Ieva Sigita Naglienė
Kalbėti savastį – išgirsti dabartį
Kasdien šviesa vis labiau kabinasi į mūsų gyvenimą. Žiema, visa dar savaip ir stipriai veikianti, bet jau vėliau sutemsta, anksčiau prašvinta, gyviau. Suprantame, kad šviesuma skleidžiasi, perėjusi sugrįžimo slenkstį ir nuotaiką gerina. Po truputį atsirakina, pamažu šviesuoja diena, bet juk sausis tolsta, palengva išsitaria būtuoju laiku, dar labiau įšviesės. Atmintyje – visa, kas mums svarbiausia. O žvilgtelėjus į savo erdvę, atsivertus vienokį ar kitokį minties šaltinį – ir praeities laikas prakalba, ir sugrįžta išgyvenimų patirtys. Savaip kalba ir istorinė tiesa, savaip primena kūrybos žodis – žodžiu, esame saugantys ir budinami. Nuolat kas nors vyksta. Kaip sako Maironis, „Širdis be karonės nemoka mylėti:/ Be kliūčių ji gęsta aistra kibirkšties“.
Sausio 22 dieną atminėme 1863 metų sukilimą – istorinę tiesą, 160-ies metų įvykius, laisvės siekius, valios laisvę ir netektis – žmogaus didybę ir jo atminimą. Jeigu išsitarėme – ir prabilome, ir atsiliepiančiai. Juk „Kentėjimo, sielvarto galia suteikiama tiems, – pastebi Viktorija Daujotytė, – kurie geba suvokti ir skausmo apvalomąją prasmę ir iš jos tarsi pasisemti gyvenimo ir kūrybos jėgų“. Juk „idealybė: jutimai, jausmai, emocijos“. „Kiek atminimų – atsiminimų“ – ir kokia prasmė kiekviename Maironio eilėraštyje. Tarsi ir vėl mums, ir dėl mūsų kalbėta: apgaubiant, suburiant, išsakant apie praeitį – ateitį, gyviesiems. Visai nesvarbu, kada poeto žodžiai parašyti, į ką kreipiantys, ką liudijantys – visi žodžiai atgauna savo vertę, kalba, byloja visos žemės, visų žmonių rūpestį, skelbia išlikimą. Aktualu, kas sieja, kas bendrina mūsų šiandieną. Praeitis – žemiškos ir nežemiškos gimties, sugrąžinama, jeigu išreikšta, jeigu ir mums būtinos idėjos paskelbtos. Praeitis – atmintis, Maironio žodžiais tariant, „Jos paveikslas kaip žaibas kartais dvasią pagauna,/ Kartais, rodosi, dvelkia stebuklingas jos kvapas;/ Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas/ Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną“. Vaizduotė – ir atmintis, kiekvienam žmogui, kiekvieno sąmonei, kuri budri – turi tam tikrą vertės lygį. Ir tik mūsų pastangomis atsiskleis, kas žmogaus nenutraukta, kas vis tik sykiu su visa savos žemės istorija. Su nuostaba – „Buvo laikai, oi, buvo“.
