Iš atminties – pasidalijant

„Mintis narsto atsiminimus“.
„Dabar žinau, Menininke,
kur tas šaltinis
Ir kur dažniausiai vieši Tavo siela:
Žodyje ir Teisybėje – Šviesoje – Meilėje“, – Antanas Baranauskas

Ieva Sigita Naglienė

Karolinos Praniauskaitės atminčiai: iškalbėjimai 195-ųjų poetės gimimo metinių proga

Medalis Karolinai Praniauskaitei.

Visada sausiui pasidavus, kaip sakoma į vidurį, vis tik atmintis pakartoja tai, kas išsprūsta iš praeities. Ir antrasis žiemos mėnuo primena, kad yra minėtinų datų, kad būtina kalbėti apie žmones, gyvenusius, kūrusius, išsaugojusius gyvenimo šviesą. Jie – mūsų ateities šviesoje ir meilėje. 1828 metų sausio 18 dieną Telšiuose gimė poetė Karolina Praniauskaitė, o 1835 metų sausio 17 dieną Anykščiuose – poetas Antanas Baranauskas. Regis, jau dabar be ilgesnių komentarų telšiškiams aišku, kas juos siejo, kuo abu svarbūs, unikalūs mūsų žodžio istorijoje, kokią dvasinę įtaką turi iki šių dienų. Suprantama, kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, „Kitoniški metai, kita lapija,/ Grynas skliautas ir laiškios gubojos.“ Kitas laikas – permainų amžius, ir vis tik „Eime pasivaikščiot prie upės –/ Kur plyti Karusės laukai/ Ir būsimo vyskupo žvilgsnis./ Saulėlydžio gaivalas skrenda medžioti.“
Tegul tuose poetiniuose pasivaikščiojimuose – ir išsikalbėta, ir pasakyta, ir iki galo aišku, jog tai – visa jausmo ir patirties galybė, visas pašnekesys, kas šiuo laiku būtina. Susitikimai su poetais visada skamba kaip ištiso gyvenimo eiliavimai, kaip laimės ir nelaimės nutikimai, kaip iškalbėjimai vardan ko apskritai gyvenama. Galbūt visa tai įskelia kibirkštis, kurios iki šiol nepaleidžia ieškančio žvilgsnio? Žinoma, dabar jau galima daug ir įvairiausių pamąstymų susidėlioti apie Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko dvasinę bendrystę – prirašyta, palyginta, išsiaiškinta ir išaiškinama. O vis tik, tas visa kita – ir talpi skaitančiojo interpretacijos erdvė, ir savas požiūris, ir sava nuomonė, ir savaip perskaityti gerai žinomų žmonių kūriniai. Ir tai džiugina – juk kiekvienas turime savo čia buvusių, čia rašiusių dviejų poetų išgyvenimų tiesą – gyvą, savitą ir iš naujo atgimstančią. Atmintis sieja atmintį.
