Medyje užgimę šventieji keliauja per pasaulį

Kristus (centre) su Šv. Petru ir Šv. Pauliumi.

Neseniai garsus Lietuvoje tautodailininkas iš Tryškių Pranas Dužinskas atšventė savo 85-ąjį gimtadienį. Ta proga medžio meistras buvo pagerbtas Savivaldybės vadovų, kolegų ir artimųjų.
Švenčių išvakarėse labiausiai norisi stabtelėti prie tautodailininko sakraliųjų darbų, kurių daugelis yra pasklidę po mūsų šalį ir svetur.

Algirdas Dačkevičius

Nuo savamokslio medžio drožėjo — iki „Aukso vainiko“ laureato
Pranas Dužinskas gimė 1937 metų lapkričio 19-ąją Telšių rajono Karštenių kaime, netoli Žarėnų. Šiuo metu gyvena ir kuria Tryškiuose. Meistras gerai žinomas ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje, parodose dalyvauja nuo 1968 metų. Savamokslis meistras drožia kryžius ir koplytėles, bažnytinius altorius, ąžuolines sakralines skulptūras ir koplytstulpius, jo darbai puošia įvairius Lietuvos miestelius. Iš liepos, beržo, drebulės, uosio ar ąžuolo meistras taip pat kuria stalinius ir sieninius laikrodžius, dekoratyvines vazas, lėkštes, kaukes, žvakides, siužetinius bareljefus, baldus. Yra ne vienos parodos-konkurso laureatas, apdovanojimų sulaukęs ir užsienyje. 2013 m. P.Dužinskas pelnė prestiziškiausią tautodailininkų apdovanojimą Lietuvoje „Aukso vainiką“. Namuose yra įsirengęs medžio drožinių muziejų, kuriame eksponuoja per 300 kūrinių. Meistras noriai sutinka lankytojus, aprodo savo kūrinius, išdėstytus sodybos teritorijoje ir eksponuojamus muziejuje, pasakoja jų sukūrimo aplinkybes ir kitus įdomius kūrybinius nutikimus.
P.Dužinskas sako mėgstantis ir muziką, ir gamtą. Tai dominuoja ir drožėjo skaptuotose vazose. Vieno indo šonai išpuošti liaudies kapelos muzikantais, kito – miško augalais.
Muzika, kaip ir medžio drožimas, tapo neatskiriama jo biografijos dalimi. Baigus mokyklą, tėvai Pranui nupirko armoniką. Savarankiškai išmokęs groti instrumentu, jis tapo susibūrimų siela. Vėliau, įsigijus fisharmoniją, buvo pakviestas vargonininkauti Kantaučių ir Žlibinių bažnyčiose.
Naujas gyvenimo tarpsnis — Lieplaukė, kur P.Dužinskas sutiko savo išrinktąją, taip pat vietos mokykloje ėmė dėstyti muziką ir darbus. Persikėlęs gyventi į Tryškius, mokykloje irgi dėstė darbus ir muziką, kol medžio darbai paėmė viršų.