Sudėtingas laikmetis 1863-ieji – rodos, atsivėrė bedugnė ir sykiu sužibo laisvės viltis. Jėga – vidinė, argumentuota, prieš jėgą – nenugalimą, ginkluotą, visagalinčią. Beginklis žmogus – prieš imperiją. Tautos atgimimo mintis – ir galia, kuri naikina gyvastį. Regis, priešas nenugalimas. Ir vis tik, anot poeto, rašto žmogaus Vinco Mykolaičio-Putino, tai buvo tautos žmonių pakilimas, tautos dvasinio gyvenimo prabudimas. Kaip teigia rašytojas, „turėtų susidaryti įspūdis, kad 1863 m. sukilimas nebuvo (…) beprasmiškas kraujo praliejimas, užtraukęs ant lietuvių tautos vien žiaurias Muravjovo represijas, bet, priešingai, labai prasmingos, ryškiausios liaudies kovų dėl žemės ir laisvės, dėl šviesesnio gyvenimo tradicijos tęsimas. 1863 m. sukilimas – tai gaivališkas, galingas liaudies jėgų prasiveržimas, įpareigojęs ir įgalinęs būsimąsias kartas kovoti dėl savo teisių, dėl ekonominio, socialinio ir nacionalinio išsivadavimo“. V. Mykolaičio-Putino romanas „Sukilėliai“ – būtent apie to laiko įvykius, žmonių poelgius ir jų mintis, pačių iškentėjimus, netektis ir atsiminimus. Anot Jono Lankučio, „Sukilėliams“ sukaupta labai daug istorinės ir šiaip įvairaus pobūdžio parengiamosios medžiagos.“ „Gausūs istoriniai duomenys buvo panaudoti tik kaip atspirties taškas kūrybinei vaizduotei, kuriamiems žmonių paveikslams, liaudies gyvenimo ir kovų scenoms.“ „Kruopščiai išstudijuoti šaltiniai apie 1863 m. sukilimo vadus ir kitus istorinius asmenis: A.Mackevičių, Z.Sierakauską, K.Kalinauską, A.Bitį, P.Lukošiūną ir kitus“ (1986). Pasak paties V.Mykolaičio-Putino, „Aš rašau liaudžiai ir jaučiu, kad liaudis ateina man į talką“ (1954). Vadinasi, anot Viktorijos Daujotytės, „Istorinio romano stilistiką grindžia tikri istorijos ir kultūros žmonės, istorinis koloritas“. Taigi romane išryškėja svarbiausieji tos epochos bruožai – priespauda ir paprasto žmogaus gyvenimo buitis, paniekintųjų skausmas. Ir gaivėjanti, visa ką išlaisvinanti laisvės banga – sujudintos minios laisvės ilgesys, savos kultūros apraiškos. Visa tai telkia kovai.
Viena kita mintis – ir iš paties Vinco Mykolaičio-Putino romano „Sukilėliai“ – juk rašytojas, kaip sako Viktorija Daujotytė, „ieškojo slaptųjų tautos būties reiškimosi būdų“. Tai romanas, kuriame rašytojas parodė žmogų ir jo idėjas, jo drąsą ir pasiryžimą. „Sukilėlius“ galima vertinti kaip romaną, akivaizdžiai atspindintį grėsmę lietuvių tautos tapatybei.“ „Putinas gerai suprato, kad lietuvių tapatybės pamatai yra padėti kaimo, žemdirbiško gyvenimo ontologijų lygmenų. Į juos ir gilinasi: į gyvenseną, ugdančią ir žemės kurmius, ir sukilėlius. Į kalbą, tautosaką, į pirminę, bet jau atsiplėšusią nuo folkloro literatūrą. Į gamtą, gamtovaizdį, kaip vieną esmingiausių tautinės tapatybės argumentų“, – tokios mintys iš Viktorijos Daujotytės knygos „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“, 2003 metai. Taigi – žmonės veikia – patiria, patiria – išreiškia, anot kritikės. Tokia gyvenimo kryžkelė – ir pasirinkimas. „Ei, vyrai, moterys, bernai ir mergos! Jau ateina vaiskas – rota pėstininkų, eskadronas dragūnų! Po perkūnų! Ei, nebijokite! Nepasiduokite! Ginkitės!“ „Šitas keistuolio ar pamišėlio riksmas nuostabiai veikė žmones. Vieniems tai rodėsi beveik juokinga, kitiems baisu, o visiems kažkas keista, nepaprasta. Visus, kas matė tą žmogų ir girdėjo jo šūkavimus, apėmė kažkoks pusiau prietaringas dvasios pakilimas, nieko nepaisymas, pasiryžimas. Kas gyvas bėgo iš pirkių į gatvę“. Žinoma, romane yra visko – teisybės ir pamokymų, mokslo svarbos, ir prisiminta „iš tėvo girdėtą patarlę: ne tas stiprus, kas muša, o tas, kas atlaiko“. „Žmonės sako – dieve duok vienam gimt, ale ne vienam dirbt.“
