Kažkaip – ir sausis, pirmyn, atgal, užtrunka

Gražinos Pagojienės nuotr.

„Šiaurinio bokšto
siena būtų nyki,
jei ne laikrodžio
ciferblato lauku
keliaujantis sekundininkas.
Susiginčija su varpais
ir vėl kala kas žingsnis
vienodą melodiją“,– Steponas Algirdas Dačkevičius

Ieva Sigita Naglienė

Versmė – kiek priminti, paraminti. Į sausį žiūrintys ir stiprėjame
Įsibėgėja sausis? Suprantama. Štai taip – ims gyvenimas ir padovanos dar vienerius metus. Visus metus! Tokia savalaikė sausio akimirka – „tarsi nieko nebuvę,/ jau glaustinėjas diena“,– anot poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus. Ir taip – taip tikra, kad su viskuo sutinki: ką gali padaryti šiandien, nebeatidėsi rytojui! Išminties buvo visai čia pat ir kiekvieną progą, o kas mus gynioja ja pasinaudoti, kaip sako mūsų senieji žemaičiai? Pagal rūbus sutinka, pagal protą palydi. Pasitinka – palydi, o lydi taigi su protu? Mat kaip buvę – ir toks raginimas? Ir tai, kažkaip suvokiant – pagal sąžinę?
Atrodo, taip ir aiškinama Kazio Grigo „Patarlių paralelės“ (1987) knygoje, kas jau seniausiai paskelbta pasauliui XVII amžiuje, paimta ir iš kitų kalbų atitikmenų. Tokia kalba, kalbėjimasis – ir ne tik su savais, juk ir svetimieji pas mus – mes pas juos lankomės, todėl itin svarbus liežuvis, sveikas galvojimas, išmanymas, atsakingumas. Retkarčiais ir mums nepakenks sveika nuovoka. Turime kuo savas mintis papildyti – tik atsiverskime ir skaitykime, kas parašyta. Bepigu prie sukurtos ugnies nesišildyti – juk tai ir pamokymas, kaip galima gyvenime tvarkytis! Žinoma, turint gerą pagrindą, visada reikalai greičiau pajuda. O jeigu taip šiais metais, jeigu taip rimčiau ir iš arčiau pažiūrėjus, ką po kojomis turime, gal sausis būtų ir kitokių jausmų pradžia? Gal. „Dabar to pirmojo rakto/ labiausiai reikėtų,“– anot poeto Algirdo Dačkevičiaus,– „tik jis galėtų atverti/ lengvai girgždančias/ duris“. Kas žino, o pamėginti reikia. Gyvenimas – išbandymų laikas. Juk mūsų liaudies sakoma, „Pasensi besidabydams, numirsi besimokydams“.
Iš tiesų sausio mėnesio pradžios atminties versmė yra itin talpi. Buvo, esti tuo laiku gimusių poetų ir prozininkų, literatūros tyrinėtojų – ir toks skaitančiojo džiaugsmas, tokia slaptis ir toks pažyčiotas atradimas, beveik pačiam sau – ir nuo savęs pridėjus… Juk, neretai taip būna skaitant, taip ir atrodo, kad pats taip sakei, taip tikrovės paremta. Kaip sausio atmintys be Donelaičio – neišeina, ne tik su „Metų“ „Žiemos rūpesčiais“, bet ir pasakėčių teisybe – vis akis į akį. Toks gyvenimas, kaip sako pats autorius, „Žinot juk visi“. „Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judyt“, „kad švilpina vėjai“. „Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,/ Pasakas ir niekus visokius užneša draugui“, „O viernai visur ir viežlybai pasielkim“. Taip natūraliai suglaudę Donelaičio šių sąmojų eilutes, pastebime, kad gyvenimo įvykių ryšys nėra nutrūkęs – atpažįstame, kas tikrai veikia žmogų, kokios moralinės gijos jį sieja su visu pasauliu. Pokyčiai pokyčiais, o mūsų kasdienybės liudininkai, rodos, protarpiais skolinti ir iš Kristijono Donelaičio pasakėčių: jeigu minėsime savo neprietelius – nedraugus ar provininkus – teisėjus, jeigu be galo klaidinsime ir save patys, ir kitus.