Šie metai – 195-ieji poetės Karolinos Praniauskaitės gimimo metai. Ji gimė žemaičių bajorų Teofilio ir Eleonoros Praniauskų šeimoje: septyni broliai ir dvi seserys. Ankstyva tėvo mirtis keitė ir Karolinos gyvenimą: kaip pastebi Regina Mikšytė, „iki dešimties metų mažoji poetė augo palikta savo valiai“ (1986). Gimtasis Padurbinio dvarelis prie Telšių – su savo gyvu kraštovaizdžiu – paslaptimis ir nuotykiais, kerintis eilėraščių pasaulis ir savarankiškas gyvenimo būdas – augino ir stiprino laisvą asmenybę. Anot Viktorijos Daujotytės, ji – iš „tuo metu kultūriniu požiūriu aktyvios Žemaitijos“. „Ir ją, kaip ir kitus žemaičius, siekė M.Valančiaus darbų dvasia, Varnių, kaitriausio tuomet lietuvių tautinės kultūros židinio, nuotaika“. „K.Praniauskaitė jautė kylančios, atgyjančios lietuvių dvasios įtaką“. Iš prigimties silpnos sveikatos vyresniųjų buvo saugoma ir globojama, bet imli mokslui, šviesai, palaikoma brolio Otono Praniausko, Karolina Praniauskaitė išmanė gyvenimą, gebėjo jausti ir vertinti, mokėjo kalbų, pažino kuriančio žmogaus pasaulį, mokytojavo. Ji – pirmoji lietuvių poetė, ji poetiškai išvertė Juzefo Ignaco Kraševskio „Vytuolio raudos“ ištrauką „Žalčio motė“. 1856 metais – jos darbas „Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“, o 1858 metais pasirodė eilėraščių rinkinys „Dainelės“ – šiemet jau 165-eri. Taigi – tokia kūrybos atmintis. Pačios poetės žodžiais tariant: „Giesme mano, giesme miela,/ Tu nesi iš šio pasaulio,/ Žemišku grožiu nespindi,/ Bet šventais jausmais turtinga“. Posmas iš jos knygos „Dainelės“, Dievo garbei ir bičiulių atminimui. Virš angelo figūrėlės įrašytas posmas – sustyguotų pajautų reginys. Kaip sako Audronė Žentelytė, „Jos skaisti daina ir tyra, žemiškas aistras paniekinusi širdis kyla Dievop“ (2001).
Itin meninis yra Karolinos Praniauskaitės „Žalčio motės“ vertimas – lietuvių folkloro bei mitologijos motyvų darbas. Anot Viktorijos Daujotytės, „skamba gana poetiškai“, veda į bendresnį, gilesnį susijungimą, į liaudies epo pasaulį. „Poetė girdi kažkokį bendresnį tekstą ar jo nuotrupą, kuriuo lokalizuojama ypatinga veiksmo vieta: „Ant pačio krašto, kur baigias Lietuva…“, „lyg pro vieną tekstą galėtume įžvelgti kitą – senesnį“. „Ant pačio krašto, kur baigias Lietuva,/ Ties pat sodos, gilus ežeras buvo,/ Ten išvakarėms trys seserys skaistės,/ Plaukydamos čystu vandenėliu laistės…“ Taigi – „K.Praniauskaitė versdama,– kaip sako V.Daujotytė,– regi jūrą, nors ir kalba apie ežerą. Su jūra ir Eglė bei žaltys turbūt labiau siejami Žemaitijoje.“ Artimos liaudies epui ir šios vietos, kur pirmoji lietuvių poetė užsimena apie „susiedę Ragutienę“, „duodančią patarimų, kaip apgauti žalčius, ir apie kalvius Krugį ir Budraičius – jau J.Lasickio paminėtus kaip mitologinius kalvių dievus. T.Narbutas teigia, kad jį garbinę rūdos lydytojai kalviai Budraičiai. Ragutienė – deivė, globojanti aludarystę ir moterų reikalus“. Pasak Viktorijos Daujotytės, „Budraičiai ir Ragutienė gali būti mitologinio epo kultūriniai herojai“. O ir pati Eglė – tarsi liudijanti, kur kas stipriau su praeitimi besijungiančią moterį – lyg mitologinio ir istorinio epo herojė. „Galimų mitologinių veikėjų vardus K.Praniauskaitė gražiai lietuviškai rašo: Ragutienė, Krugis, Budraičiai – lyg tie vardai jai būtų žinomi autentiškais pavidalais“ (2001).