Daug ir panašių žodžių bus, atgimstančių – pats laikas iš naujo persiskaityti romano įvykius. Tegul bus atmintyje. Pamažu atmintyje – ir vieno iš sukilimo vadų paveikslas, „spindinčiomis akimis kunigas vis ką nors kalba – gyvai ir įdomiai, įtikinančiai“, atsivers, Antano Mackevičiaus žodžiai įsitvirtins. Visa tai į atmintį: „ – …Myliu Lietuvą ir jai atiduosiu visas jėgas! …Aš kaip atpirkimo laukiu laisvės savo tautai“ (1986). Tai štai, taip susidėliojo tokia viena, šio besibaigiančio sausio, viena iš praeities akimirkų – kalbanti, kas buvo, ką išjudinome, kokie atminties reginiai ieško mūsų akių. Žinoma, surasime dėl savęs kokią mintį – „Sukilėliai“ – įdomus kūrinys.
Atmintis – ir atminties žodis tebūnie apmąstytas ir iš poezijos
Sykiais ir trumpas pasikalbėjimas, ar šiaip iš pašalio nugirsti žodžiai stiprina dėmesį. Lyg ir kažkokios pastangos, lyg noras pakeisti esamą – atlaisvinti būsimo laiko kelius? Štai, tarkim, ir taip dar žmonės atsisveikina: „Lauksiu tavęs. Laimingai tau.“ Tavęs – ir tau, ir reaguoji, ir suvoki, kad tai kitokio laipsnio laikas, kad abu besikalbantys žmonės jautėsi tartum priklausą vienas nuo kito. Kalba – ir poreikis – vis dar turintis grožio ir šių dienų žmogaus pasaulyje gaivališki. Galbūt taip ir reikia – pasikeitimas, apsikeitimas žodžiais, juk tikrai žadina vidines jėgas? Be jokios abejonės, atminties žodyje – ir jau nebesančių kūrybos žmonių galia. Atminti – ir aplankyti, ir beveik visada jų darbuose – vidinė darna, įspūdžio spalva, pastangos kalbėti ir būti išgirstam.
1908 metų sausio 27 dieną gimė vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų Antanas Maceina – mirė 1987 metų sausio 27 dieną. Taigi sausis – ir dvidešimt septintoji diena – šiemet 115-osios jo gimimo metinės. Tokie lemtingieji mąstytojo atėjimo į pasaulį ir išėjimo ženklai – sausio 27 diena – ir jo žmogiškosios būties apmąstymo darbų pasikartojimo laikas. Simboliška – visada svarbi tema, visada siejanti. Svarbi Antanui Maceinai ir kultūra, ir žmogaus pašaukimas, ir jo žmogiškoji kūryba. Šiam kartui – filosofo mintys iš jo Raštų IX tomo: Filosofija ir kultūra, kalbos filosofija, literatūrinės interpretacijos (2004). Anot autoriaus, „Yra trys objektai, kurie visada patraukdavo po savęs filosofinę mintį: pasaulis, žmogus ir Dievas.“ „Gyvenimo kūrėjas yra žmogus. Žmogus kuria savo gyvenimą pasaulyje ir įprasmina visą kosmą. Žmogaus kuriamas gyvenimas formuojasi dviem pagrindinėm lytim: kultūra ir religija. Kultūra kyla iš žmogaus santykių su pasauliu, religija kyla iš žmogaus santykių su Dievu.“ Anot Maceinos, „žodis yra prasmei atviras“. „Pats žodis dingsta prasmėje. Sakykime, girdėdami gimtąją kalbą, girdime ne pačią kalbą, o tai, apie ką ji kalba: mes girdime daiktus kaip savojo pasaulio sandus. Gi svetimos kalbos nemokame tol, kol girdime jos žodžius, kurie tik mūsų sąmonėje atvirsta daiktais. Gal čia ir slypi giliausias skirtumas tarp gimtosios ir svetimosios kalbos, kol svetimos kalbos nepajėgiame tiek įsisavinti, jog girdėtume ne jos žodžius, o jais tariamus daiktus.“ Žodis „yra daugiaprasmis ir kalbos dabartyje. Tai žodžio galybė bei didybė, nes ji vienintelė kildina filosofiją ir poeziją, šias dvi esmiškai kalbines žmogaus būvio apraiškas.“ „Prasmės plotas yra požiūrio į pasaulį plotas, o pasaulis yra atvirybė.“ Taigi žodis yra atviras visumai.