Donelaičio išplėtotas pasaulis – tegul bus mūsų suprastas. Tegul mes kiekvienas, anot poeto Marcelijaus Martinaičio, tinkamai padėkosime mūsų grožinės literatūros pradininkui. Simboliškai juk skamba poeto Martinaičio eilėraštis „Dėkojimas už K.Donelaičio metus“ – simboliškas saulės ratas sukasi: „Ant –/ iš numirusių“, „Per žmonių/ svietą/ atkopdama“, „Per baudžiavos/ dangų/ atkopdama/ pargriaudama,–/ saulelė pilnoji.“ Jau ir iki mūsų – ir su mumis, ir mūsų dienas apšvies, ir mes saulės sulaukėme grįžtančios. Suprantama, šiuo metu dar ne tiek, kiek jos norėtųsi, bet ji šviesės ir tikrai gyvenimas atšvis, ir dėkingi, kad galime sustiprėti. Saulės versmės – mūsų jėgoms. Tokie jutimai. Tokia sausio pradžia su Donelaičiu. Taip kaipmat ir priminta, ir iš visos visumos pastiprinta.
Taip po sausio atmintis besidairant, lyg ir šviesa išplatėja? Juk svarbu, svarbu tikėti ir įtikėti. Iš tiesų versmė – yra versmė, jeigu ji yra: ir vieta, ir vanduo sunkiasi, ir užšąla, ir tokia begalė, be kurios niekaip. Taip yra – savaip. Savaip ir šiame poeto Algirdo Dačkevičiaus eilėraštyje – iš tų versmėtųjų šaltinių, iš to vienijančio jausmo, artimo šiai sausio dienai: „Balčios brastoj/ stovi baltas avinėlis/ ir laibomis kojomis/ taip į vandenį skelia,/ kad purslai taškos/ virš tuopų viršūnių./ Šviečia pilnatis,/ senelis – nė iš vietos –/ lengvi šiurpuliukai/ per kūną eina./ Dar ne sykį/ pasakos senelis/ apie tą avinėlį,/ nesiaurėjančią brastą./ Klausysis –/ kas klausysis,/ kas ne –/ taip ir nepamatys/ net sapne.“ Uždaras – atviras sausio pasaulis. Mes jau keliaujame – kaip? Priminti, paraminti? Kaip? Ar jau veikiantys? Yra Stepono Algirdo Dačkevičiaus knygoje „Skruzdėlynas po šaukštu“ (2022) ir toks eilėraštis „Kuprotas“ – tiesiog veikiantis, anot poeto: „Eilėraštis – kaip palaidūnas,/ įšokęs į stakles,/ net susikūprinęs/ taikosi/ austi be rašto.“ Gulinėja, erzinas,/ viena su kita/ lenktyniauja mintys“ – kaip tikrame gyvenime. Kaip gyvenančio gyvenime.
Yra vietos sausiui – yra proga jo kelio apmąstymui. Be jokios abejonės, ir keliavimui bus vietos, pasinaudojus išgirstąja versme. Galbūt iš jos imsime gyvastį, kurią jau pajutome per „Saulės gimimo dieną“,– anot poeto Algirdo Dačkevičiaus, kurią „palangėse ėriukais bliauna vaikai,/ tvarteliuos dar tylu./ Palengva vaikštinėja po ėdžias/ vasaros pievų kvapai,/ plūsteli į medinius lovius/ niekad neužšąlantis šaltinis“. Galbūt – kiekvienam tegul bus toji sausio versmė, kurios jam reikia. Metų startas – ir išgyvenimų patirtis, reali, atliepusi jo gyvenimą.

