* * *
Kaip kvepia rūkas
mamos viralu
nuo kuknės rinkių.
* * *
Švento Petro rakteliai,
atrakinkit Kęstaičių bažnyčią.
Kryžiai kadai
klūpo prie slenksčio.
Susėstų senoliai
kryžiai į klaupkas,
jaunesnieji
pultų ant kelių
priešais altorių.
Paskui užgiedotų
galinčiai
kaip anuomet,
trypiant
raitiems kazokams.
„Tėve mūsų.“
* * *
Ateina metas
tinti dalgį,
ateina metas
pjauti žolę.
Ateina metas
žiedlapiu pabūti
ir obelį
už obuolį
paglostyt.
Ateina metas
pėdsakus lankyti,
ant pagalio
raitam prajoti.
Ateina metas
nebyliu tylėti,
prie stalo
sėsti ir kvatotis.
Ateina metas
su savim kalbėtis,
paklausti kelio
ar keliu pabūti.
Ateina metas,
kiekvienam ateina.
TĖVE
Basnirčias kojas
nuleidęs nuo lovos
tėvas
sumišusiu balsu:
nepaliauja lankyti
du vyrai –
vienas galvą glosto,
kitas draudžia
niūniuoti.
Tėve,
bijojau prabilti,
būtum atpažinęs.
* * *
Po tiekos metų
radus daigią
akmens sėklą –
skubėt
neverta.
* * *
Žiūri
Donkalnio vėlė
į Biržulio vandenį
ir nepažįsta savęs:
čysčiuj nebuvo,
o baltut
baltutėlė.
KLOSTĖS
Vienoje kalvoje
priklostyta molio,
kitoje – smėlio.
Ant pirmos –
plūkto molio
gyvenimas,
ant antros – kryžiai
nusiplūkusiems.
* * *
Lenciūgo švytuoklė
po lanką
nuo šėmargės kuolo
iki nurudusio
kupsto –
visa
mano tėvų
vasara.
* * *
Pro kiaurą
daržingalio stogą
parskrisdavo
žvaigždės
ant šieno.
* * *
Skaičiau
pradžiamokslį
apie pempynę,
bandos rupšnojimą
atole, saulė
vaikė mane
visą dieną,
kol vakaro
šešėliuos
leido dideliu
pabūti.
MOTIEJAUS
VALANČIAUS LAUKAI
Nuo gubos
prie gubos –
tarsi
Kalvarijų kalnus
lankytų –
eina basas
ražiena
Motiejus Valančius.
Pasilenkia –
rugio varpas į terbą –
išeis giesmynas
Dangaus viršeliais.
STANISLOVAS RIAUBA
Surenčiau gryčią
sau ir pačiai,
kodėl šentuoliukai
basi stoviniuoja?
Suręsiu trobelę Rokui –
turės kur šunelį pririšti,
Izidoriui – gūnią laikyti,
Onai – kur duoną kepti.
Mediniu skambalu
sušauksiu savo faifoklius,
pasklidusius po svietą.
Šunelį palakins,
grūdus – per rėtį,
duonos atrieksiu
po abraką.
KUKUTIS
Per Vėlines
menką atilsį rado
sengirių paukštis
kukutis.
Tėvonijos sode.
Kai sparnais
pavėdavo virš galvos,
plunksnos parašė
naujausią baladę
Marcelijui
apie Kukutį Basnirčią,
apie Visus Šventuosius,
Žemaičiuos
lipdančius pečių.
* * *
Neišaudė
mūsų vardų –
į žirgo karčius,
į paukščio sparną
išmainė,
kad regėtum,
kaip palengva
be tavęs bunda
gyvenimas.
* * *
Šaknys
po akmeniu
baltus verpalus
verpia –
pasiūs drabužį
be primatavimo.
* * *
Vėjas
lekia
pro besparnį
malūną,
be vargo
prasmuko
tenai,
kur sentėviai
lažą ėjo.
Grįžta
ir grįžta atgalios
jaunas vėjas,
blaškos tarp girnų, –
malūnas
nukėlė kepurę.
REKRŪTAS
Eilėraštis
pagavo mane –
į rekrūtus.
Nieks negailėjo,
neapraudojo,
neskambėjo
koplyčios.
Sėdžiu
lyg surakintas
prie popieriaus
lapo.
Juo ilgiau,
juo baisiau,
kad nepaleistų
pajuokai
žila galva.
* * *
Nužengė
nuo kertinių akmenų
sienojai
ir sukniubo –
pamiršo vaikščioję
visą amželį
susikibę.
* * *
Kiek belikom,
įsitvėrę
skambalo virvės?
Nepaliaujamai verpia
mus varpas
į gaudžiančią maršką.
* * *
Už slenksčio
palikti purvabridžiai
išsižioję klausosi,
kaip dangiškais balsais
gieda jų šeimininkai.
* * *
Paskutinis sniegas
ištirpo
benamio šunelio
pėdoj
ir suleido nagus
į godžią dirvą.
* * *
Pelenai kimba
daržų ravėtojai
prie pirštų,
byra į skreitą,
ropoja prakaito
lašais per kaktą,
kol nulenkia
galvą žemėn
balandų vainikas.
* * *
Nulaužta
dalgio geležte
tėvas papjovė
ligotą karvę.
„Karvelė – ilgoji paltelė,“ –
raudojo mama.
Pasidariau dūdą iš rago
ir užgrojau ganykloj.
Išvarė
mane gyvulėliai
be teisės grįžti.
AUDĖJAI
Nukrito
Grįžulo ratas
audėjai
į skreitą
ir nuriedėjo
drobių
raštais.
* * *
Gyvulio gromuly
pražuvo vasara.
Ganyklų saulė
per smilgas
nusirito
į ežerą.
* * *
Vaivorykštė
išsėmė kūdrą.
Šoka varlės
virš miško,
dangaus
juostoj.
ADATINIS
Smeigia
lietus – adatinis.
Per ganyklas –
dygsniais,
į beržyną –
šuoliais,
žaliu siūlu.
Kriaučiaus adata
to neregėjo.
* * *
Ąžuole –
per iškalbingas
šimtmečių rieves –
neregio žaibo
parašas.
* * *
Žarija –
žaibas ant priekalo,
spindulys –
ant norago
arimuos.
* * *
Ugnies gyslotis
per visą dangų,
šaknis praradęs
debesyne,
krito
po kojom.
* * *
Duonkepis
degė
lyg nuo žaibų
be griausmo,
kad pečiaus
ganykloj
ramiai gulėtų
kepalai.
* * *
Susuko
debesys
žaibus
į kamuolius
ir svaido
žmoneliams
į langus