2011-aisiais TV projektą „Lietuvos talentai“ laimėjęs žarėniškis Marius Petrauskas šiuo metu gyvena Skuode. Tris darbus turintis vyras taip pat toliau tęsia savo muzikinį kelią. Visai neseniai klausytojams naują dainą „Aš dar tikiu“ pristatęs atlikėjas nuoširdžiame ir atvirame interviu papasakojo apie gyvenimą Skuode, pedagogo darbą bei atskleidė artimiausius planus, susijusius su muzikine karjera.
Justina Lukošienė
– Persikraustėte gyventi į Skuodą. Kokios gyvenimo aplinkybės Jus nuvedė į šį miestą?
– Iš tikrųjų, tai labai nesureikšminu to persikraustymo. Atvirai pasakysiu, metus laiko buvau pabėgęs nuo visko.
Kadangi turėjau problemų, tai reikėjo rinktis ir labai daug ką apgalvoti. Per metus laiko tikrai daug ką apmąsčiau. Nebuvo jokio skirtumo, koks miestas ar miestelis, manęs realiai niekas nelaiko. Esu išsiskyręs, vaikas gyvena su mama. Esu vienas, tad kaip ir laisvas paukštis. Tik gal didesnę įtaką davė tai, kad draugas pasiūlė, todėl apsispręsti buvo lengva.
– Kaip atrodė Jūsų gyvenimo Skuode pradžia? Su kokiais iššūkiais tuomet teko susidurti?
– Aš, aišku, nežinojau Skuodo, kelis kartus pravažiavęs buvau. Atrodė didelis, bet man užteko gerų poros savaičių, kad čia įsitvirtinčiau. Kaip vienas draugas sako, praūžiau lyg uraganas. Labai šiltai priėmė mane Skuodas. Daug gavau pagalbos iš kai kurių žmonių, pavyzdžiui, vicemerės Daivos Budrienės, kuri be galo daug man padėjo susigaudyti, kaip, kur, kas vyksta pas juos Skuode. Kultūros centras, su kuriuo šiltai bendradarbiauju, taip pat mielai priėmė, beje, direktorius Vidmantas Valinskas yra senas pažįstamas. Apskritai kalbant, gėrėjausi Skuodo gyventojais, jog čia yra tiek daug geranoriškų žmonių. Žinoma, bet kaip ir visur, taip ir čia atsiranda tokių, kurie kiša pagalius į ratus, tačiau man Skuode yra ramu, ko ir norėjau. Nors dabar iš tikro ramybės kuo toliau, tuo mažiau beturiu… O kalbant apie iššūkius, didesnių kaip ir neturėjau, greitai gavau vieną darbą, kitą, dar ir chorui pradėjau vadovauti.
– Ne paslaptis, kad mažuose miestuose yra sunku susirasti darbą, o ypač tokį, kuris būtų artimas sielai. Tačiau Jūs turite net 3 darbus, kurie susiję su muzika. Papasakokite apie šias savo darbines veiklas.
– Kaip ir minėjau, greitai gavau darbą, net tris. Jei laiko būtų, tai ir ketvirtas būtų, bet jau gana, nes ir taip nebesuspėju. Darbuojuosi Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje muzikos mokytoju, ten nedaug dirbu, turiu 6 klases, mokau devintokus ir dešimtokus. Nesu labai apkrautas. Taip pat mokau mergaites dainavimo, kurios eina į MMS (Mariaus muzikos studija). Turime renginukų, ruošiu solistes. Man pasisekė su direktore, nes labai šiltas, malonus bei supratingas žmogus, visada randame kompromisų. Visgi pradėjau suprasti, koks įtemtas ir sunkus yra pedagogo darbas.
Po to būtų Skuodo vaikų lopšelis-darželis… Čia įdomi situacija susiklostė: sulaukiau skambučio su kvietimu ateiti į darbo pokalbį. Pagalvojau, jog siūlys dirbti muzikos mokytoju. Valandą laiko pas direktorę kabinete pasijuokėme, kadangi man buvo pasiūlytos auklėtojo pareigos. Aišku, buvau išrtiktas šoko, bet viską priėmiau. Paklaustas, ar myliu vaikus ir ar moku su jais elgtis, dirbti, atsakiau, kad tai yra beveik mano „arkliukas“. Padirbėjau porą dienų, „prilipo“ ir jau 7 mėnesiai kaip keliauju per 2–6 metų vaikučių grupes. Darželyje be galo daug talentingų vaikų. Vieni šoka, kiti vaidina, dar kiti deklamuoja ar dainuoja, todėl dainuojančių iš karto radau. Įrašėme dainelę „Baladė vaikams“ su vaikučiais įrašų studijoje. Turiu vieną solistę vardu Iglutė, užsispyrusi mergaitė, tokia kaip aš vaikystėje. Labai gerus vokalinius duomenis turi, tikiuosi su ja dirbti ir toliau.
