„Ir pati kalba, kaip dvasinės energijos ypatinga sankaupa, staiga ima verstis, švytėti iš savęs pačios sklindančiu grožiu, skambumu ir sąskambingumu“, – Viktorija Daujotytė
Ieva Sigita Naglienė
Minčių telkiniai – srautas po srauto Naujųjų link
Baigiasi metai – artėja kiti. Naujieji Metai – ir visų metų aptartys – natūralu. Tamsa – šviesa, kaip toje mįslėje sakoma: „Juoda karvė subliovė – visus tamson sugriovė,/ balta subliovė – šviesa apgobė“. Taip iš kadų kadais – iki mūsų. Lyg iš kokio šulinio metai kilnoja dienos, nakties svirtis – ir esame savo laikmečio vandeniu girdomi. O tuose pačiuose simboliškai pilstomuose lašuose – ir visi išgyvenimai, ir išmintys, ir sėkmės, ir mindžikavimai. Tie patys daiktai – po sniegu ir šiluma. Tuo persimainymų gražumu ir dalijamės, ir gyvenimo esmę gražiname. Svarbiausia – rasti, sukabinti ir kitam parodyti. Taigi – tie patys dalykai, tie patys nutikimai, tos pačios buities ar būties akimirkos, o kiek jose tikrumos! Visur pilna grožio, dailumo, vertės, giedros ir išmonės – ir tai suteikia žmogui sparnus.
Su tomis metų grožybėmis, tų įprastų dalykų kasdienybe – tiesiog ta didžiąja kūrybos šviesa ir nudžiugina mus poetai – akimirksniu, regis, apskrieję visą pasaulį! Jų žodis atsinaujina ir mus išduoda – niekaip savų jausmų nebepaslėpsi. Juk kalba – „dvasinės energijos ypatinga sankaupa“, – anot profesorės Viktorijos Daujotytės. O žodis – „Žodis į vieną,/ į kitą pusę/ išlaisvina ramią,/ neskubrią tylą“, – sako poetas Vytautas Stulpinas. Arba – „Nieko“: „tavo/ laikas, mano žodžiai,/ tavo metai, mano dainos.“ Tiesiog – „Rajūnas žodis, tonas,/ linija, spalva, –/ ir toji pagaliau/ pradingsta.“ „Žemė – kažkoks filialas./ Mus neša ir švaisto lyg nieką/ vientisas laikas.“ „Baikim skrabėt/ gulsčiais žodžiais,/ sakiniai balzgani kaip kazlėkai./ Verčiau pasėdėkim prie šaržų/ sausa adata./ Sunkus jūsų būdas, patamsiai./ Užklumpat iš pasalų./ Niekur nebuvo po saule/ nieko labiau elegantiško/ už saiką.“
Visada reikia bandyti išgauti savą žodį, savo gyvenimo skambesį. Mes įpratinti eiti kasdienos paviršiumi, sukti savais keliais, esame išbandę tai, ką žinome. O vis tik, kiek dar daug kryžkelių, kiek daug tos šviesios ir iš sutemų kylančios galybės, kurios takai mums iki galo neatsivėrė. Kiek dar daug erdvės, kur iš viso niekas mūsų nepaspartino ir nenuvedė. Poezija – kelių kelias: ir tai, kas suvokta, ir sukantis į ten, kur mes niekada neužklydę, sustojame. Šiuolaik esame veikiami saulės grąžos laiko – o juk saulės kelionės laikotarpį mes geriausiai ir suprantame! Pasak Viktorijos Daujotytės, „Gamta – pirmiausia saulės kelias – yra įtvirtinusi žmogaus sąmonėje gyvenimo ryto ir gyvenimo sutemų simboliką“(1997). Rytas – vakaras, mūsų balsas, mūsų tiesioginė atrama ir žemiškojo gyvenimo visi ritualai. Susiglaudę tarp ryto ir vakaro, ir kitokiu intensyvumu pačią dieną, visokias prietemas ar sutemas, visokius vakarėjimus ir nakties laikmečius drąsiau išgyvename. Sykiais dvasiniai išgyvenimai yra stipresni už nutikimus, realius įvykius, už daugybę argumentų, ką ir kas sako. Nesunku pastebėti, kaip grožis mus veikia. „Niekam nežinant/ pašlijęs giesmėj,/ išblaškytas pažįstamų/ ir išeinantis, –/ klausykis nakties valandų,/ kaip sendamos jos jaunėja,/ kaip girdi/ artėjančius žingsnius/ lango stiklai.