„Iki šiol stebimės tėvuko kūrybiniu produktyvumu“
Tai eilutės iš knygos „Pranas Dužinskas. Biografija, išskaptuota medyje“, kurios sudarytoja tautodailininko dukra Nomeda Dužinskaitė-Statkienė. Ji rašo: „Nėra lengva rašyti apie tėvuką. Ir visai ne todėl, kad nesam išmokę vienas kito girti, bet todėl, kad skirtingai nuo daugumos menininkų, jo gyvenimas — visiškas atsidavimas mėgstamam darbui be intrigų, įkvėpimo paieškų, be klystkelių… Ir dabar tryškiečiai baltu pavydu palydi jį už parankės su mama savaitgaliais išėjusius bažnyčios link ar šiaip gamta pasigrožėti, o vasarą sutiktus toli nuo miestelio dviračiais lekiančius. Visur jie karu. „Tikri kaimo inteligentai“,— ne kartą girdėjau sakant.
Nepripažįstantis tinginiavimo, rūkymo, pasisėdėjimų su draugais prie butelio, tėtis visais laikais rasdavo laiko spektakliui, koncertui, ekskursijai, mėgdavo „važiuoti į giminę“, o šiandien vis dažniau leidžiantis laiką su kolegomis tautodailininkais ar jiems prijaučiančiais, be galo mylintis anūkes, kartais vakarais išsitraukiantis akordeoną…
Visi jį pažįstantys iki šiol stebimės tėvuko kūrybiniu produktyvumu: begales darbų išsivežė užsakovai, daug jų išdovanota ir, skirtingai posakiui „šiaučius — be batų…“, namai, kurie ir pastatyti, ir puoselėjami abiejų su mama, jau seniai Respublikoje yra pripažinti pavyzdingai tvarkomais, o visi kambariai apstatyti jo gamintais baldais ir išpuošti daugybe dekoratyvinių detalių. Jis viską daro pats. Mūsų su broliu ir slidės buvo kitokios nei visų vaikų — sunkesnės, iš klevo ir niekad nesulūžusios. Tėvukas įrodė sau, kad šiurkštų medį įpratusios čiupinėti rankos geba sukurti ir precizišką popieriaus karpinį, išskutinėti dėmesio vertą margutį. Paklūsta jam ir metalas: iškaltos kelios saulutės skulptūroms, vartai, o mama kartais pasipuošia jo gamintais vėriniais iš gintaro ar rago…“
Knygoje rašoma, jog P.Dužinskas „keturioms bažnyčioms sukūrė altorius, išskaptavo per 30 ąžuolinių skulptūrų ir koplytstulpių: vieni stovi jo paties sodyboje, kiti puošia Tryškių miestelį ar tolimesnius Lietuvos kampelius. Nesuskaičiuojama daugybė dekoratyvių bei praktinės paskirties medinukų iškeliavo ne tik į Lietuvos, bet ir Rusijos, Vokietijos, Japonijos, Amerikos, Kanados ir kitų valstybių gyventojų namus“.
„Didžiuojuosi 2005 metais atliktu užsakymu Norvegijos architektui. Tai buvo įspūdingo dydžio įmantriais norvegiško ornamento raštais dekoruotas ąžuolinis pilies fasadas“,— sako tautodailininkas.

Trys dešimtmečiai — religinei tematikai
Knygoje rašoma, jog nuo 1991 metų P.Dužinskas labai daug darbų išdrožė religine tematika. „Šventųjų skulptūros kuriamos išsaugant senųjų meistrų tradicijas. Darbai įdomūs dekoru: vieni jų beicuojami, dengiami laku, kitiems tėvukas naudoja per daug metų atrastą techniką, išgaunama pirma nugruntavus darbą. Kai kurios skulptūros polichromuojamos, tai joms suteikia ypatingą žavesį“,— knygoje rašo tautodailininko dukra Nomeda.
P.Dužinskas prisiminė .Telšiuose vykusią didžiausia Lietuvoje taikomosios tautodailės parodą,
kurioje buvo eksponuojama beveik tūkstantis liaudies meno dirbinių.
„Tuomet, apžvelgęs 45 medžio drožėjų darbus, prie manęs priėjo garsus verslininkas ir ūkininkas Kazimieras Masilionis ir pasiūlė jo siūlomai privačiai bažnyčiai išdrožti šventuosius.
Ąžuolus atvežė į Tryškius, kur darbavausi dvejus metus. Rezultatas akivaizdus — katalikų bažnyčiai esančiai Rokonių kaime, Radviliškio rajone, Sidabravo Švč. Trejybės parapijos teritorijoje, išdrožiau ne tik altorių, bet ir 10 šventųjų skulptūrų — Kristų, Šv. Petrą ir Šv. Paulių, Šv. Mariją, Šv. Kazimierą, Angelą, Apaštalą ir kt.“,— šypsodamasis pasakojo pašnekovas.
Pasak po tautodailininko parodos atidarymo Naujosios Akmenės laikraštyje rašiusio A.Juodpusio, „Pranas Dužinskas — tautodailininkas, drožėjas neprimityvistas. Jo kūriniai tarsi dailės institutus ar akademijas baigusio žmogaus kūryba: itin aukštas techninis drožybos lygis, nepriekaištinga kompozicija, figūrų, gestų ir mimikos išraiška, kūrinių muzikalumas ir humoras“.