Vieni savo gimtadienius švenčia šeimos, artimųjų rate kur nors kavinėje, sodyboje, grojant samdytiems muzikantams, didžėjams, kiti savo šventę pamini nueidami į koncertą ar spektaklį su antrąja puse, o visiems gerai pažįstama telšiškė, muzikė, Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vargonininkė ir dar daug kitokių veiklų turinti Ernesta Dargužienė savo 40-ąją gimtadienio sukaktį sumanė švęsti išskirtinai – Telšių ješivoje surengdama solinį padėkos koncertą.
Ernesta Dačkevičienė
Ernesta į koncertą sukvietė pačius svarbiausius sau žmones: pirmiausia šeimą, mamą, tėtį, tada buvusius mokytojus, kolegas, vadovus, galiausiai chorų kolektyvų narius, kuriems pati vadovauja. Kaip sakė vakaro vedėja Agnė Miliauskienė, miestelėnai galėjo pamanyti, jog vyksta kažkas neeilinio, mat prie Ješivos vis būriavosi išsidabinę svečiai.
Surengti solinį koncertą Ernestai mintis kirbėjo jau seniai, o 40 metų proga tarsi viską savaime sudėliojo į savo vietas. Koncertą solistė pradėjo John Newton giesme „Dangaus malonė“, po to visų širdis užvaldė vėlyvojo baroko Giovanni Batista Pergolesi „Stabat Mater“ alto arija „Eja Mater“. O kaipgi kitaip, kai žmogus visas pasišventęs Dievo malonei. Gera buvo klausytis vieno iš Ernestos sūnaus Tado atliekamo kūrinio trimitu, fortepijonu akompanuojant buvusiam solistės dėstytojui, profesoriui Sauliui Šiaučiuliui. O kai liaudies dainą „Saulelė raudona“ uždainavo net penkios kartos: prosenelė Elžbieta, močiutė Ona (skambėjo audio įrašas su nuotraukomis), Ernestos mama Zina, pati sukaktuvininkė ir jos sūnus Matas, gerklėje „stojosi“ ašarų gumulas… Taip pat vakare skambėjo nemažai džiazo kūrinių, mat Ernesta šio žanro mokėsi Klaipėdos universitete pas vokalo pedagogą, visiems gerai žinomą dainininką Stepą Janušką.
Koncertui pasibaigus, kaip telšiškiai yra įpratę, plojo ilgai ir atsistoję – išgirsti tokį koncertą ir pamatyti tokį reginį savame mieste, tarp savų žmonių – retas dalykas. Ausis džiugino ir sveikinimų žodžiai, išsakyti, pirmiausia, Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus, palinkėjusio Dievo palaimos, prelato Juozo Šiurio, papasakojusio, kad Telšiai turi šią žvaigždę tik jo ir Ernestos vyro Valdo dėka, mat prieš keliolika metų moteris buvo nusprendusi kelti sparnus į Airiją. Taip pat nuoširdžiai visų dvasiškių vardu pasveikino vyskupo generalvikaras Vilius Viktoravičius, o Ernestos antroji pusė Valdas filosofiškai pastebėjo, jog tyla daugiau pasakoma negu žodžiais. Maestro Saulius Šiaučiulis pralinksmino publiką, prisimindamas Ernestos studijų laikus. Netrūko ir kitų nuoširdžių sveikinimų bei palinkėjimų.
Paprašyta papasakoti apie save, savo tėvelius ir šeimą, Ernesta pradėjo nuo to, kad yra tikra telšiškė – čia gimusi ir augusi. Tačiau, nors kiek pabendravus su šia moterimi, natūraliai kyla klausimas, o kur žemaičių tarmė, mat Ernesta kalba literatūrine kalba. „Tėvelis Virgilijus yra tikras telšiškis, tačiau Mamytė Zina iš Pakruojo rajono Linkuvos kaimo. Su savo bendraamžiais mokyklos laikais mielai žemaičiuodavau, tačiau namuose visada kalbėdavome literatūriškai, na, juk Mamytė mokytoja…“, – šypsodamasi savo kalbėseną žemaičių krašte paaiškino Ernesta.