“ „Lauke žvarbiau nei vakar./ Kai tau gelia, kvepi kitaip – / visam laikui, visam apkabinimui iš tylos. Tą patį ūžia galamoksliai,/ prielankios vietos. Žodis, žingsnis –/ ilgai negaiši. Kai melodija nutils –/ pasibelsk. Tik tuomet.“ Poeto Vytauto Stulpino žodis mums primena tuos pačius dalykus – itin subtiliai, susitikimo, artėjančios ramybės muzika, iš tam tikro atstumo, iš kitokio laiko su tuo, ko beveik „Negali būti“. Ir vis tik išlaukiama, vis tik „Retai/ važiuojamu lauku/ rangosi kelias./ Girdėti,/ kaip šniokščia jūra./ Tu nuklysti tenai,/ iš kur/ įmanoma grįžti./ Įpilk,/ dėvėta istorija,/ tos palaimos,/ paskutinių/ žodžių galybės./ Kraipais pasigręžus,/ lyg nenorėdama klausti,/ ar tikrai per savaitę/ viena diena.“
Ieškant tuose pačiuose dalykuose prasmės, tam tikro akustinio realybės ir išmonės skambesio, itin gilūs žiemos meto regėjimai, erdvės grakštumas, įdienojusio žvilgsnio lengvumas. Lyg pastebėtas džiaugsmas po akinančia baltuma, lyg gerokai išplatėjęs apskritai ižus gruodžio jausmas. Nori nenori – Naujųjų laukimas jaukina visus. Galbūt išties kiekvienas manosi, kaip prasmingiau sutikti ateinančius? Apmąstyti dalykai – ir išeities pagava. Perskaičius poeto Vytauto Stulpino „Lėtosios“(2022) knygos eilėraščius, išlieka tikrasis jausmas. Rodos, be jokios abejonės, „Žodžiai išeina ten,/ iš kur kilę“. Ir atminties daug – ir žiemos liudijimu, ir kur kas giliau, pavyzdžiui: „Plikšala/ vejas šaltį./ Telšės mažylio/ blėkinis krūziukas,/ krūzas arbatai –/ rišamas mazgu/ prie portfelio kabės –/ niekur nedings,/ neprapuls/ iš papaikusių minčių,/ kol jos – mintys“. „Apsnigo kapčių“ – prisiminimų istorija, tūnanti pačių daiktų viduje, protarpiais iššokanti ir stipria jausmo gija – palaikanti esaties trapumą: „Karštimo išsiverdi,/ užrašai, ką išpešęs/ per adatos bulę,/ ir kiūtini/ pakraščiu lauko./ Kas buvo – tegu./ Galiausiai kitaip nebus./ Nebus ir negali būti.“
Ir tokia aiški „Matysena“ – įžiūrėjimas? Svarbu rodytis kam nesant? Toks kitoks pažinimas? Tiesiog viskas sykiu – kas matoma ir suvokta, suprasta, kad taip galima, taip turėtų būti? Ir tai – ir visa kita, kas užtikrinta, kas tvirtinama, kuo neabejojama. „Matysena“ – ir šio laiko mitologija: „Saulėgrąžos lygiai taip pat/ seka viena kitą/ kaip sakmę.“ Rodos, reikia tik prisiliesti prie daiktų, prie tam tikrų dalykų, kuriuos pripažinome, ir visai kitokia esamo laiko samprata. „Metus būtina švęsti:/ buvo nebuvo.“ Atmintis greita: „Gana vieno skliauto,/ vieno staigaus vyrio,/ lengvo vėjelio nuo marių/ į marias.“ Iš to, kas poeto parašyta, juk bet kokia proga, bet kada iš tiesų galima paimti ir tai, kas mums rūpi, kas skaitančiajam šiuo metu svarbu. Iš „Matysenos“ – taip sakant, kiekvienam sava tiesa, savas reginys, o pats eilėraštis jau ir kiekvienam pasibels sava iškalba, ir sava gausa atlieps širdies tvinksnius. Ir tas sutvinksėjimas – tam tikra metų ištaka. Galbūt tam tikra emocijų kilimo, gal gilesnės įtakos vieta – ištarimas, ištvėrimas, išsilaikymas. Svarbu, kad yra, kad stiprus tarpusavio ryšys to, kas buvo ir kas bus. Tokios ramiai išpešiotos būties detalės – prisiminimo būsena.
Kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, daug minties, daug slėpiningos. Svarbu judėti. Bet „Turėk galvoje“: „Nes to, kas tikra,/ daug mažiau, nei rodės./ Visais padykusiais laikais,/ net mums palikus šį pasaulį,/ tiki ar ne,/ ateina linksmas metas.“ Gyvenkime tuo laiku, tuo artėjančiu šiuolaik – Naujųjų Metų naktis jau nebe už kalnų! „Reikia šį tą daryti – pats turi šį tą daryti“ – ir taip galime pasakyti, atminus poeto Vytauto Stulpino žodžius. Pabandykime vieni kitus suprasti.
Iš laiko tėkmės – į rytdieną
Aišku, jau rašyti ir parašyti Naujų Metų eilėraščiai, atvirukai ir linkėjimai. Ir visai nesvarbu, kokio ilgumo minėti tekstai – toji proga, tie sveikinimai su Naujųjų vardu, su laimės ir meilės, sveikatos ir vilties žodžiais tikrai mus pasieks. Tegul tikėjimas ir stiprus įsitikinimas, kad tikrai norai išsipildys, pasiekia kiekvieną. Anot patarlės, nepamirškime, kad esame kiekvienas savo laimės kalvis. Beje, vokiečių išminčių toji išmonė reiškia, kad žmogus kuria savo likimą, o likimas kuria žmogų. Kitaip sakant, reikia savo likimą turėti savo rankose.
Žinoma, nauji metai – nauji siekiai. Visiems reikia gyvenimo kitoniškumo, žemės ir dvasinių regėjimų. Taip žmogus sutvertas, puikiausiai jis gali ir paslaptis susieti, ir su išgyvenimų realybe pasidalinti. Šiemet 167-eri metai nuo poeto Adomo Mickevičiaus mirties. Gruodžio 24-oji diena – poeto gimtadienis: prisiminimai, sugrįžimas, išgyvenimai – pasiskaitymų akimirkos ir žinia apie žmogų, kuris kalbėjo apie Lietuvos žemę, jos kalbos grožį, vertino harmoniją. Pasak poeto Tomo Venclovos, „kalbos pasirinkimas virto ideologiniu ženklu, galop nulėmė ir Mickevičiaus likimą šalyje, kurią jis vadino gimtąja. Kelios kartos jį mėgo ir skaitė – tiek lenkiškus originalus, tiek ir lietuviškus vertimus, kurių buvo ir yra daugybė“(1998). Tegul bus poeto atminčiai – viena kita eilutė iš „Vėlinių“, su išmintimi, gilesniais išgyvenimais, ta kasdienio gyvenimo akimirka, kuri išsaugojo žmogaus būseną: tuos pajautų gražumus, apmąstytą ilgesį, visai kitokį pasaulio pajautimą – po kitokiu vaizdiniu. Juk visai neseniai – Kūčios ir Kalėdos prabėgo – ir mirusieji atminti, ir su jais pabūta, malda ar mintis pasiųsta, galbūt ir mišios užpirktos. Eilutė po eilutės – ir taip dar sykį šitaip priartėsime prie artimiausiųjų savo. O poeto Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ žodžiai, regis, verčia stabtelti, apmąstyti esamą tikrovę. O gal ir pasiruošti Naujųjų laikui? Pavyzdžiui: „Žemėj buvo per saldu,/ Ir todėl mes