Nusiplūkę vasario debesys – iš to paties žiemos debesyno

Pakelti galvą į dangų jau kviečia zylės – vos matomos tarp šakų – skambantis varpelis, pirmasis pavasarėjančios gamtos pranašas.

„Dieve,
tolybėms nėra lygių.
Šaltai debesuoja ir pūgavoja“, – Vytautas Stulpinas

Ieva Sigita Naglienė

Vasaris Vytauto Mačernio „Žiemos  sonetuose“
Žinoma, nebesistebime vasario debesimis – ta pati pilkuma, pilkiau ir iki mėlynos juodumos pagauna, beveik per visą šią žiemą ir nusitęs. Vasario debesys yra besišliejantys prie tos pačios šalčio nuotaikos, užima reikšmingiausias dangaus vietas ir siekte atsiekia mūsų pačių būseną. Pasikartojantys žiemos jutimai, toks vieningas to meto slaptumas – suskirstantis ir žmogaus jausmus atskleidžiantis, ir pilnas troškulio. Dangus, debesys – atitikmuo mūsų kasdienės patirties, lyg artinimas to, nuo ko visą žiemos laikotarpį negali pabėgti. Ir išsyk įgyja ypatingą dvasios jutimą: „Vakaropi mėlynu dangaus ledu/ Saulė rieda kaip varinė moneta“, – anot poeto Vytauto Mačernio.
Vytauto Mačernio eilėraščiais tegul bus budintas vasaris, kalbinamas – lai veriasi santykis su aplinka ir žmogumi. O po to – ir kitų poetų mintys apie gyvenimą, galbūt kalbios minutės ir ne tiesiogiai paskirtos vasariui, ne tik į jo padanges nukreiptam žvilgsniui, bet stipriai iš žiemos, iš žemės, iš žmogaus išminties aiškus pavedimas – šnekėtis. Pamažu išsiplėtoja jausmas, sujuda atskiri reginiai, susieti su visu žmogaus gyvenimu. Iš Vytauto Mačernio „Žiemos sonetų“ – 16 eilėraščių parašyta vasario mėnesį. Tai 1944-ųjų išgyvenimai, sustojimai Šarnelėje, susimąstymų ir atradimų laimės. Dvidešimt trečiuoju sonetu poetas pradeda „Poeto pasikalbėjimą su Pegasu“. Tame žiemos skliaute, toje mėlynosios erdvės paslaptybėje, saulei riedant – ir žodžiai savaime paklūsta: „Jei vakaro liepsnoj/ kalnų aukščiausioj vietoj/ Pakastum žemę aukso pasaga lengvai, –/ Šaltinis tyro įkvėpimo išsilietų.“ Iš esmės tai rodo, kad poetas tuo laiku buvo itin linkęs tyrinėti visus žmogiškosios būties pradus – iš tų pačių žiemos tonų ir dabartinė kasdienė mūsų žmogaus tikrovė. Vasario debesys, debesėtosios tolumos – ir susikuria saviti žmogaus dvasios kūriniai. Regis, juose yra visų jutimų laisvė? Arba, kaip sako poetas, „Turbūt kažkoks keistų troškimų lydinys“.
Vytauto Mačernio „Žiemos sonetai“ – po vasario mėnesio ženklu – ir gilesnis pasaulio – žmogaus apmąstymas. Karo metai, įtampa, jaunystės svajonės ir siekiai, ir sunkiai įveikiami prieštaravimai – „Sūkury nuolatinės kovos“. Sudėtingas paties poeto likimas. Visame jo gyvenime, „jo poezijoje – tragiška pasaulėjauta, – pastebi Eugenijus Matuzevičius. – Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Viltis grumiasi su rezignacija. Poetas lengvabūdiškai nebėga nuo gyvenimo prasmės ir mirties problemų. Visas jo mąstymas pasižymi filosofiniu žmogaus ir poeto didvyriškumu: kai nesitraukiama nuo problemos, o norima ją ligi galo suvokti“ (1990). Tas poeto iššūkis likimui mums yra iki šiol svarbus. Jo kūryba – gyvenimo žodis, labai ryškus, įvestas į mąstymo ir pažinimo sritį. Iš čia – ir tikėjimas, objektyvus požiūris. Žmogus veikia pagal tam tikras aukštesnes gyvenimo