„Graži tu, mano brangi tėvyne“, – Maironis
Ieva Sigita Naglienė
Iš ten, kur gyvi natūralūs žmogaus jutimai
Dienų sūkuryje visada sunkiau susivokti, kas vieną ar kitą akimirką buvo teisinga arba ne. Tempas daug ką pakeičia. Skubame – ypač dabar, kai informacija plūste plūsta, esame tiesiog įsibėgėję. Ir lekiame, dėl to ir mūsų laikas toks spėrus – spartus ir mes patys, lyg vejami. Toks laikmetis, toks mūsų pačių gyvenimas. O kaip kitaip? Taikomės. Ir vis tik dažniau mokomės, kaip sau pasakyti, jog natūralu jausti, mąstyti ir apmąstyti – susigyventi su viskuo, kas dėl mūsų, ką turėtume ir perduoti, ir palikti. Turime švenčių – jau ir pristojome, pabuvome, gal ir ramesni? Ir gera, kad tas vidinis ilgesys iššaukia praeities atmintį, mus surikiuoja. Viskas, kažkaip kitaip – ir toji buvusi daina – dainuojanti šiandieną, sutelkia!
Iš atminties – Tėvynės praeitis, mūsų žmogaus patyrimai, mūsų kasdienybė ir rūpesčiai, su budrumu, girdimi ir sykiu įveikiami. Jau susitikome, jau su tėviške bendrose mintyse – ir apmąstymai apie savus, išgyvenimai dėl savos žemės, savųjų gyvenimo, tokia pilietinė pareiga. Susitikimai, šventės įpareigoja būti ir turėti, dėl ko rūpestis savas ir džiaugsmas greta. Gera, kai jungiamės į šeimą, kai aplink mus taip pat pasidalijantys, mūsų aplinkos žmonės. Esame apglėbti ir mylintys. Jausmų galia – ir per klaidžius kelius, rodos, veste parveda į namus. Ach, toji, anot poeto Vytauto Mačernio, mus jungianti „Gyvybės upė“… Tas mokėjimas regėti šviesą – ir būti šviesa, tas žmogaus skverbimasis į giliau, toji pažinimo tiesa, tas suradimas savosios egzistencijos prasmę, niekur nedingęs. O kiek visokių kelių ir takelių, kiek pagundymų yra tekę mūsų XXI amžiaus žmogui – nuo troškulio iki užkariavimo. O siela, ar ji iš tikrųjų tose akimirkose, kurių taip geidauta? Visaip esti – sykiais mūsų dėmesys ir išsiblaško, ir vėl, rodos, gyvename kupini ištakų – iš tų pačių jėgų, kurios pasikartoja per sumaištį, per galvojimą, per regėjimus, kas iš tikro yra mūsų. Poezijos pasaulyje – ir iš tradicinės, tautinės minties, nacionalinės kultūros, ir iš pasaulio kūrinių, pasidalinus šiandienos meniniu žodžiu – ir būties, ir ieškančiojo daliai, yra kuo širdį nudžiuginti, dėl ko atsigręžti. Svarbiausia, būti atviram, pagarbiai įvertinti, ką turime, su meile skelbti išmintį ir atsikartoti. „Graži tu, mano brangi tėvyne“, – išdainuota Maironio. – „Graži tu savo dangaus mėlyne!/ Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.“ „Ne veltui bočiai tave taip gynė,/ Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“ „Neapleisk, Aukščiausiasis, mūsų ir brangios tėvynės/ Maloningas ir galingas per visas gadynes!“ Anot poeto Algimanto Mikutos, gyvi natūralūs žmogaus jutimai – klasikinėje poezijoje, žemiškas konkretesnis ir regimumas, jausmo ekspresija, kitokia ir minties įtampa. Tik mūsų pastangos liudys tuos išsakomus jausmus, ieškojimus, tą meilės prisipažinimą, jeigu gausinsime savo dvasinius patyrimus, įprasminsime ir esatyje, kas iš tiesų žmogui svarbu, ką būtina pajausti. Tegul palankumas visam kam, kas mūsų kraštą pamatė, kas įamžino, kuo mes turtingi, ką pabrėžiame savo dora ir elgesiu, stiprindami vertybes, bus mums žinoma.