Na, ir trečia darbinė veikla, kuri mano sielai yra tarsi atgaiva, susijusi su Skuodo Švč. Trejybės parapijos choru AVANTI. Atėjau ten pagelbėti chorui, bet tuo metu chorui vadovavusi Živilė Mackevičiūtė (žinoma ir apdovanota Lietuvoje bardė, dainų autorė) pamatė, kad fortepijonu bet ką galiu sugroti, improvizuoti, todėl pasiūlė vargonais pagroti. Sugrojau, patiko, tad pasiūlė ir chorą perimti. Su džiaugsmu einu į choro repeticijas, džiaugiuosi, kad choristai noriai kimba į mano parinktas, kartais gana sudėtingas giesmes. Susirenkame ne vien repetuoti, bet ir atsipalaiduojame. Pajuokaujame, turime vieną tokį choristą, kuris po humoristo R. Šilansko, manau, būtų antras Lietuvoje, tad liūdna tikrai nebūna. Chorinė veikla – man poilsis nuo susikaupusios įtampos, skubėjimo gyventi.
– Ar per tokį užimtumą lieka laiko sau, kitoms veikloms?
– Jei atvirai, mažai lieka laiko. Atskleisiu mažą paslaptį – aš neturiu vairuotojo teisių. Manęs viena draugė paklausė, kaip suspėsiu, bet ir pats nežinau. Tikrai būna dienų, kai grįžtu devintą vakaro po darbų, atrodo, jog nieko nebenoriu, kartais atidedu repeticijas. Būna dienų, kai galvoji, jog jau tikrai viskas, gana, bet paguliu ramiai ir vėl kimbu į darbus. Niekaip negaliu nusėdėti vietoje. Visgi pradedu suprasti vieną dalyką, kad reikia pradėti rūpintis savimi. Ne per seniausiai pradėjau skųstis sveikata, gydytojos rekomendacija – mažink tempą, todėl žadu truputėlį sumažinti krūvį. Juk visų pinigų neuždirbsi, nebūsi visiems geras ir neįtiksi, o sveikata ir laikas sau, manau, yra brangiausi dalykai.
– Su Skuodo vaikų lopšelio-darželio tėveliais įrašėte dainą „Gyventi gera“. Kaip ir kodėl kilo tokia idėja? Ar ateityje dar bus bendrų muzikinių projektų su tėveliais?
– Pačioje pradžioje darželyje buvo kažkas panašaus į tokį ansambliuką, bet, žinant mane, niekada nesnaudžiu. Iš pradžių pradėjau repetuoti su pavaduotoja Simona. Mūsų balsai tikrai dera, sudainavome vieną, kitą dainą, bet įrašo dar kol kas nedarėme. Tai ji ir pasiūlė man darbą su tėveliais. Kadangi tėvelių nelabai dar ir pažinojau, tai Simona daug padėjo. Tėveliai mielu noru sutiko dalyvauti tokiame projekte. Buvau nustebęs: parinkau dainą, maniau, kad bus sudėtinga ir t. t., bet jie ją atliko vos ne kaip profesionalai. Pora repeticijų, ir pasiūliau įrašyti dainą. Taip ir padarėme. Prie videoklipo daug prisidėjo mano sesė Dainora, kuri ir dabar rūpinasi mano būsimais muzikiniais videoklipais. O ar ateityje dar bus bendrų muzikinių projektų su tėveliais, dabar negaliu nieko konkrečiau pasakyti, nes man pačiam daug laiko atima ir asmeninės dainos, įrašai. Tėveliai to nori, tad, manau, kad kažką dar galvosime.
– Kaip Jums pavyksta atrasti ryšį su ugdytiniais? Kas yra svarbiausia, norint sukurti tvirtą pedagogo ir mokinių bendrystę?
– Mano taktika paprasta – būk savas, neišsišok. Bendrauk su mokiniais taip, lyg jie būtų tavo draugai, bet nepamiršk, kad esi mokytojas. Didžiulį dėmesį kreipiu į kalbėjimąsi ne tik pamokos temomis, apskritai, apie gyvenimą reikia kalbėti. Pamatau, jog vaikas nuliūdęs ar mokiniui kažkas negerai, nepalieku to, man reikia kažką daryti, tai ir stengiuosi. Šiltas žodis, apkabinimas, padrąsinimas vaikui kartais gali būti išsigelbėjimas. Tokie laikai atėjo, kad nežinia, kas dedasi jo galvelėje. Aš dar kartą pabrėšiu, kad svarbiausia – paprastumas ir kalbėjimas.
– Su kuriais lengviau dirbti – su mažaisiais ar gimnazistais?