taisykles – palaikymo dėsnius. Mačernio eilėraščiai – paskata mums rasti pasaulio ir žmogaus vieningumą su laikmečiu, suvokti dvasios pilnatvės turinį. Žinoma, iki to galima eiti skirtingais keliais, bet poeto idėjos, jo siekių stiprumas palaipsniui apima mus savita šviesa. Mes sąmoningai juntame stygių to, neišplėtoto laimės įspūdžio: „Trokštu – nes esu gyvenimo besotis –/ Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,/ Galbūt ir dar ko nors…Argi aš pats žinau…“
Priminimui – vienas iš poeto Vytauto Stulpino eilėraščių – „Kalnai“, kuris skirtas Vytautui Mačerniui, regis, pasidalijama atminties ženklais: poetas – poetui, daugiau ir atviriau negu paprasta akimi įžiūrima. Susipina regėtieji vaizdai su perskaitytaisiais – iki išlikimo, ryškiai atspindėtas laiko – sakymo ir pasakymo šviesumas, tartum – „Po kiekvienu žodžiu“ – Kalnai: „regėjimai ir esatis – aš taip noriu/ tų eilėraščių, kaip trokštąs/ vandens, aš be jų/ negaliu, gyvenimas/ trumpas. Be galo./ Koks žuvo poetas!/ Po kiekvienu žodžiu/ – tarpas. Tam tarpui/ rašomos knygos.“ Vytauto Mačernio „Žiemos sonetai“ paleidžia tas versmes, kurios pilnos gyvenimiškosios patirties. Iki skausmo gilūs žodžiai – paraginimai: „būk didelis ir vienkartinis,/ Pažymėtas didžiųjų kančių, –/ Skausmo platumos – mano tėvynė:/ Jas išplėsk begalybėn, meldžiu/ Sūkury nuolatinės kovos“. Pastebėsime, kad tuo laiku parašyti eilėraščiai beveik kasdien – siejami dominuojančiu nerimu, „Tolimųjų horizontų pilkuma“, rimtimi ir ilgesiu. Bet kryžkelėse –„troškimai – tūkstančiais kitų.“ „Trokštu – nes esu gyvenimo besotis“…
1944 metų vasaris – žiemos mėnuo – ir mūsų suvokimas, jog nebeteks tokio laiko poetui daugiau išgyventi: tų metų spalio 7 d. – 24 metų poeto gyvenimo baigtis. Regis, visa tai, kas vyko iki tos datos – simboliška, jautru ir nujausta. Tikėjimas – įtikėjimas – žmogaus ir pasaulio samprata, iki skaudesio išgyventa. Talpus vasario mėnuo – apie likimą. Kiekvienam skaitančiam ir apmąstančiam – vis didesnės paslaptys. Juk buvo paskutiniai Poeto gyvenimo žiemos vaizdai, paskutinės šaltos debesų akistatos, didžiosios to laiko praradimų slaptys. „Apie likimą savo ir kitų:/ Čia žemė, ten dangus ir angelai.“ „Palaiminti beturčiai dvasioj,/ Nes jie regės tą karalystę,/ Kurion turtingam neįlįsti.“ „O sieloj keistas noras išsiaiškint,/ Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!/ Ir visada tik šitaip, ne kitaip?“ Gyvenantis – ir patiriantis poetas. „O meilė begalinė, guodžianti, švelni,/ Kaip pasakoj kadais giliai paskendę turtai,/ Taip tolima! Taip nepasiekiamai toli!“.
Natūraliai nusiplūkę šio vasario debesys – galbūt išties susiję su mūsų gyvenimo klausimais, kodėl tas ar anas? Kodėl tiek daug prieštaravimų, dabartinio nerimo, situacijų beprasmiškumo? Iš kur tas vasario tolumų mėlynumas, siejantis dienas ir naktis, siejantis poetų žodį – su mūsų pačių žodžiais, turintis kelio įvaizdį? Kaip atsiranda stiprybė – gyvenimo optimizmas, jog viskas praeis? „Čia žemė, ten dangus ir angelai“, – anot poeto Vytauto Mačernio, bendrumo vieta, svajonių vaiskybė ir būtinybė, rišanti mus, skatinanti regėti, pažinti, atmesti dvejones dėl mūsų pačių laimės.