Žvilgtelkime į atminimus – juk „Saulėlydžio gaivalas skrenda medžioti“, anot poeto Vytauto Stulpino. Pėsčiojo ir skaitančiojo kelionė – unikali reginių ir prisiminimų patirtis. Daug kas kritikų įžvalgyta, numatyta ir mums pasiūlyta. Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko sielų bendrystė – dialogas, poetų atvirumas ir kūrybinės paskatos. Tokia tiesa, kaip sako Regina Mikšytė, „pašaukimas ir pareigos tautai atsakomybė, dėkingumo už parodytą kelią į šviesą, mokslą jausmai.“ Beje, „Juose tikroji Anykščių šilelio genezė“ – tikrasis atsiradimas, tikroji kilmė. Ir čia atmintis būtina – tegul liks mūsų pastebėjimuose nors šis siejantis epizodas, nors iš Eglės žalčių karalienės pasakos, sukeliantis gilesnius išgyvenimus. Lyg būtume pažvelgę į tikruosius jausmus. Kartais lengviau dideli dalykai įsimenami per mažųjų detales – sustiprėja bendresnis vaizdas. Yra ir „Anykščių šilelyje“ minėtos pasakos laiko ir tikrovės reginių. O priminimui – juk ir mūsų liaudies pasakoje apie Eglę žalčių karalienę sakoma, kad „Eglė jau sulaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Berželio, ir vienos dukrelės – Drebulės, kuri buvo visų jauniausia“ (1996). Šit kaip „Anykščių šilelyje“: „Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,“, „Čia visais lapais dreba epušės nusgandę, –/ Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi./ Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo,/ Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,/ Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo/ Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo/ medžian gailysta virto – pati egle tapo,/ Jaunučius aptaisė vaikus rūbais lapo“. Siejama su rytų aukštaičių tarme – su tautosakos atmintimi: žalktyčios – žaltys, žalčio, žalktyčia – „žalčio dukra“, žalktienė – „žalčio pati“, Pašlavys – „slėnis ir upelis netoli nuo Šlavės“, „pieno puta, kraujo puta“ – slaptažodžiai: „Atamenu gražią pasaką“,– anot paties poeto. –„Iššaukę žalktį ir su dalgėm sukapoję“ (1977). Tokia tat atminties istorija, visa apimanti, su žmogumi ir jo pasauliu. Tokia, anot Viktorijos Daujotytės, „pasikartojanti šventos žemės prie Baltijos formulė yra bendresnė, nepriklauso atskiram rašytojui, nors yra individualiai modifikuojama“ (2001).