Versmingi intakai – po sausio ženklu, su metų pradžia, šaltiniuoti
Deja, šių metų sausis prasėdėjo lietumi, persimetė į šilumą ir pilkuoja, pilkuoja, turbūt negreit ir keistis? „Smeigia/ lietus – adatinis“,– beveik tiesiai įtaikyta poeto Algirdo Dačkevičiaus, adatinis – ir su vėjo adatomis, tokiais sudvigubintais dūriais prismeigiantis visas nerimastis. Nėra gerai, jeigu sausis be sniego – savotiška jausmų iliuzija, nebe žieminė savijauta, nebe perimti išgyvenimai. Versmingi tik žodžių intakai, po sausio ženklu gimusiųjų išmanymai – neužmirštami, iš prigimties, srovę išlaikantys, pastiprinančią. Taip daug ir iš karto sykiu tos tiesos, kuri aktuali, iš to paties laikmečio ciklo. Juk žiema – ir tam tikra rašymo forma, aiškinant ir sugrąžinant? Ir vis tik – visko dar bus: ir šals, ir snigs, kad tik nepamestume gero ūpo! Sausis – ir sausros dovanos. Metai tik prasideda.
Šiemet tautosakininko, baltų mitologijos žinovo, kraštotyrininko, profesoriaus Norberto Vėliaus gimimo 85-osios gimimo metinės. Iš jo žodžių – iš atminties tegul atsikartoja tokie pamąstymai – toks įstrigęs atšvytys apie mus pačius. Lyg tam tikro atspindžio atsiminimas. Atmindami telkiame tiesą, mažiname nuotolį. Ta visa kultūra tautos, pasak paties Vėliaus, namuose buvo įaugusi. Jis – Žemaičių žemės žmogus. Gyva savastis, gyva tradicija, daininga šeima augino šviesuolį. Dėl to ir dainas ėmėsi užrašinėti patys, ir jas rinkti, saugoti – viskas prasidėjęs tarytum savaime. Svarbiausia, buvo, teigiama Vėliaus prisiminimuose, kad suvokta, pajausta, kad nori atimti iš mūsų, kas brangiausia – mūsų papročius, mūsų kalbą, už tai reikia kovoti. Mes turime savitą kultūrą, indoeuropiečių – archajišką, išsaugotą. Kaimynai yra daug ką užmiršę. Be etninės kultūros yra neįmanoma tyrinėti visą indoeuropiečių kultūrą. Anot Norberto Vėliaus, visa tai jo taip natūraliai išgyventa: „mes išlaikėme mirtį ir gyvybę kaip nesibaigiantį ciklą. Mirtis yra gyvybės prielaida.“ Besitęsiančioje žiemos kelionėje šitokios mintys iš tiesų gręžia atgal – praeitis įteka į mūsų erdvę. Skaitydami Norberto Vėliaus darbus, suvokiame, kad daug ko ir nebegali būti, bet – vis tik yra išsaugota, palikta, toji natūralioji versmė srovena. Svarbiausia, justi tuos akcentus.
Sausio 6-oji – poeto Vinco Mykolaičio-Putino gimimo diena – 130-oji. Jo eilėraščių žmogus, anot kritikų, yra „priešingybių versmėse“: susiduria su gėriu ir blogiu, su mirtimi, su naikinimo grėsme, patiria visus emocinius derinius. Kaip teigė pats poetas: „kiekvienoje epochoje rašytojas ras tokių reiškinių, dėl kurių jis gali, o kartais ir turi sielvartauti bei liūsti“ (1982). Simbolistinėje Vinco Mykolaičio-Putino poezijoje išreikšta individo drama perauga į visos žmonijos patirtą įvykį – bendra kančia, bendras skausmas žmones apjungia. Svarbiausia, kad mes išmoktume perskaityti laiko ženklus – vaizdavimo ir realiuosius. „Iš lėto pasisuko metų ratas,/ Ir jo pirmasis stipinas/ Mane iš nebūties iškėlė“,– tegul tokia poeto Vinco Mykolaičio-Putino „Sausio“ eilutė bus kaip daugiaprasmis atvirlaiškis kiekvienam, priminimas, į kurį bus žvilgtelta ir įdėmiau. Tegul vardan tų, gimusių sausio pradžioje, kuriuos užkalbiname. Juk esti taip – taip nutinka, kad ir į mus nebe taip, nebe įprastai ar pažįstamai sutiktieji dairosi – toks gyvenimas. Beje, apie tokias patirtis ir poetas Algirdas Dačkevičius kalba – savaip atstumus primena: „Susigriebi – žmonės/ keistai žiūri į tave,/ tarsi čia nebūtum gyvenęs“. Taigi – esi, susigriebi. Ir perskaitai, ir toks keistas jutimas. Lyg sąmoningai kupintum visą sausio pradžią – atminties versmė niekur nedingusi. Tik jos intakai kiti – su tam tikra atskyra į pamąstymų tolius, kažkaip suradus gėlą šaltinį.
Sausis – šalčio mėnuo. Bus ir jo. Pradžia skelbė šilumą, lyg ir atokvėpio metą po didžiųjų metų švenčių. Jeigu taip yra, taip ir yra – prisiderinsime. „Nužengė/ nuo kertinių akmenų/ sienojai/ ir sukniubo –/ pamiršo vaikščioję/ visą amželį/ susikibę“,– tokia išmintimi pasidalija poetas Steponas Algirdas Dačkevičius. Mes kitaip išmokyti vaikščioti – mes išlaisvinti, mes skubantys, išbandyti. Daug kas mums nebe šitaip kalbėta, daug ko iš sausio kūrybos ir patys nebeskaitome – ir vis tik tegul bus atminta, kas į mus artinasi, ką išsiskyrę esame dėl savęs. Kažkaip dabar vis tik kitaip nei kitais metų mėnesiais – ir būkime imlūs. Turėkime kryptį, žinokime, kur einame, girdėkime, kaip „Paukščiai/ senbuviai“, „lesinėja/ bevardžio/ šaltinio/ snaiges“,– sako poetas Algirdas Dačkevičius. O gal, o gal jis iš mūsų vardu tekančios versmės, dėl mūsų pačių tekantis? Gal nebepamainomas? Tegul bus šio sausio pradžioje šitaip perskaityti poeto Algirdo Dačkevičiaus eilėraščiai: skaitytojo išbandyti – ir toliau keliaujantys, išlaikydami visas – ir skaitančiojo ieškojimų versmes.