Pasak poetės Janinos Degutytės, „emocija yra kiekvieno meno tarytum gyvybė, siela“ (1965). Ir kiek visko daug tiesiog „Ant žemės delno“ – jos rinkinys, išleistas 1963 metais, kaip tik ir kalba apie žmogų, gamtą, likimą ir išlikimą. Juk „Laiko žmogų kaip žvaigždę,/ Žemė ant savo delno.“ „Mūsų mažute gimtine,/ Visatos gyva širdie…“ „Man niekas nieko negalės atimt – – –“. Šiemet minėsime ne tik poetės raštų jubiliejinę sukaktį, bet ir pačios autorės gyvenimo devyniasdešimt penktąsias metines – tiesiog būsime atminę ir skaitantys jos žodį, įsiklausę į savo žemės kalbą, pajutę gyvastį ir grožį. Taip ir turėtų būti – kiekvienas skaitytojas tikrai ras kiek tų tikrųjų reginių, dėl ko kalbėta ir prabilta, kad toji gyvastis ir mums visomis emocijomis būtų kalbanti. „Didžiuliai ūžiantys miestai,/ Neatrastos šaukiančios žemės,/ Visur, kur lūpos dainuoja,/ Kur žmogiškos pėdos įmintos,/ Kur daužos gyva širdis/ Baltoj ir juodoj krūtinėj…/ Kur moka mirtim už gyvenimą,/ Gyvenimu moka už laisvę.“ „Kiekvienoj alkanoj širdy –/ Uždaroj ir atviroj –/ Aš ieškosiu namų amžinai.“ Beje, rinkinyje „Ant žemės delno“ skelbiamas džiaugsmas, kaip žinia, kai suvoki, kas tau duota: „Džiaugsmą žinai – didesnį už savo ašarą./ Didesnį už sočias rankas,/ Už šypseną savo mažytę./ Džiaugsmą – / kaip žemės likimą,/ Džiaugsmą –/ kaip pašaukimą/ Mylinčiom savo akim/ Pasaulį visą matyti.“ Janinos Degutytės eilėraštis „Mėlynas vakaras“, rašytas vasario mėnesį, – ir su visa to meto ramybe: „Tegul ištirpsta nuoskaudos visos,/ Lūpų kampeliuose išraižytos…/ Nenusimesk, šviesų slenkstį peržengęs,/ Mėlyno vakaro nuo savo rūbų,/ Nuo savo rankų – ieškančių rankų,/ Nuo savo lūpų – šaukiančių lūpų…/ Mėlynas vakaras – mėlynas mėlynas…“ Tai va – tokia, anot Viktorijos Daujotytės, „Artumo poezija“. Ir svarbu „matyti J. Degutytę kaip savitą tautiškumo, didžiųjų moralinių vertybių reiškėją, artimo kontakto, dialogu ir savo laikysena veikusią savo laiko visuomenę, kėlusią jos dvasią“ (2008). Ir kiek atlieps jos žodis – kiek savasties mums suteiks – kiekvieno tegul bus įžvalgomas.
Apskritai – lai natūraliai atsiliepia mūsų jausmai į vieno ar kito poeto kalbėjimą. Tegul bus praeities šneka – šios dienos „Vasario pėdom“,– anot poetės Janinos Degutytės, gyvenimas išbėgęs. Juk „Saulė neša spindulį iš lėto…“ Kuo daugiau tikrųjų pajautimų – kuo atviresnės mums mūsų šnekos.
Kalbėjimas soneto kalba – pagava „poezijos jausmo gilaus“ (Jovaras)
Mes daug ką regime. Mūsų pasaulis – toks mažas kosmosas, kuriame atsispindi visa, kas mus supa, su kuo mes, ką mes išgyvename. Mes vis dar išlaikę, anot Norberto Vėliaus, „mirtį ir gyvybę kaip nesibaigiantį ciklą: mirtis yra gyvybės prielaida“. Verta pagalvoti – kiek ir kaip? Bet atminę – tikrai išgyvename ir pagarbiname tą ar aną, ir būname ten, kur mes kitokie. Perdavimo stebuklas – ir gyvenimo džiaugsmas. Rodos, neįmanoma, bet juk tikrai pasiimame, ir tikrai, jeigu tai išmanome, ką gavome, turime šaknis. Poezijos šaknys – pajautų gilumos, dėmesingas žvilgsnis į gyvenimą, jo tyrinėjimas ir pasitikėjimas. Iš esmės kiekvienas mes kuo nors tikime, ko nors tikimės.
