Net ravėdama daržą, vagoje į priekį stumdavo knygą

Renginį Justinos Baltuonienės sukurta daina „Pabūkėt so momis“ pradėjo Juventas Radzys.

Tokia žingeidi kūrybinga ir visur suspėjanti buvo ilgametė rajono laikraščio darbuotoja Justina Baltuonienė, puikiai žinoma vyresniosios kartos telšiškiams inteligentams.

Algirdas Dačkevičius

Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje vyko Justinai Baltuonienei skirtos knygos „Pabūkit su mumis“ pristatymas ir šios kraštietės atminimo vakaras. Knygą, suradusios dalelę autorės kūrybos, sudarė ir išleido Irena Radzienė ir Genutė Bičkuvienė.
Renginio dalyvius pirmiausia pasveikino bibliotekos direktorė Jolanta Kaubrienė, pasidžiaugdama, jog Telšiuose nepamirštamos kultūrą kūrusios ir ją puoselėjusios asmenybės.
J. Baltuonienė gimė 1927 m. kovo 2 d. Paežerės kaime, Plungės rajone. 1953-1982 m. dirbo Telšių rajono laikraščio (dabar – „Kalvotoji Žemaitija“) redakcijoje. Ji buvo visuomeniškas žmogus, dalyvavo ne tik miesto, bet ir Lietuvos kultūriniame gyvenime, ėjo Telšių rajono moterų tarybos pirmininkės pareigas, vadovavo „Vienminčių“ klubui. Su vyru Feliksu aktyviai dalyvavo „Masčio“ dainų ir šokių ansamblyje. Kūrė eiliuotus scenarijus renginiams, rašė žemaitiškas eiles.
J. Baltuonienė yra „Pabūkėt so momis“, „Tuoki spūstis, tuoki spūstis“, „Sveikinimas B. Brazdžioniui“ ir kitų eilių autorė.
Iškiliai kultūros veikėjai skirtą renginį vedė buvusios pedagogės Liuda Lėverienė ir Vytautė Nekrašienė. Renginį pagyvino bibliotekininkės Kristinos Momkienės surengta parodėlė apie Justinos Baltuonienės kūrybą, jos pomėgius, laisvalaikį ir šeimą.
Justinos Baltuonienės eilėmis skambėjo Juvento Radzio, Ernestos Dargužienės ir Adelės Kukštienės atliekamos dainos. Renginio dalyviai su įdomumu klausėsi „Kalvotosios Žemaitijos“ bendradarbių, Stasio Kavoliuko, Irenos Nakienės, Elvyros Sabalytės, Kajatono Šliogerio, Dangirutės Jurkuvienės ir kitų prisiminimų, čia pat ištartų ar skaitomų iš knygos „Pabūkit su mumis“.
O ilgametės žurnalistės buvusios rajono laikraščio darbuotojos Janinos Zvonkuvienės rašinys „Justina… Atsakingoji“ visapusiškai atskleidžia spalvingą Justinos Baltuonienės charakterį.
„Labai jau toli nutolo tie metai, kai teko padirbėti, išmėginti jėgas Telšių rajoninio laikraščio redakcijoje. Tai buvo 1967-ųjų rudenį. Justiną Baltuonienę prisimenu kaip redakcijos kolektyvo narę, kurios balsas buvo labiausiai girdimas ir kurio visada buvo klausoma. Visi jos klausė! Nes ir tas balsas visada buvo labai konkretus, labai aiškus. Niekučių ji neplepėdavo.
Kolektyvas buvo vyriškas, bet Justina Baltuonienė buvo pagrindinė visa ko ašis. Tada jos pareigos vadinosi „atsakingoji sekretorė“. Ilgas būtų aprašymas, kas į šias pareigas įeina. Justinai Baltuonienei būtent labiausiai ir tiko žodis „atsakingoji“. Ji buvo už viską atsakinga. Ji pati buvo tą atsakomybę prisiėmusi. Ir buvo atsakingai atsakinga! Ji visada viską žinojo. Visus redakcijos reikalus spręsdavo greitai ir, svarbiausia, teisingai. Visada žinojo, kiek kokių straipsnių, kokių žinučių ir kokia tema reikia. Darbuotojams pasakydavo iš anksto, – atsakingai! – kiek, kokia tema, kokios apimties reikia straipsnių, žinučių. Kiek vietos lieka nuotraukai. Jei ko pritrūkdavo, pati kaipmat parašydavo. Aplink Justiną sukosi absoliučiai visi redakcijos reikalai. Ten visi žinojo kiekvieno bendradarbio asmeninį gyvenimą – ir kolegų pagalba, jei prireiktų, visada būdavo neatidėliotina. Atsakingai! Būtent Justina sustyguodavo ir redakcijos darbą. Dienos tekėdavo ramiai, darniai, su pajuokavimais, su anekdotais. Be stresų ir ekscesų. Išskyrus, žinoma, tuos labai retus atvejus, kai laikraštis išeidavo su netyčia likusia akivaizdžia klaida. Bet ir tas nesėkmes užgesindavo Justina. Ji buvo garbingas ir žinomas Telšių miesto asmuo.
Turint tokią Atsakingąją Justiną, redaktoriui Adolfui Vaseriui buvo daug lengviau dirbti. Žmogus jis buvo lėtas, itin mielo gero būdo. Pūsdamas dūmą, visiems vien šypsodavosi. Nenumaldomas žvejys, turėjo negalią, buvo netekęs kojos. Justina Atsakingoji redaktoriui lengvino gyvenimą – tiesiogine žodžio prasme.