Filosofas Antanas Maceina sako, kad „Žodžio atvirumas prasmei kaip tik ir įgalina jį šoktelti iš vienos mūsų būvio plotmės į kitą ir virsti metafora“. Įdomu pasekti jo mintį šia samprotavimų tema tiesiog žvilgtelėjus tik į vieną ar kitą mums gerai žinomų poetų eilėraštį. Beje, anot paties mąstytojo, dar ir dėl to smalsu, kad metafora sudaro „pačią mįslingiausią kalbos apraišką.“ Pavyzdžiui, mes, žmonės, šypsomės, rečiau ar dažniau – įprasta. Bet kalboje, poezijoje sava juoktis ar šypsotis tiek gamtos reiškiniams, tiek daiktams, kurie mus supa. Pamename Maironio eilutes „saulė prašvito meiliai/ Ir juokiasi, širdį vilioja“? Kaip teigia Antanas Maceina, „Kiekvienas žodis gali tapti metafora“, pavyzdžiui: sumainom „žiedus su sesule Naktim“ – iš poeto Henriko Nagio eilėraščio; „Buvo siela dažnai susikrimtus“ – poeto Vytauto Mačernio tekstas. „Net ir asmenvardžiai tampa metaforomis“ – tokia mintis pateikiama iš poeto Vytauto Mačernio soneto: „Garsus Toreador, Mirtis baisioji,/ Gyvenimo arenoj vaikšto išdidi/ Ir pergalėm naujom kasdien triumfuoja –/ Jai turi pralaimėt sunkioj kovoj visi.“ Žmogus – „gyvenimo arenoj“ – išgyvenimų kančioje, apgręžtas į save patį. Tokia viena iš poeto Mačernio – regis, pagrindinių – mirties tema – su visu gyvenimo kontekstu. Yra apie ką pamąstyti – aktualu ir mums šiandien suprantama.
Turime galimybių rasti, įsigilinti, kaitalioti savo kalbos žodžius, galime pamatyti, kaip sako Antanas Maceina, ir paregėti, ir pastebėti – juk žodis vienas nuo kito skiriasi. Jis niekada nereikš to paties. Ir galėsime įsitikinti, koks yra turtingas mūsų kalbos veiksmažodis! Regis, tik minutę, tik akimirką ką nors atsiverčiame, prie ko nors priartėjame, o kokia svarbi tampa diena, kaip stipriai pasikeičia. Ir gerai – atmintis – tam tikra beldimosi kitur prasmė, savęs įjungimo į gyvenimą laikas, kada ir šio laikmečio žodžiai, reginiai jau kitaprasmiai. Anot poeto Maironio, „Kiek atminimų – atsiminimų“. Šiam kartui – tokia laiko trukmė – su laisvės, žodžio, kalbos laisvės ir mūsų gyvenimo sąsaja, bendryste su buvusiais ir esamais šalia. Atminus – ir daugiau atradus, lyg peržengus tikrovę.
