėjo to kapitono giminaitė padėkoti. Koks džiaugsmas…“,– su ašaromis akyse pasakojo farmacininkas.
Paklaustas ką atsakytų sveikatos apsaugos ministrui, kuris tokį vaistininko elgesį sukritikuotų ir pasakytų, kad taip apeinama sistema, Kęstutis atkirto, kad jų žiūrėjimo kampas yra visiškai skirtingas. „Prieš mane stovi žmogus, prieš ministrą yra valstybė, tad nesuskirstysi visos sistemos į atskirus fragmentus, kad galėtų būti visiems gerai. Jeigu mes visi padarytume maksimaliai, kas nuo mūsų asmeniškai priklauso, tai jau būtų reformos proveržis. Turbūt viršūnė“,– svarstė telšiškis.
Pasak pašnekovo, noras padėti į vaistinę užsukusiems žmonėms dar labiau sustiprėjo po to, kai jam pačiam prieš porą metų buvo diagnozuotas vėžys. „Aš iki pat šiol nesu padėkojęs gydytojui chirurgui Pranui Šniuoliui. Gyvenu viršvalandžius jau beveik dvejus metus jo dėka. Mane vienas gydytojas savižudžiu pavadino, kad operavausi Telšiuose. Bet juk čia dirba patys geriausi specialistai, kuriuos aš pažįstu, čia ir personalas savas. Gydytojau Pranai, aš esu Jums labai dėkingas, pasitarnauju bendruomenei bandydamas tą skolą sumažinti“,– dėkojo K. Beržinis, atviravęs, jog, sužinojus vėžio diagnozę, gyvenime viskas keičiasi, net laiko tėkmė ir poreikiai kinta, o ir ligos kolegos kitaip atrodo. „Tą jausmą, kai jau esi nurašytas ir į tave kreipiasi su užuojauta, jau patyriau. Jauti tą „falšyvą“ reikalą… Vykdoma chemoterapija. Tu eini kaip į tam tikrą mėsmalę. Tai yra tokia pamoka, po kurios tampi vertingesnis aplinkiniams, vertingesnis likimo broliams, vertingesnis Žemaitijai – būtent sirgdamas. Tu žinai, kas tai yra, kokius grybus, žoles, antioksidantus vartoti. Žmonės sako, kad po chemoterapijos burnos gleivinė išopėjusi, jie negali maisto praryti. Sunku būtų pasakyti: sumaišyk tirpią kavą su medumi ir bandyk čiulpti – tai duoda velniškai gerą efektą. Bet to nepatyręs, tu nežinosi“, – įsitikinęs vyras.
Tiesa, pasikeitė ne tik pats Kęstutis, bet ir santykiai šeimoje. Vyras džiaugiasi, kad žmona sugebėjo išlikti racionali ir tvirta. „Geriausias dalykas, kai šeimoje tavęs nenurašo, nepalieka už borto. Prašo, kad tu darytum visokius darbus, kad būtum naudingas, eitum į parapiją, skaitytum skaitinius, kad būtum matomas, kad žmonės matytų, jog tu esi gyvas. Išsikristalizuoja labai daug kas. Netgi mirties perspektyva neatrodo tokia baisi. Tu stengiesi kurį laiką kitiems žmonėms daugiau atiduoti, kad tavo gyvenimas juose tęstųsi. O tai labai svarbu“, – sako trijų vaikų tėvas Kęstutis Beržinis, vaistininku dirbantis 28-erius metus.
Vaistininko darbas nėra lengvas, o artimas bendravimas su klientu ir įsijautimas į jų problemas dar labiau vargina, tačiau Kęstutis įsitikinęs, kad jeigu dirbsi tik darbą, uždirbsi tik pinigų. „Jeigu aš žmogui pardaviau vaistą ir jis išėjo – jaučiu kartėlį, atrodo, kažko nepadariau. Būna atvejų, kai ateina klientas ir sako, kad turi mažai pinigų. Ateina pavasaris, pradeda žydėti tramažolės – stebuklingas augalas kosuliui malšinti. Aš pradarau vaistinės duris ir sakau, luktelk, atnešiu žolę, žinosi, kaip atrodo. Paraunu, parsinešu ir jis už dyką gauna žinojimą. Ir neužmiršta ateiti pasakyti, kad tikrai praėjo kosulys, ir dar nemokamai. Tada aš pasijuntu daug geriau nei pardavęs tabletę. Aišku, mes gyvename iš pardavimų, mums atlyginimą moka ne už gražias akis. Jei nepardavei vaistų, neuždirbai tos pridėtinės vertės. Tačiau svarbiausia pridėtinė vertė kaupiasi karmos dėžutėje, kaip kiti sako, sąrašuose pas Viešpatį“, – šypsosi K. Beržinis. (Parengta pagal LRT televizijos laidą „Nepaprasti žmonės“)