– Taip ir pamaniau, kad to klausite. Ir su tais, ir su anais yra pliusų bei minusų. Viduriuką labai sunku nustatyti. Maži vaikučiai yra patys mieliausi, nes jie tau nemeluos, sakys viską tiesiai šviesiai, galų gale, juos galima „lipdyti“ kaip nori. Su paaugliais kitaip – brendimas, sunkesni charakteriai, bet man patinka tokie iššūkiai. Tad pasakyti, prie kurių širdis labiau linksta, negaliu. Gal ir turiu atsakymą, bet jį pasilaikysiu sau…
– Galite pasakyti, kad pedagogo profesija buvo Jūsų svajonė? Nesigailite, kad pasirinkote šį profesinį kelią?
– Negaliu sakyti, kad tai yra mano svajonė, tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Aš to pats tikrai neplanavau. Su vaikais jau prieš tai dirbau ne vienerius metus, moku prieiti prie jų. Nežinau, ar galėčiau dirbti visą gyvenimą tokį darbą, turbūt, kad ne. Žinoma, man tai yra didžiulė patirtis. Turbūt, kad taip Dievulis sudėliojo, juk nieko gyvenime nevyksta be priežasties, šiandien aš tuo užsiimu, nežinia, kaip bus rytoj. Mano svajonių darbas kol kas lieka svajonėse bei paslaptyje.
– Kokie Jūsų artimiausi planai, susiję su muzikine karjera?
– Oi, daug yra planų ir tikrai didelių. Nors, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi, todėl 100 proc. neplanuoju, norų yra daug. Šiuo metu išleidau naują dainą „Aš dar tikiu“, kuri gyveno galvoje nuo pat 2018 metų. Videoklipą susukome vėl su Dainoros pagalba. Kas antrą, trečią savaitę važinėju į Šiaulius, studiją. Dirbu su prodiuseriu Eligijumi Žilinsku. Daug pats pradėjau kurti, tad ne už kalnų pasirodys naujausia daina „Perlas“ bei vaizdo klipukas, kuris bus filmuojamas Telšiuose. Taip pat yra minčių ir apie albumą. Šiuo metu esu labai laimingas galėdamas dainuoti tai, ką kuriu. Vis sulaukdavau kritikos, kodėl neišleidžiu savo albumo ir t.t. Visų pirma, atsikandau to prodiusavimo jau „Lietuvos talentuose“, pamačiau, kaip, kas daroma. Antra, albumą galiu išleisti ir už mėnesio, bet kas iš to, 3, 4 akordai, ir daina baigta, jokios prasmės, kas šiandien būdinga muzikos industrijoje, tad tai ne man. Visada svajojau albumą turėti tokį, kuriame būčiau tikrasis aš, o tai užima daug laiko, bet viskas įmanoma. Prie to, be abejo, daug prisideda ir Eligijus, mūsų komandoje taip pat yra ir geras draugas, tekstų autorius Povilas Ščerbavičius. Neseniai sulaukiau skambučio iš gero draugo Soliario. Jis pasiūlė kartu bendrą projektą padaryti vardan senų gerų laikų. Trumpai tariant, darbų yra daug, planų, norų – taip pat, bet kaip Dievulis duos, taip ir bus.
– Iš kur semiatės įkvėpimo ir idėjų savo kūrybai?
– Nėra taip, kad specialiai atsisėdu kurti, rašyti. Tiesiog bet kada, bet kur, bet kokioje situacijoje šauna į galvą mintis, ir viskas. Staigiai traukiu telefoną, įsirašau kažką ir parėjęs žiūriu, kaip, kas pavyko. Kadangi Povilas nesnaudžia, visada man siunčia tekstus, tai net vien į tekstą pažiūrėjus kyla idėja, kaip turėtų skambėti melodija. Neturiu kažkokios mūzos, manęs tai neveikia. Gal kažkiek mano dainose atsispindi mano praeities įvykiai, išgyvenimai, tad kartu su teksto autoriumi sprendžiame, kaip tiksliai viską sudėlioti. Savimi šiuo metu stebiuosi, niekada dar nebuvo, kad kūryba taip reikštųsi, man atrodo, kad galų gale 2023-ieji bus tie metai, kai viskas kardinaliai keisis. Na, gal…
– Dėkoju už pokalbį.
P.S. Norėdami išgirsti naujausią Mariaus Petrausko dainą „Aš dar tikiu“ bei sekti kitas atlikėjo muzikines naujienas, užsiprenumeruokite „YouTube“ kanalą: https://www.youtube.com/@mariuspetrauskasofficial1218
o kodėl reikia kalbinti alkoholikus?
Blemba prisiverciau perskaityti visą texta, bet tikrai neidomu