„Mėlyna oazė“ – Juozapo ir Augustės kūrybinių veiklų sintezė

„Mėlyna oazė“ – tai bendras Juozapo Rimeikos ir Augustės Jonikaitės projektas, kurį abu kūrėjai apibūdina kaip filosofiją tarp miesto betono, apimančią muziką, poeziją, performansus, cikorijos ceremonijas ir kiemo festivalius. Su Auguste kalbėjomės apie šio projekto koncepciją, veiklas bei naujus kūrybinius vėjus.

Justina Lukošienė

− Esate kurianti menininkų šeima. Kaip gyvenimas Jus suvedė?
− Juozapą suintrigavau savo saviraiška socialiniuose tinkluose − įvairia menine, ekstravagantiška veikla. Esu įdomi, netgi gimnazijoje sakydavo: ,,Atrodo, kad naktį išskrendi į Paryžių ir rytą grįžti.“ Tiesiog pasidalinau su juo poezijos tekstu projektui. Tą dieną buvau radijo stotyje, bandžiau kuo kokybiškiau įrašyti tas eilutes, tačiau įrašui kažkas nutiko. Dar nežinojau, kad Juozapas užsiima muzika ir renginių garsinimu, tuo labiau kad yra išleidęs autorinį albumą. Jis užsibeldė su aparatūra į penktą aukštą, kai vyko įrašymai. Po pirmo kūrinio jo akyse išvydau susižavėjimą. Taip ta nematoma jėga mus ir suvedė.
− Papasakokite apie Jūsų bendrą projektą „Mėlyna oazė“. Kokia jo koncepcija?
− Pirmoji mintis buvo surengti sutartinių ratą festivalyje „Prema“. Nuvykome ant Šatrijos piliakalnio. Tai buvo du mėlyni kūnai mėlyname danguje. Mėlyna simbolizuoja ramybę, tokia ir turėtų būti žmogaus vidinė būsena. O kadangi mes apimame performansus, muziką, poeziją, dainas, visuomeninius renginius, tradicijas, cikorijos ceremonijas, gamtą, nusprendėme, kad visame betono mieste esame žmonėms tarytum oazė. Taip ir gimė šis bendras mūsų projektas.
− Kaip papildote vienas kitą savo bendroje kūrybinėje veikloje?
− Natūraliai. Tekėdami. Mes norime kurti. Iš kūrybos atsiranda davimas. Mums sakė viena grafikos dizainerė, kad aš esu kaip dangus, o jis − kaip žemė, ir mudu susitinkate tarp abiejų. Ir iš tiesų tiek kūrybiniai ar gyvenimiški sprendimai ateina natūraliu kompromisu ir susilieja kaip upės.
− Praėjusių metų rugsėjo pradžioje kartu su Varnių ir Telšių kultūros centrais suorganizavote poezijos ir gyvos muzikos šventę „Kiemo festivo“. Kokie įspūdžiai išliko po šio festivalio?
− Iš tiesų „Kiemo festivo“ yra pasisekęs veikalas, nors buvo parengtas per savaitę. Buvau nustebusi, kai atėjo daugiau kaip penkiasdešimt žmonių. Kai kurie mane apkabino ar spaudė ranką, dėkodami ir sakydami, kad jiems to reikėjo. Tai buvo laimės ir pilnatvės jausmas. Po festivalio apie vidurnaktį sėdėjome prie laužo, kol paskutinieji muzikantai išsiskirstė ir suvokėme, kad padarėme gerą darbą pradžiuginę tiek sielų.
− Galbūt šis renginys taps tradiciniu ir kasmet džiugins meno mėgėjus?
− Taip. Planas yra su savimi nešti kultūrą, kol gyvensime Telšiuose. Per ateinančias savaites žadame įkurti NVO, taip suteikiant galimybę sau, kaip organizacijai, dalyvauti kultūriniuose projektuose. Kaip sakant, kad surinktume minimaliai lėšų bent jau už elektrą sumokėti. Šiais metais planuojame daryti dviejų dienų „Kiemo festivo“ ir įtraukti daugiau lektorių bei skirtingų veiklų, kaip teatro, meditacijos ir kt.
− Atliekate įvairius performansus. Iš kur semiatės jiems įkvėpimo ir idėjų?
− Manau, kad pati esu idėja, nes man jas sugeneruoti yra tas pats, lyg spragtelti pirštais. Puikiai mintyse sekasi dėlioti daiktus, keisti spalvas, pajausti idėjos esmę ir tai supinti į išdirbimą. Galbūt tas idėjas reikia perkelti į „TikTok“ platformą, kur yra didesnio spektro žmonių kontingentas… Dabartinė situacija reikalauja eiti į socialinius tinklus ir būti matomu, jei nori pripažinimo. Noriu atspindėti keletą vaidmenų, veiklų, ir tai man neduoda ramybės.
− Ar tenka išgyventi kūrybines krizes?
− Man vienintelė krizė yra klausimas, ar žmonėms to reikia. Kai atlieku performansą festivalyje, į kurį ateina apie 30 ir daugiau suinteresuotų žmonių, ir kai pamatau, kad nors 5 žmonėms tai buvo didžiulė patirtis, pritarimas, ženklas, gilus išjautimas, tuomet žinau, kad buvo verta, jog atėjau dėl jų, ir tai yra didžiausias įvertinimas bei pasitenkinimas. Tačiau, kai gyvenu provincijoje, pagalvoju, ar to reikia, ar supras… Praėjusią vasarą siūlė daryti „Pajausk, ką skleidi, Brahmanai“Plungės miesto šventės metu. Svarsčiau… Visgi turiu nuomonę, kad tik tam tikram kontingentui tai yra suvokiama. Iš tikro turi turėti platų filosofinį, dvasinį įsigilinimą, nepriklausyti tam tikrai srovei, kad intelektualiai išgvildentum žinią.
− Kokių naujų kūrybinių vėjų esate numatę išnešti į savo veiklą?
− Vis dėlto idėjos sukasi apie sąmoningumą: sveiką mitybą, savęs priėmimą-pažinimą, palaikymą, sveiką gyvenseną, energijos stiprinimą, apie energetinius kūnus, miškus, protėvius, dievus ir ypatingai save
− Dėkoju už pokalbį.