nelaimingi./ Žemėj gyvenau, tačiau/ Jos kartybių nemačiau./ Vis skanėstai, vis glamonės“. „O, ašara tokia visai nėra sūri,/ Jei laimės buvusios nektaro turi ji:/ Suras ji žmonėse užuojautos, jautrumo,/ Tie patys debesys aukštai dangum skubėjo“. Dvasinės vertybės itin svarbios – regis, jos irgi iš tos pačios kasdienių dalykų grožybės, iš kuklaus gyvenimo, iš smalsumo, iš triūso ir žemiškų linksmybių. Sykiu paslaptis ir mistika, išgyvenimų ir nuotaikų kaita – laimė ir nelaimė. Yra prasmė išgirsti veikėjų žodžius – jose ir laiko, ir juntama žmogaus gyvenimo tėkmė, pasikartojanti. Stipriai siejantis gyvenimą yra poeto Adomo Mickevičiaus žodis.
Beje, egzistenciniai išgyvenimai visada yra svarbūs. Metų sankirtoje ieškome stabilumo ir pokyčių, deriname santykius, aiškinamės veiksnių, nulėmusių vienus ar kitus pasirinkimus, priežastis. Laisvė ir atsakomybė keičia mūsų gyvenimą – sąmoningai turime įvertinti savo ir mūsų visuomenės patyrimą. Autentiškas poeto, rašančiojo žodis, kūrėjo atkreiptas dėmesys į kasdienybės grožį, į įprastų dalykų vertę, pirmiausia jungia mus pačius, stiprina mūsų pačių pasirinkimo ir pasiūlos reginius. Gerai, jeigu tos realybės akimirkos sutampa. Kitais atvejais teks patiems palyginti, kur buvę sunkiau, kaip ateinantys metai galėtų būti ir gilesnio susižavėjimo, ir šviesesnių minčių laikotarpis. Belieka atminti, kad senieji – patyrimo metai, o naujieji – paieškų. Laiko tėkmė – ir išmonės, darbo, kūrybinės sėkmės grožis, ir paprastumas, ir tų pačių dalykų pasikartojimo išsaugojimas.
Žinoma, kas be ko, juk „Ir pati kalba, kaip dvasinės energijos ypatinga sankaupa“, – anot Viktorijos Daujotytės. Atminkime – žinokime, ką ir kaip sakome, dėl ko mes pasirinkome būtent tokius žodžių atitikmenis. Naujųjų Metų simbolis – Juodasis vandens triušis. Sakoma, kad jis sujungia vienu metu tris simbolius: spalvą, elementą ir gyvūną, kuris atsiranda tik kartą per 60 metų. Visi žinome, kad triušiai yra ramūs, taikūs padarėliai – kad taip ir būtų! Juk mūsų gyvenime ne tik triušių yra, turime ir kiškių, ir zuikių. Anot mūsų liaudies patarlių, „Du zuikiu vydamas, nė vieno nepagausi“, „Du kiškiu vienu šūviu nušovė“, „Nuo zuikio bėgdamas, mešką sutiksi“, ir taip gali būti. Taigi, verta išgirsti, būtina pamąstyti ir smagu švęsti! Juk Naujieji ateina, juk pradžia – pajuskime patys save, būkime su kitais. Tegul užteks to tikrojo gerumo, to grožio, taikos meto, kuris visada su būtiniausiais dalykais pareis į mūsų namus. Tik išlaikykime gyvenimo pusiausvyrą – dėl mūsų pačių ateities.