Justinos laikysena buvo griežtoka, bet visada su… pakvatojimais. Pasakodavo kolegos, kad ji buvusi labai gera artistė. Atsakingai gera! Telšių rajono laikraščio redakcija yra turėjusi savo dramos ratelį. Jei neklystu, Algirdas Kazragis buvo vadovas ir režisierius, o artistai – redakcijos kolektyvo nariai. Vaidindavę daugiausiai komedijinius spektakliukus. Justina Baltuonienė visada pelnydavusi garsių plojimų, publikos džiūgavimų. Mano darbo metais erdviame redakcijos koridoriuje tebebuvo sukrautos šių vaidinimų dekoracijos, padarytos iš faneros, iš kartono. Bet vaidinimai jau buvo užgesę. Kazragis nebedirbo.
Darbo drausmė redakcijoje atrodė tik taip: „duok medžiagą“! Tai reiškė, duok parašytą straipsnį. Ir viskas. Niekas niekam nerūpi, kur esi, ką veiki. Dauguma rašydavo namuose. Na, man, kaip pradedančiai, sėdėti redakcijoje ir sėdėti „visas valandas“, rašyti čia pat, buvo malonumas. O visi kiti darbuotojai darbo metu susitvarkydavo ir visus asmeninius reikalus. Ir Justina darbo metu spėdavo šeimai paruošti ir pusryčius, ir pietus, ir supirkti viską, ir savo dviem mergytėmis pasirūpinti. Atsakingai! Bet ir darbas redakcijoje būdavo atliktas puikiai, pavyzdingai, laiku. Juk tai Justina Atsakingoji! Neretai ir kitų kolegų darbus užbaiginėdavo ji. Ypač, kai reikdavo tekstus patrumpinti, kai netelpa į puslapį. Ji tik užmeta akį, ir jau žino, kur ką išbraukti, kad sutrumpėtų, o straipsnio esmė nenukentėtų. Atsakingoji!
Žinau, kad Justina Baltuonienė rašė eilėraščius. Tačiau nei jų tematikos, nei tos „poetinės vaizduotės“ vertinti negaliu, nes… nebeprisimenu. O ir per jauna buvau vertinti. Man tebuvo devyniolika metų. Žinau, kad Justina buvo aktyvi Telšių miesto visuomeniniame gyvenime, Moterų tarybos veikloje. Neabejoju, kad ir ten jos dalyvavimas turėjo rimtą svorį – juk tai Justina Atsakingoji! Tiesi, teisinga, konkreti ir niekada nesikratanti naštos.
1967-ųjų Telšių redakcija – mano gyvenimo brangiausi žmonės. Tą jau ne kartą esu kartojusi, rašiusi. Ir kartosiu, kol gyva: ši Telšių Redakcija „įstatė“ mane į mano profesijos kelią ir dar gerokai palydėjo juo. Tarp tų įstabių žmonių – Vladas Kirkilionis, Adolfas Vaseris, Mykolas Ladyga, Bronius Vainoras, Povilas Maksimovas, Algis Savickas, Stasė Šimkienė, Stasė Pučkorienė – tarp jų buvo ir Justina Baltuonienė.
Bėgo dešimtmečiai. Po studijų Vilniuje, trisdešimt trejus metus išdirbau Klaipėdos miesto laikraščio redakcijoje. Tapau klaipėdietė. Po labai daug metų su Justina Baltuoniene susitikome… lifte. Klaipėdoje. Pasirodo, kažkur aukščiau tame pačiame Klaipėdos dvylikaaukščiame name gyveno jos duktė, dirbo aukštojoje mokykloje dėstytoja. Nespėjome su Justina „susipažinti“ iš naujo, kaip staiga mirė toji kažkur mano kaimynystėje gyvenusi duktė. Labai jauna mirė. Ši netektis – galima tai suprasti – nusinešė ir didžią dalį Justinos Baltuonienės žavaus gyvastingumo.
Kažkur virš Telšių, virš ežero, kuriame daug dangaus atsispindi, lieka pleventi buvusių gyvenimų, buvusių Telšių menininkų, aktyvių, geranoriškų, talentingų, gražios sielos žmonių dvasia. Plevena ir laimina šiandieną gyvenančiuosius. Justinos Baltuonienės, – Justinos Atsakingosios siela – taip pat.“
Popietėje netrūko nuoširdžių žodžių renginio iniciatorei Irenai Radzienei, Trečiojo amžiaus universiteto Saviraiškos fakulteto dekanei, taip pat veiklioms šio fakulteto studentėms, pasižymėjusioms renginyje savo raiškiu žodžiu. I.Radzienei gėlių įteikė ne tik bibliotekininkės, bet ir jos buvusi auklėtinė Alina Čapienė, kiti renginio dalyviai. Padėkos žodį garbiai lituanistei tarė ir buvusiai penktajai vidurinei vadovavęs (dabar – „Džiugo“ gimnazija) Kazimieras Valančiauskas.
Negalima pamiršti ir Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos darbuotojų komandos, kurią sudarė Vida Urnikienė, Kristina Momkienė ir Vilma Jomantaitė, Aušra Sirutienė ir Loreta Gedeikienė, indėlio.