Dviejų poetų išlikimo dialogas: atmintys iš Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko susirašinėjimo – tiesiog įsiklausius

Antanas Baranauskas.

Pirmų pirmiausia – prisipažinkime, kad miela atminti tuos popierinius laiškus, tas siuntimo ir gavimo akimirkas! Tikrai kur kas lengviau bus ir suprasti, ir išjausti, kas dėjosi dviejų kuriančių žmonių širdyse, sulaukus žinutės, įvertinimo, pasigavus laimės akimirką. Visaip kritikai įvardija Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko bendravimo metus, bet aišku viena, kad tai buvo stebuklas, kad tokie susitikimai – dovana, kad jie liudija patį gyvenimą, nepaisant jokių išskaičiavimų, neminint jokio nuotolio ar dvejojimų. Belieka pasidalinti tuo, kas Poetų įkalbėta – prisimenant tikrojo jausmo galią.
Į kokį šaltinį bepažiūrėsime – jaunystė ir grožis, rašančiojo subtilūs patyrimai ir vienas kito supratimas. Rodos, šventa akimirka – dvasios kalba kalbėtoji. Anot Juozapo Girdzijausko, „Reikėjo, kad kas nors pažadintų“, ir stipriai,– ir „pirmykščiam gyvenimui“ – tokia buvo Antano Baranausko išgyvenimų mintis, jo paties užrašyta dienoraštyje. Pirmieji poetų susirašinėjimai nuo 1855 metų – ir džiaugsmai, kurie tęsėsi iki ankstyvos Karolinos Praniauskaitės mirties – jai buvo tik trisdešimt vieneri. Antano Baranausko eilėraščių rinkinėlis – Panelei Karolinai, Karolinos Praniauskaitės eilėraštis „Šventos Dvasios atsiuntimas“, po poros dienų jam skirtas eilėraštis „Jaunajam poetui“ – ir žodžiai „Broli Kristuje“ – tikrojo, stiprėjančio jausmo kelionės. Atsakymas – laiškas „Puikaus Žemaičių krašto poete“. „Dievas išgirdo skausmingą dvejonę/ Tarp pasaulio audrų ir sniego pūgų,/ Tavo dainelėmis atgaivino mano sieloje/ Meilės, Tikėjimo ir Vilties spindulį.“ Tegul lieka tie poetų susirašinėjimo žodžiai mūsų išgyvenimų kelyje, tegul persipina – rašiusiųjų ir gavusiųjų stiprybė. Būkime atviri bendrystės grožiui.
Karolina Praniauskaitė įžvelgė Antano Baranausko talentą, paskatino jį rašyti gimtąja kalba, žadino aukštesnius jausmus, padėjo pasirinkti gyvenimo kelią. Viename iš Antano Baranausko laiškų įrašyta, jog giesmininke „Būdama Tu pati mane paskatinai“. „Reikia žinių, reikia įkvėpimo/ Sukurti sumanytiems tyriems vaizdams,/ Sklandantiems ir skambantiems kaip upokšnio srovė“. O Karolinos Praniauskaitės eilėse nuostata, kad „Mintis ir jausmus dangun pakylėtų,/ Tiesą ir Kristaus meilę skelbtų,/ Įžiebtų širdyse tą šventą ugnį,/ Atmestų niekingas žemės viliones,/ Nuolankiai ištvertų kančios gėlą,/ Dievui paskirtų nuoširdžią giesmę –/ Ir šitaip užgautų brolių širdyse/ Tikėjimo – Vilties triumfo stygą,/ Meilės galią – Mielą dainelę,/ Žadintų jausmus gimtąja kalba,/ Skambančia džiaugsmu ar skausmo dejone“. Kiekvienam savo – kiekvienas galime pakeliauti jų raštų keliais, apsilankyti dviejų, tikraisiais jausmais susikalbėjusių žmonių pasaulyje, pamatyti jų gyvenimo ir išgyvenimų vietas. Likę žodžiai – stiprus jausmas ir netekties giluma, bet esmių esmė – gyventas realus ir svajonių gyvenimas, patirta meilė ir mokėta aukotis, palikta kūrybos dovana savajai žemei. Tokia natūrali stiprių žmonių būsena, poetės Karolinos Praniauskaitės žodžiais tariant, „gyvybės kibirkštim žodžiuose blyksteli“. Ir paskata, ir noras vėl išsiruošti į apmąstymų kelią.
Taip, taip turbūt, kaip sako poetas Antanas Baranauskas, „Mintis narsto atsiminimus“. Turime šiandien Telšiuose Karolinos Praniauskaitės biblioteką, jos atminimo rožyną, žinome jos gyvenimo pradžią – menamą gimtosios tėviškės vietą, palikome atminimo ženklą, lyg ir prisiminimus liudijantis ąžuolas telkia pašnekesiui. Ir Poezijos pavasariai atgaivina jos žodį, savaip trikdo ir mūsų žvilgsnį. Ar jau viskas padaryta, ar taip ir turi būti? Gal dar kas nors pavyktų? Atmintis liudija, ir tik mūsų pastangos padės išsaugoti tai, kas nepakartojama. Mintis prie minties – ir darbai, gal ir kitaip atgytų Karolinos Praniauskaitės atmintis dar sykį žvilgtelėjus į jos ryšį su mumis?
Keliaudamas apie daug ką pamąstai, o skaitydamas – ir sumąstai, kad reikia dažniau, dažniau būti su tais, kurie neslepia savo tikrojo gyvenimo, kurie moka būti, moka gyventi ir kurti. Geba aukotis, kad būtų daroma dėl žmonių, kad dėl jų – ir tikrosios vertybės išliktų. Nepamirškime tikėjimo, jausmų ir kūrybos galios.