Susižinojimai – atitinkamų eilėraščių žiemos perskverbimai
Visokių reginių pilna kasdienybė. Ypač, jei atidžiau pažvelgsime į dangų, į debesis, į žiemos gamtos nepertraukiamą vieną ar kitą kūrinį: toks dienos laiku ir visai kitoks prietemoje arba visiškai sutemus. Savotiška išgyvenimų grandinė. Be to, skverbte perskverbs ilgesys, išjudins sulaikytas grožis, didžios reikšmės įgaus ir saviti vasario šviesos plykstelėjimai. Stebėjimai – sužinojimai – kažkokia vidinė jėga. Žvilgsnis į mūsų poetų eilėraščius – į tas sąšaukas su gyvenimu, kai kalbamasi. „Takoskyroj ištvinęs/ debesų šaltinis“, – primena poetas Steponas Algirdas Dačkevičius.
Kiekviena šių gamtos pokyčių detalė – ir juntamas stiprios laikų kaitos artėjimas. Žinia, kad vasaris, nori nenori, išsigiedrys, juk šviesa – ir šviesiau. Kabinasi saulė į žemę, artėja į mus – ir aplinka kitokia, ir dažniau nusišypsome, kad ir sau. „Kasdiena lėkė tarsi vaikai,/ kur beržai, gimtieji sargai,/ supo dangų aukštai“, – užumatomi, taip dar sykį pabūsime su poeto Algirdo Dačkevičiaus knyga, su „Skruzdėlyno po šaukštu“ (2022) išmone. „Po pašalo/ iškilo iš vagos/ alavo puodelis./ Prakiuręs dugnas/ lopytas ne kartą,/ bet kraštai išsilaikę./ Kai kur likusios/ dantų žymės –/ paskutiniai/ šeimininkai – šunys.“ Tokia viena atminties istorija – toks vidinio pasitikėjimo, to krebždesio – aš tai žinau, įspūdis… Skaitydamas ir esi tikras – kiek tų pasigėrėjimo krislelių galime išlaikyti, kiek savyje! Kalbi atmintis – „o snaigės plauks/ pro langą,/ ir gilią naktį/ sugagens/ pusnynai.“ „Pastogėj/ sudygę varvekliai/ ilgėjančiai dienai/ ramumą lašina.“
Kuo dažniau akys apglėbia dangų, tuo daugiau jame naujumo – neregėtosios spalvos kuria savo meną. „Žiemą tampu/ nematomas –/ Slepiuos giliausiai/ kaip kandis.“ Su poeto Algirdo Dačkevičiaus knyga ir tuomet, kai tikrai reikia prabilti tik sau ir sava kalba – įmanoma išbūti – iki giedresnės dienos. Svarbu regėti, aštrinti savo žvilgsnių kampus ir apgaląsti kasdienybės sankirčius. Dvasinė atrama – visoms kitoms mūsų sielos jungtims. „Nuo šalčio/ piestu stojas/ dūmai iš kaminų –/ žiema žieduojas“. Ar jau regėjome? Jeigu dar ne, tai juk pats laikas!
Žinoma, ir to lėtumo – „Lėtumo“ geidžiame išgirsti, anot poeto Vytauto Stulpino. Ir – „Klausykis, ką dudeni,/ kokias trupmenas brėži/ ant sniego.“ Iš „Lėtosios“ knygos (2022) – ir „Žiemojimas“: „Tol, kol pails,/ žiemoja mažažemiai,/ knygiai, kiečių stagarai,/ dailinčiai ir keistybės./ Jų daug kiemuos,/ ant aukšto,/ ant pastolių,/ anam pasauly“. „Vienkiemio upė“ – „Žiema,/ žiema po sniegu/ pažįstamos šaknys.“ O iš „Tylumos“ – ir tai, prie ko galbūt tik priartėsime, gal savaip, ir kiekvienas kažin kaip palaipsniui: „Trapią/ vasario naktį,/ tik prisnūdus, Tu ištarei: Tikrai./Aš šalia, aš žinau,/ negaliu, ką žinau./ Paukščiai kažkur sklando,/ suka ratus beveik nejudina sparnų./ Tikrai, dangau, tikrai./ – Ar gali pradėti,/ viską pradėti iš naujo?/ Suvilgyk lūpas.“ Iš to, kas sykiais įvyksta mūsų pačių nuostabai, ir toks daugiakalbis atviras lėtumas, visai natūraliai išsprūsta: „Knyga/ pastorėjo per naktį./ Iš skubotų dienų,/ akimirkų ir valandų –/ neriantis gilumą langas.“
Gilumų gilumos – dėl mūsų ir mums kalbančios. Skaitydami esame arčiau vienas kito – dangus ir jo debesys, saulė ir dienos dienumas, žemė, kuri kaskart vis kitokia – jau įvairiaspalvis mūsų laikas! Galvą aukštyn – mintims lengviau ir akys pailsi. Vasaris – ir tokios šventės laukia mūsų – švęskime! Poezija – tegul bus šventės arba kiekvieno mūsų susitikimo pradžia. Gerų visiems mums lekiančios žiemos debesėlių, lengvesnių išgyvenimų – iš pačios sielos gilumos. Gerų akių, mus suprantančių – su mumis esančių. O jeigu „virš galvos/ dangus alavinis, o debesys/ stačiai baugina, – primena poetas Vytautas Stulpinas, – pažvelk,/ pažvelk, –/ kaip žengia/ mylimiausi/ žmonės.“