Tegul tik smulkios akimirkos, tik užuomazgos, bet tai jau vedimas, vidinis susitelkimas savo gyvenimo apmąstymui. Beje, poetas Vytautas Mačernis ir taip yra išsitaręs: „Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai, kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta“. Yra sakoma, kad jo „Metų sonetai“ – tiesos ieškojimas. Nebaigtas šis ciklas, bet metų laikai – ir giliausi žmogaus, jo pasaulio išgyvenimai. Mačernis griežtai laikosi klasicizmo poezijos tradicijų, soneto formos – 14 eilučių eilėraštis: du ketureiliai ir du trieiliai. Soneto pabaigoje – apibendrinimas. Anot poeto, „Aš turiu į tas keturiolika eilučių sutalpinti didelę mintį.“ Kas yra „Metų sonetuose“? Visas esąs pasaulis, nepastovus, keliaujantis žmogus, pažinimo alkio apimtas, mąstantis ir ieškantis vietos. Be to, žmogaus būtis ir jo buitis – minties patyrimai, nebijojimas vienatvės ir gyvenimo prasmės troškimai. Juk poeto kalbama apie tai, kas mums visiems bendra. Pavyzdžiui, iš jo 1943 metų sonetų: „Vidunaktį dažnai,/ Aš pabundu,/ Kada keistai, keistai/ Visuos namuos tylu,/ Ir aš nebežinau,/ Kas daros su manim,/ Bet man kaskart sunkiau/ Tokiom naktim/ Išspręst gyvybės ir mirties lygtis/ Su begale nežinomųjų./ Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,/ Atėjęs iš erdvių giliųjų,/ Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu/ Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“
Atvirai sakant, pažvelgti į mūsų literatūros soneto pasaulį būtent tos eilutės ir paskatino. Galbūt pats metas toks, gal lėmė bendra šių dienų nuotaika, vedanti į apmąstymus, juk gamta mainosi, žmogus išvedamas vis dažniau į platesnę šviesos erdvę? Šventės – ir susitikimai? Žodžiu, galima daug ką paminėti – dabarties jausena ir mūsų poetų sonetų prasmė – kaip tik atitiko kasdienę tikrovę. Vis kitaip – lyg iš gelmės – į paviršių? Rūpi visumos patirtis ir asmens įžvalgos. 1985 metais išleista knyga „Lietuvių sonetas“ – tegul bus kaip atminties pasikartojimas iš mūsų krašto žmonių, kūrusių eilėraščius pagal visas soneto taisykles: sueiliuota ir aiškus, išliekantis posakis. Taip – vieną po kitos mintį ir priimkime iš minėtos knygos, pagerbdami jau išėjusius autorius. Pirmiausia, Jovaras – Jonas Krikščiūnas, iš Šiaulių krašto poetas, iš soneto „Motinai“ – toks jo žodis: „Ji kovoja stipriai su vargais,/ Ji – šaltinis ramumo saldaus/ Ir poezijos jausmo gilaus.“ Maironis – Jonas Mačiulis, nuo Raseinių: „Troškimai“: „Tartum marės – troškimais krūtinės,/ Vis siūbuoja, siūbuot nenustos.“ Zigmas Gėlė, iš Naisių: „Ežeras“: „Betgi aš, deja, visai nenusiminęs:/ Mano širdis romi slėpiningai snaudžia,/ Spėdama per sapną ateitį tėvynės…/Ežero siutimas jos nūnai nespaudžia;/ jai vis vien, ar jisai, visko išsigynęs,/ Blaškosi, ar bangas sąmoningai plaudžia.“ Mykolas Vaitkus, iš Gargždų, šiemet 140-asis jo gyvenimo gimtadienis – mintis iš soneto „Keleivis – paukštelis“: „Draugai margaspalviai ten šalčio neboja,/ Ten oras toks tyras! O maistas pigus!/ Svečiai lakūnėliai tenai neraudoja“ – ir, regis, čia gimtojo krašto visas ilgesys?
Yra „Lietuvių soneto“ knygoje ir Alfonso Bukonto, nuo Mažeikių, mintys – iš soneto „Žinia“: „Tai jau žinia – skirta tau Odisėja,/ Kurią gyvybė nulėmė visa,/ Tu daiktus, meilėj perlietus, išsėji:/ Vien virpesiai, vien ritmas ir šviesa.“ „Tai drąsiai minkyki save kaip molį,/ Kurį paliko pamiršti senoliai,/ Tu patikėk – likimas tavo nuostabus.“ O soneto „Viltis“ – ir toks regėjimas: „Žemai saulėlydis – raudonas ir vėjuotas –/ Lyg antspaudas padangių atverstam lape.“ Poetas Vincas Giedra, iš Viekšnių kilimo, „Vidudienio“ sonete prakalba apie pusiaukeles, vingius, žmogaus žingsnius, išsakydamas ką tikrai visada galėtume prakalbinti ir mes patys: „Gyvenime, nartusis mano bėri,/ berods iš mugės dardam pagaliau.“
Taigi – sukę apsukę mintis iš sonetų pasaulio – tegul ir vėl – apmąstydami sugrįžkime prie poeto Vytauto Mačernio, iš Šarnelės… Ir dar nors viena kita mintis – tegul bus iš jo 81 eilėraščio ciklo „Metų sonetai“ – ir toji svarbių svarbiausioji: „Atėjęs iš erdvių giliųjų,/ Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu/ Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“; „Kaip gera jausti viltį, laimę ir paguodą,/ kaip išmintinga, jų netekus, laukti ir kentėti!/ Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda./ Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.“
Sakoma, „jog valios stiprumas, dvasinė galė – tautų ir pavienio žmogaus gerovės bei pažangos pamatas“, – tokia mintis, perskaityta iš 1923 metų „Ganytojo“ – periodinio leidinio, verčia susimąstyti. Ir dar – iš to paties šimtamečio šaltinio: „Savųjų klaidų nepatėmijimas, atkaklumas, užsispyrimas, griežtas reikalavimas prie jų taikintis – labai sunkus sugyvenimas.“ Mintis – prie minties – ir tokia, anot poeto, kunigo Mykolo Vaitkaus, išmintis: „Dūmojimai trumpučiukai – paliekama platus laukas kiekvieno žmogaus iniciatyvai.“ Taip pat iš minėto leidinio – ir tuo pačiu ritmu. Arba – iš praeities – dainuojant šiandieną, apmąstant tai, kas dėl žmogaus – žmogui.