Mama Zina Šimkuvienė – Telšių muzikos mokyklos solfedžio ir choro mokytoja, ilgametė Dainų ir šokių ansamblio „Mastis“, šiemet švęsiančio 70 metų gyvavimo jubiliejų, kuriam dabar vadovauja Ernesta, choro vadovė. Pasak Ernestos, ji augusi nuolat girdėdama labai įvairią muziką – akademinę, liaudies, chorinę, nes visus vakarus nuo mažumės praleisdavusi su mama įvairiose repeticijose. Dabar istorija kartojasi su jos vaikais, kurie, tikėtina, taip pat bus linkę sekti tėvų pėdomis. Tėtis Virgilijus Šimkus – buvęs Statybų darbų vadovas, bet, gyvendamas su muzikalia žmona, nuo muzikos pabėgti niekur negalėjo: apie 40 metų lankė Dainų ir šokių ansamblį „Mastis“, kuriame dainavo bosu, grojo trimitu Žemaitės mokyklos pučiamųjų orkestre, vadovaujant Dobrovolskiui, aktyviai dalyvavo įvairių saviveiklininkų kolektyvuose, grojo savanorių sąjungos pučiamųjų orkestre, vadovaujant Petrui Dirmeikiui.
Baigusi Telšių Žemaitės gimnaziją, Telšių vaikų muzikos mokyklos Chorinio dainavimo specialybę pas šviesios atminties mokytoją Ireną Maruškevičienę, Ernesta pasirinko Klaipėdos universitetą, pas jau minėtą vokalo pedagogą Stepą Janušką, kur fortepijono subtilybių, pasak jos, teko mokytis pas profesorių Saulių Šiaučiulį.
Paklausta, kas įtakojo pasirinkti būtent džiazo pakraipą, Ernesta nedvejodama atsakė, kad Amžinybėn išėjęs šviesaus atminimo brolis Silvijus. „Žinau, kad džiazas mūsuose nėra labai mėgstamas muzikos stilius ir dauguma jį laiko lyg atskiru pasauliu. Tačiau man jis toks savas, nes tuo metu brolis Klaipėdoje studijavo trimito specialybę būtent Džiazo muzikos katedroje, o jam grįžus savaitgaliais ar per atostogas namo, visas butas būdavo pripildytas džiazo muzikos garsų“,– nostalgiškai šypsodamasi kalbėjo pašnekovė.
Vėliau ištekėjusi, su vyru Valdu susilaukė trejeto berniukų – Mato, Tado ir Jono. Kauno technologijų universitete įgijo viešojo administravimo magistro diplomą, o Žemaitijos kolegijoje baigė išlyginamąsias muzikos pedagogikos studijas.
Šiuo metu Ernesta – Telšių kultūros centro kolektyvo dalis. Be dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ choro, dainuoti bei „susidraugauti“ su savo balsu moko jaunimą. „Muzikuojame ansambliškai, soluojame, taip pat mėginame drąsą dainuojant į mikrofoną, nes tai taip pat atskiras „mokslas“, kuriam reikalingas įgūdis. Šiai studijai išrinkome „ŠaLTinio“ pavadinimą“, – pasakojo muzikė, bei pridūrė, kad be šios veiklos dar vargonauja Telšių mažojoje bažnytėlėje. „Tai ypatinga dovana, nes kiekvieną vakarą turiu galimybę šlovinti Dievą šv. Mišių aukoje. Kviečiu kiekvieną norintį prisijungti ir šlovinti kartu, o tai labai nesunku ir patogu padaryti, nes sekmadieniais kiekvienos šv. Mišios turi atskiras giedančiųjų grupes – chorus, belieka išsirinkti. Taip pat džiaugiuosi Telšių kunigų seminarijos auklėtiniais, kuriuos mokau giedojimo. Te Dievas nuolat pildo juos savo Malone, drąsa ir ištverme pasirinktame kelyje“, – apie bažnyčią, darbą joje ir teikiamą malonumą kalbėjo Ernesta.
Esu įsitikinusi, kad tikriausiai nesutiksi tokio Žemaitijos sostinės gyventojo, kuris nebūtų girdėjęs apie Ernestą Dargužienę, savo muzikine veikla miesto kultūriniam gyvenimui suteikiančia vis naujų spalvų. Ne bet kokių, o išskirtinių, gyvybingų. Sutikime, daug mieliau gyventi menine gyvybe alsuojančiame, o ne pilkame mieste.